Valdas Adamkus ir tuometis „Yukos“ valdybos pirmininkas Michailas Chodorkovskis. 1999 m. „Williams“ privatizuota „Mažeikių nafta“ po trejų metų parduota rusų įmonei. BFL nuotr.

1998–2007 m.: apvaisinimas, „Williams“ ir Briuselio milijonai

1998–2007 m.: apvaisinimas, „Williams“ ir Briuselio milijonai

Valstybės sėkmė gali būti matuojama tuo, kaip kokybiškai ji reflektuoja praeitį, kaip ryžtingai kuria dabartį ir tiki ateitimi.

Žurnalas IQ vasario numeryje išskyrė 30 įvykių – po tris kiekvieną dešimtmetį – ir seka jų pėdsakais iki pat šių dienų. Jų istorinė reikšmė tikrai nėra vienoda ir kartais net nepalyginama, tačiau toks yra žmonių ir valstybių gyvenimas – šventes keičia sukrėtimai, entuziazmą – rutina, stebuklus – sunkus darbas. IQ apžvalgininkai Gytis Kapsevičius, Skirmantas Knieža, Rusnė Marčėnaitė, Kotryna Tamkutė – pasinaudojo proga į savo šalį pažvelgti ne tik istoriškai, bet ir kritiškai.

Straipsnių ciklo įžangą galite perskaityti čia: Žiūrėti tikrovei į akis

Jūsų dėmesiui – trys devintojo valstybės dešimtmečio epizodai.

Žmonės kaip žmonės

1998 m. Lietuvoje įsteigus pirmąją pagalbinio apvaisinimo laboratoriją atliktos pirmosios dvi procedūros.

Pixabay nuotr.

Gimstamumui Lietuvoje nuosekliai mažėjant, lietuviams renkantis šeimas kurti svečiose šalyse ar vyresnio amžiaus, spėjama, kad kūdikių šiemet gims mažiausiai per pastaruosius 6 dešimtmečius. Be to, kasmet natūraliai susilaukti vaikų negalinčių porų Lietuvoje padaugėja beveik 2 tūkst., šiuo metu jų skaičius siekia maždaug 50 tūkst. ir, baiminamasi, ateityje tik didės.
Viena dažniausių priemonių kovojant su nevaisingumu – pagalbinio apvaisinimo procedūra. Pirmą kartą moteriai Lietuvoje ji atlikta dar 1993 m., ir jau kitais metais pasaulį išvydo dvynukės. Jos visai neseniai atšventė 24 metų gimtadienį. Kol ši technologija pasiekė mūsų šalį, teko luktelėti 6 metus – 1998-aisiais, įsteigus pirmąją apvaisinimo laboratoriją, buvo atlikta pirmoji tokia procedūra Lietuvoje. Iki tol nebuvo jokio šio gydymo reglamentavimo, o šalies medikai nevaisingumą tik diagnozuodavo.

Šiandien galima pasidžiaugti, kad vietoje nestovime – valstybė sėkmingai teikia pagalbinio apvaisinimo procedūrų paslaugas šeimoms, negalinčioms susilaukti vaikų. Ji gali kompensuoti visą pinigų sumą už visas reikalingas paslaugas, suteiktas susituokusioms poroms, o klausimas dėl teisinės bazės nuolat keliamas aukščiausiu lygmeniu ir įtraukia didelę visuomenės dalį. Štai įpareigojimą sušaldytus embrionus saugoti neribotą laiką kritikuoja ir specialistai. „Įsivaizdavimas, kad juos reikia laikyti amžinai, gali reikšti, jog vaikai turi perimti pareigą saugoti tėvų lytines ląsteles“, – sakė klinikos Vaisingumo centro vadovė, gydytoja ginekologė Gražina Bogdanskienė.

Nevaisingumui po truputį tampant valstybės problema, kai kurie Seimo nariai vis dar mano, kad apie ją kalbėti besilaukiančiai moteriai nepadoru. Kiti, net ir susitaikę su mintimi, kad šį klausimą reikia spręsti, nedaro skirties tarp moters kūno ir karvės, ir toliau nesutinka tobulinti šiuo metu galiojančio Pagalbinio apvaisinimo įstatymo.

O ir visuomenės požiūris negelbsti. Vis dar atsiranda žmonių, manančių, kad poros esą neturėtų eiti prieš gamtą, o po pagalbinio apvaisinimo gimę vaikai – kitokie. Nepaisant to, atlikus pagalbinio apvaisinimo procedūrą Lietuvoje gimė jau daugiau kaip 4 tūkst. vaikų, ir jie nepanašūs į humanoidę robotę Sophią.

 

Verslas padarys geriau?

1999 m. birželio 7 d. įstatymu leista „Williams International“ įsigyti kontrolinį „Mažeikių naftos“ akcijų paketą.

Šiemet pristatytame tyrime „Ką veikia savivaldybių valdomos įmonės“ atskleista, kad populiariausia jų veikla – autotransporto ir technikos nuoma. Ji nėra susijusi su valdžios funkcijomis, tad tuo galėtų užsiimti vietos verslas.

Teoriškai valdiškos įmonės turėtų veikti ten, kur tokios paslaugos neteikiamos – mažiausiai savivaldybės įmonių galėtų būti didžiuosiuose miestuose, kur verslas turi geras sąlygas, daugiausia – mažesniuose. „Deja, situacija priešinga. Didžiausi miestai turi daugiausia savivaldybės įmonių. Turbūt didesniuose ir merų ambicijos didesnės, ir dalis jų po to nusėda šiose įmonėse“, – sakė tyrimą atlikusio Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas.

Stambios šalies strateginės įmonės bent artimiausiu metu liks nejudinamos, tačiau jau nutarta parduoti keletą ne tokių reikšmingų, pavyzdžiui, nuostolingai Klaipėdoje veikiančią šilumos gamintoją „Geoterma“. Privatizavimo sąrašuose vis dažniau turėtų atsidurti ir nekilnojamasis turtas. Į valdžią atėjusi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga atliko valstybės nekilnojamojo turto auditą. Paaiškėjo, kad iš maždaug 28 tūkst. objektų nemaža dalis naudojama neefektyviai.

Privatizacija Lietuvoje stigmatizuojama, tačiau vargu ar dėl to kalti paprasti žmonės – jie matė, kaip bankrutuoja privatizuotos gamyklos, kaip buvę sovietinių fabrikų ir įmonių vadovai tampa vienais turtingiausių šalies asmenų. Daugelis nepamiršo „Mažeikių naftos“ pardavimo „Williams“, aukščiausius valdžios pareigūnus įtraukusios „Alitos“ privatizavimo bylos ar perimto Lietuvos telekomo tarifų šuolio.

Vis dėlto pagrindinių privatizavimo problemų kildavo tada, kai buvo parduodama neskaidriai. „Papildomos sąlygos, investuotojų neįtraukimas, pardavimas ne už didžiausią kainą sukuria korupcijos ir machinacijų erdvę“, – privatizacijos problemų kilmę paaiškino Ž. Šilėnas.

 

Visu greičiu… atgal?

2004 m. gegužės 1 d. Lietuva tapo ES nare.

Kartu su būriu Rytų ir Pietų Europos valstybių patekę į ES, šiandien tebesame vieni didžiausių euroentuziastų, nors kitos Bendrijos narės – ir senbuvės, ir naujokės – vis garsiau kalba apie kelių greičių Europą, skundžiasi Briuselio diktatu, ravi populizmo daigus, uždaro sienas arba pasirašo skyrybų su ES sutartį.

Kol ES klaidžioja tapatybės labirintuose, Lietuva, atrodo, visuomet žinojo, ko jai reikia iš Bendrijos. Vos tapusi visateise nare, ji viena pirmųjų pasirašė ES Konstitucijos sutartį, kuri galiausiai taip ir neįsigaliojo. Entuziastingai ėmėsi Rytų partnerystės projekto, aukščiausiu politiniu lygmeniu ne tik nušviesdama Rusijos priešiškus interesus, bet ir jų įtaką regiono valstybėms. Šiandien Lietuvai svarbiausia saugumas – ir Didžiojoje Britanijoje gyvenančių piliečių teisių apsauga, ir rytinių ES sienų gynyba – ir baimė dėl 2020 m. pasikeisiančių finansavimo mechanizmų. Nerimaujama, kad tuomet Lietuva gali netekti lengvų investicijų į žemės ūkį ir takelius parkuose.

Tačiau nuo Višegrado šalis kankinančios istorijos amnezijos neapsaugoti ir mūsų politikai. Premjeras Saulius Skvernelis visai neseniai pareiškė, kad reikia atkurti Lietuvos ir Rusijos kontaktus aukščiausiu lygiu, nes dabartinė situacija esą kenkia valstybės ir mūsų piliečių interesams. Prieš keletą metų „sviestų ir tankų“ istorija išgarsėjęs stambus žemvaldys Vilius Kaikaris pelnė solidų palaikymą.

Nors abu veikėjai iš karto sulaukė aštrios visuomenės ir žiniasklaidos kritikos, Rusija gali džiaugtis gavusi medžiagos propagandinėms laidoms apie byrančią ES.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų