-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
2022 m. Europos kultūros sostine tapsiantis Kaunas dalį savo programos stato taip pat ant bendruomenių platformos. Dar pernai mieste pradėtos kurti bendruomenių laboratorijos, kurios turėtų tapti vietos gyventojų kūrybinio bendradarbiavimo vieta. Planuojama, kad Kaune ir Kauno rajone iki 2022 m. tokių bendruomenių įsikurs apie 40.
Vis dėlto viena ryškiausių miesto bendruomenių pradėjo veikti dar negalvojant nei apie 2022-uosius, nei apie Europos kultūros sostinės titulus – ji kilo iš natūralaus poreikio. Žemuosiuose Šančiuose gyvenanti menininkų pora Vita Gelūnienė ir Edas Carrollas prieš septynerius metus pradėjo Šančių tyrimų projektą. Tai paskatino ir asmeninis jų smalsumas bei interesas.
„Šančiuose gyvename mano prosenelių name, nors aš į jį atsikrausčiau jau būdama suaugusi, o Edas šiame rajone gyvena tik nuo 2007 m. Mes abu čia jautėmės šiek tiek svetimi. Norėjome užmegzti ryšius su žmonėmis ir išsiaiškinti, kuo Šančiai yra ypatingi“, ‒ sako V. Gelūnienė.
Mes abu čia jautėmės šiek tiek svetimi. Norėjome užmegzti ryšius su žmonėmis ir išsiaiškinti, kuo Šančiai yra ypatingi.
Su 11 bendraminčių pora sukūrė tarpdisciplininę komandą, kurioje buvo menininkų, sociologų, architektų, politikų – žmonių, besidominčių miestu. Iš V. Gelūnienės ir E. Carrollo namų jie kasdien traukdavo į ekspedicijas po apylinkes: kalbino vietos gyventojus, domėjosi viešųjų erdvių galimybėmis. Paaiškėjo, kad jų rajone beveik nėra, todėl viešąja erdve menininkų duetas trumpam pavertė savo privačią – vienai dienai atvėrė namų duris ir pakvietė visus norinčiuosius susipažinti su tyrimo rezultatais, išgirstomis istorijomis.
(Vitos Gelūnienės nuotr.)
E. Carrollas šypteli, kad tuomet didesnis iššūkis buvo ne jiems įsileisti žmones į savo namus, bet žmonėms ryžtis pas juos ateiti. „Lietuviai yra uždaresni nei, tarkime, airiai, ir tai puiku. Tačiau vis tiek privalome gyventi ir dirbti kartu. Vos uždaręs savo namų duris atsiduri erdvėje, kurioje turi sąveikauti su kitais. Buvo labai įdomu matyti, kaip į mūsų kvietimą sureaguos žmonės. Iš tiesų kaimynai žvelgė atsargiai: nebuvo taip, kad visi ėmė ir atėjo“, ‒ prisimena menininkas.
Nuo tada prasidėjo nuolatinis darbas buriant rajono bendruomenę aplink kultūros ir meno branduolį. Šiandien pokytį galima matuoti ne tik surengtais renginiais, tvarkomomis viešosiomis erdvėmis, bet ir požiūrio bei mentaliteto virsmu. 2016 m. kilo sumanymas dar kartą išplėsti namų kaip privačios erdvės sąvoką ir trumpam paversti juos meno galerija. Tąkart tokių būstų, kurių šeimininkai sutiko atverti duris ir įsileisti lankytojus, neilgoje menininkų dueto gyvenamoje gatvėje atsirado jau 17. Pasak E. Carrolo, svarbiausia buvo kiekvieno žmogaus motyvacija, kodėl jis nusprendė iš privačios erdvės pereiti į viešą. Būstų gyventojai pasakojo savo šeimos istorijas, santykį su Šančiais, rodė apsilankiusiems senas nuotraukas: pasididžiavimas šeima, noras papasakoti apie savo šaknis įveikė ir baimes atverti privačią erdvę.
V. Gelūnienė pastebi, kad šis pokytis yra nuoseklaus darbo rezultatas. Pasak jos, motyvacijai labai svarbus klausimas „kodėl“. Jei į jį randamas atsakymas, yra poreikis, tai reikalai pajudės. „Mes nesame pašaliniai, kurie trumpam atėjo padirbti į bendruomenę. Dažnai tokiais atvejais bendruomenės nežino, kodėl tai daroma. Mes esame bendruomenės dalis, dirbame jos viduje ir pastangas telkiame ne dėl masinių renginių, o dėl kasdienio gyvenimo. Bendruomenė nėra masė. Masiniuose renginiuose žmonės neklausia savęs, kodėl juose dalyvauja. O bendruomenės vystymas nėra pramoga, tai – kasdienis gyvenimas”, ‒ sako bendruomenės narė.
Anaiptol ne visi įsitraukiantieji į Žemųjų Šančių bendruomenės veiklas yra profesionalūs menininkai. Priešingai: V. Gelūnienė ir E. Carrollas tiki, kad kultūra yra kiekvieno žmogaus būtinybė, o ją kurti – kiekvieno mūsų teisė. „Bendruomenė dirba dėl kultūrinio veiksmo. Ne dėl festivalio ar parodos, bet būtent dėl proceso“, ‒ pabrėžia E. Carrollas.
Kultūrinės ir meninės bendruomenės veiklos neretai būna susijusios ir su įvairiomis viešojo gyvenimo, miesto aktualijomis. Aplink kilusį reiškinį ar susiformavusią problemą susiburia žmonės, kurie nori imtis iniciatyvos ją spręsti. Pavyzdžiui, dalis bendruomenės susitelkė reaguodama į kertamus Kaune medžius. Kitus susiburti ir veikti paskatino miesto valdžios planai įrengti keletą naujų paplūdimių, vieną jų – Šančiuose. Grupė vietinių gyventojų išanalizavo siūlomą planą ir pateikė savo rekomendacijas – į dalį jų buvo atsižvelgta. Taip bendruomenė tampa platforma atsakyti į vietiniams svarbias problemas.
Kai mums kas nors, kas vyksta mūsų mieste ar rajone, nepatinka, kultūra tampa įrankiu apie tai kalbėti.
V. Gelūnienės nuomone, būtent menininkai turi savitas vizijas ir drąsos imtis nepatogių temų ar sunkiai įgyvendinamais laikomų darbų: „Kai kalbame apie meną ir viešąsias erdves, kalbame ir apie politiką. Menas, ypač viešosiose erdvėse, yra labai glaudžiai susijęs su aktyvizmu. Kai mums kas nors, kas vyksta mūsų mieste ar rajone, nepatinka, kultūra tampa įrankiu apie tai kalbėti.“
Pernykštis Žemųjų Šančių bendruomenės paradas. (Jono Danielevičiaus nuotr.)
Menininkų duetas pastebi, kad tiek Lietuvoje, tiek apskritai Vakarų Europoje tradicinės kultūros formos išgyvena krizę, nes mažėja į jas įsitraukiančių žmonių. Todėl reikėtų liautis žvelgus į kultūrą vien kaip į paslaugų ar prekių – tokių kaip parodos ar teatras – tiekėją ir atsigręžti į bendruomenes. „Mes esame tarsi šachtininkai: kasinėjame gilius sluoksnius, susipurviname. Bet nujaučiame, kad būtent vietinėje kultūroje ir bendruomenių gyvenime slypi Lietuvos auksas. Manau, artimiausius 10‒15 metų reikėtų orientuotis būtent šia kryptimi“, ‒ sako E. Carrollas.
Kaip puikų organiškai kilusios bendruomeninės iniciatyvos pavyzdį pašnekovai pamini Kaune tradicija tapusią Kiemų šventę. Ši menininko Vytenio Jako iniciatyva skirta priminti kaimynystės svarbą. Pernai pirmą kartą prie ilgo balta staltiese apdengto stalo Laisvės alėjoje susėdo būriai kaimynų ir bendraminčių. Renginio dalyvių buvo paprašyta palikti telefonus namie, kad prie stalo galėtų bendrauti gyvai, neblaškomi socialinių tinklų.
Nujaučiame, kad būtent vietinėje kultūroje ir bendruomenių gyvenime slypi Lietuvos auksas.
Menininkų dueto nuomone, būtent toks naujų tradicijų gimimo scenarijus ir yra geriausias. Bendruomeninės iniciatyvos turėtų kilti iš sąmoningumo ir natūraliai susiformavusio poreikio, o ne dėl paskelbto finansavimo konkurso ar noro greitai sukurti vienadienį produktą. V. Gelūnienė pamini šiemet Venecijos architektūros bienalėje pristatytą Lietuvos paviljono projektą „Pelkių mokykla“. Šiam Nomedos ir Gedimino Urbonų projektui į Veneciją iš Šepetos durpyno buvo nugabenta 20 kv. m natūralios pelkės. „Durpės formuojasi tūkstantmečius – taip pat ir žmonių kultūra. Greitoji kultūra prilygsta greitam maistui, bet tai nėra tos tikrosios kultūros durpės. Bendruomenės menas suteikia galimybę pamatyti smilkstančius kultūrinių durpių dūmus, kurie formuoja mūsų tapatybę“, ‒ sako V. Gelūnienė.
Pastaruoju metu nemažai menininkų dueto laiko ir dėmesio tenka Kopūstų laukui. Tai – apleista buvusi karinė teritorija Šančiuose. Čia maždaug 20 bendruomenės narių ruošiasi statyti operą, kurios libretą sukūrė patys gyventojai. Penkias dienas trukusioje operos mokykloje su vietiniais dirbo šokėjas ir choreografas iš Ugandos, bendruomenių meno teoretikas iš Didžiosios Britanijos, pranešėjai iš Italijos. Operą ketinama pristatyti buvusiuose raugintų kopūstų sandėliuose, dėl kurių vietiniai teritoriją ir praminė Kopūstų lauku.
Buvę kopūstų sandėliai taps bendruomenės operos scena.(Vitos Gelūnienės nuotr.)
„Kaimynai man vis kartodavo, kad nuo 1993 m. ši vieta neturėjo šeimininko. Taip jau yra, kad be šeimininko niekas neveikia. Tačiau šeimininkais norime matyti ne pavienius žmones, bet bendruomenę“, ‒ pabrėžia E. Carrollas. Jis ir V. Gelūnienė nekuria individualių skulptūrų, nesusitelkia į asmeninę kūrybą, o renkasi kolektyvinį modelį. Todėl ir bendruomenės lyderio samprata jiems nėra artima, nors kartais būtent lyderis minimas kaip būtina sąlyga bendruomenei funkcionuoti. „Nesakau, kad individualus lyderis blogai. Bet mūsų sėkmė ta, kad mes čia nesame praeiviai. Mes čia gyvename, čia mūsų dukros namai, todėl natūraliai investuojame į savo gyvenamą vietą. Tai natūralu, tai daro daugybė žmonių“, ‒ sako E. Carrollas.
V. Gelūnienė lyderyste apskritai netiki – jai atrodo svarbiau akcentuoti atsakomybę. Kai atsiranda proga ar susiformuoja problema, atsakomybę gali prisiimti vis kitas žmogus: „Svarbiausia, kad ta atsakomybė nebūtų priskirta iš šalies. Kiekvienas ją turi prisiimti sąmoningai, klausydamas vidinio balso. Kalbėdami apie viešąsias erdves ir bendruomenes iš esmės kalbame apie prisiimtą atsakomybę ir tapimą šeimininku. Visuomenė ir turėtų būti tokia, kurioje kiekvienas jaučiasi atsakingas. Aš matau, kad Šančiuose daugėja atsakingų žmonių. Todėl net gyvendami mažame miesto rajone mes jaučiamės įdomūs ir visaverčiai pasaulio piliečiai.“
