-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kadaise nepopuliariųjų dalykų agentūra Vytautas Kavolis pavadino „Santaros-Šviesos“ sąjūdį, kuris bene giliausiai arė intelektualinio darbo dirvonus. 1959-aisiais jis įtikinėjo: „Mes turime tapti nepopuliariųjų dalykų agentūra, nes tik pas mus yra pakankamai individualistų, kad susižavėtume tuo, kuo nesižavi minios, ir suprastume tai, kas neįprasta…“
Nors ne visi „Santaros-Šviesos“ senbuviai ir priklydėliai buvo intelektualai griežtesne prasme, tad ne visi buvo tos agentūros agentai, tačiau neabejotina, kad T. Venclova yra mano įsivaizduojamo sąrašo pradžioje. Todėl ir iškabą pasiėmiau be skrupulų.
Sutikime, nebūtinai intelektualas yra nepopuliariųjų dalykų agentas, tačiau dažniausiai yra. Iš XX a. vidurio prancūzų intelektualų, kurie beveik būtinai turėjo būti kairieji, įkvėpimo sėmęsis Vincas Trumpa šioje plotmėje buvo dar aštresnis: kairysis intelektualas yra visada kritiškoje opozicijoje, net jei valdžioje kairieji, tad saviškiai. Jo pareiga liudyti tai, kas ne tik masėms netinka, bet ir valdžiai negeistina. Santūriau kalbant, tai įsipareigojimas būti politikos, visuomenės, kultūros kritikos darbininku, atiduodančiu jėgas kovai su saviškių tamsybėmis.
Nepopuliarumo apkasus T. Venclova peržengė ne tiek tada, kai stojo į antisovietinių disidentų būrį ir tapo Helsinkio grupės nariu XX a. 8-ajame dešimtmetyje. Oficialios politinės sąmonės užkulisyje tai buvo priimama kaip herojiškas veiksmas. Jis negalėjo nebūti populiarus antisovietinių nuotaikų prisisunkusioje lietuvių visuomenėje. Per Vakarų radiją su trukdžiais ataidėję žodžiai iš atviro laiško Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto viešpačiams paliko mažai abejingų. Kad sovietai pamynė tautos ir kūrėjo laisvę – kas paslapčiomis tam nepritarė? Galiausiai pats laiškas buvo drąsi politinė manifestacija, bet ne rūšinis intelektualo kūrinys. Jis greičiausiai dar tik mezgėsi, nors paskelbimo data nebūtinai šią prielaidą įrodo.
Žiūrint iš lietuvių intelektualinės istorijos pozicijų, tas laiškas tik užbrėžė egzilio pradžios brūkšnį: mūsų herojus tapo egzilu dar neišvytas iš savos žemės, dar nenužemintas. Gal būtent tada jis buvo virtualiai atsidūręs tarp dviejų pasaulių? Labiausiai tikėtino sovietų kalėjimo ir vos rusenančios vilties ištrūkti į laisvuosius Vakarus? Posūkis laisvo žmogaus kelin buvo pažymėtas nuoširdžia pastanga kalbėti ne tik apie priešo – sovietų – nusikaltimus, bet ir apie saviškių nuodėmes. 1975 m. spalyje pogrindžio spaudoje pasirodė T. Venclovos „Lietuviai ir žydai“.
„Nemačiau žudynių. Vaikystėje, taip pat jaunystėje šimtus kartų ėjau pro Vytauto prospekto garažą, esantį priešais miesto kapines, nenusimanydamas apie jo istoriją. Vis dėlto ji su manimi siejasi. Žydus žudė lietuviai, o aš – lietuvis. Žydus žudė Kaune, o Kaunas – mano miestas, žinau kiekvieną jo namą, kiekvieną medį Laisvės alėjoje…“ – taip audžiama skausmingos esė pradžia.
„…Kaip suprasti tai, kas buvo? Kai šnekame apie mirtį ir nebeišlyginamą kaltę, visada galime pateikti racionalių ir deterministinių paaiškinimų, bet iš esmės jie nieko neverti…“
Tai, apie ką pogrindžio erdvėje prabilo T. Venclova, iš tiesų perplėšė sprangią tylą. Jis tiesė tiltą tarp laisvės ir tiesos. Ką ir kalbėti apie tai, kad pogrindis tradiciškai neturi ir negali turėti intelektualinio veiksmo komforto. Šiandien „Lietuviai ir žydai“ ir dar kilnus Antano Terlecko žodis, pratęsiantis šią trajektoriją, yra stebėtinai didelio potencialo, kuriam pavergtame krašte nebuvo lemta išsipildyti, ženklas. Patrauklios lietuvių savigailos klimate rikiavosi nelengvos mintys:
„Nuo žodžio „žydas“ specifinio tarimo ligi pogromo nuotolis atrodo nedidelis. Bet dvasiniame pasaulyje – jeigu iš viso sugebame apie tą pasaulį spręsti – jis, matyt, sutrumpėja ligi begalinės mažybės. Kas išskiria kurią nors žmonių grupę – tautinę, religinę, klasinę, bet kokią – ir nejaučia jokių vidinių saitų su ja, tas iš esmės rengia pogromą, konclagerį, totalitarinę santvarką. Tai pakankamai elementari tiesa. Kaip ir kiekvieną elementarią tiesą, žmonės ją dažnai užmiršta.(…)
Taip totalitarizmas iškreipia žmogiškumo bruožus ir motyvus; taip, prievarta gimdo prievartą; bet blogis visada lieka blogiu, žmogžudystė – žmogžudyste ir kaltė – kalte. Niekas pasaulyje neatšauks fakto, kad 1941 m. birželio gale lietuviai lietuvių minios akivaizdoje naikino beginklius žmones – net faktas, kad XX a. daug tautų, gal net visos tautos, darė šį tą panašaus. Ir aš, būdamas lietuvis, privalau kalbėti apie saviškių kaltę.“
Nors ne visi „Santaros-Šviesos“ senbuviai ir priklydėliai buvo intelektualai griežtesne prasme, tad ne visi buvo tos agentūros agentai, tačiau neabejotina, kad T. Venclova yra mano įsivaizduojamo sąrašo pradžioje.
Nepopuliariųjų dalykų agentų kelią pasirinkusiems mūsų intelektualams buvo akivaizdu, kad žūtbūt reikia kalbėti apie saviškių nuodėmes, laukiant to paties iš kitų. Kitaip nebus nei prisiminta, nei suprasta ir susikalbėta, nei atleista ir susitaikyta.
Pirmieji intelektualinio egzilio metai negalėjo neįtraukti T. Venclovos į autentiškų ir intelektualiai našių diskusijų aplinkas, kurių 8-ojo dešimtmečio pabaigoje būta gana gausių. Ne tik santariečiai laukė paskaitų ir tekstų, bet ir Europos lietuviškųjų studijų savaičių organizatoriai iš dešiniojo, katalikiškojo diasporos šviesuomenės sparno. Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos suvažiavimuose taip pat godžiai buvo klausomasi tiek apie pavergtosios Lietuvos tikrovę, tiek apie emigracijos šviesuomenės misiją.
Kas nepopuliaraus išniro tuomečiuose jau laisvuosiuose Vakaruose parašytuose T. Venclovos tekstuose? Čia norisi stipriai išryškinti to laikotarpio pradžioje duete su Aleksandru Štromu išgliaudytą sovietinės Lietuvos ir sovietinių lietuvių dvasią. 1977 m. vasarą Londone A. Štromo skaityta paskaita „Politinė sąmonė Lietuvoje ir joje atsispindinčios krašto ateities vizijos“ buvo papildytos T. Venclovos komentarais. Jų mintys iki dabar ir aktualios, ir nelengvai priimamos. Skirtumas tik toks, kad dabar nereikia išeiviams aiškinti, kas skleidžiasi šiapus sienos, bet tampa svarbios naujajai Lietuvos kartai pasakojant, kas iš tiesų per paukštis buvo homo sovieticus. Juolab kad jis niekur nedingo. Ir atrodo, kad mes su visais Vakarais tik nuduodame, kad suprantame, kas iš tiesų su juo – tuo žmogumi – nutiko.
T. Venclovos komentaruose išryškėjo keli dalykai, kurie rasdavo pratęsimus ir vėlesnėje publicistikoje. Pritardamas prelegento minčiai dėl oficialiosios sovietinės sąmonės jis užčiuopė fatališkus padarinius ne tiek represuotam lietuviškumui, kiek sovietinių lietuvių žmogiškumui. Sovietinės sąmonės „prievarta įgyvendintas absoliutus įsiviešpatavimas pagal Hegelio dialektikos dėsnį virto jos absoliučiu išnykimu iš žmonių vidaus. Liko tik tam tikras, visiems daugiau negu iki gyvo kaulo, kažkur iki kaulo čiulpų, įkyrėjęs oficialusis žodinis apdaras, kurį asmenys pagal jiems prievarta skirtą pareigą drebėdami iš pasišlykštėjimo kartoja. Žmonių viduje tos oficialiosios sąmonės nėra, ji tenai nepateko arba, jei pateko, tai tik tomis neigiamo psichologinio atoveikio formomis: cinizmas, atbukimas, dezinformacija ir agresyvumas, kuris kartais siekia fašistinių apraiškų lygmenį…“ Kai šiandien, paklaustas, ar nemato pavojaus lietuvybei, T. Venclova atsako, jog mato pavojų ne lietuvybei, bet lietuvių žmogiškumui, aš suprantu, kad jis pratęsia tas antropologines įžvalgas, kurios buvo išdėstytos 1980-ųjų išvakarėse.
Nepopuliariųjų dalykų, kuriuos aprašė T. Venclova, nepopuliarumo laipsnis ir aplinkybės keitėsi. Lengva buvo dešiniesiems išeiviams aiškinti, kad patriotiniai, tarkim, Justino Marcinkevičiaus dramų motyvai buvo sovietų sankcionuoti („…esu tikras, kad šiuo metu ideologiniai Lietuvos vadovai duoda leidimus rašyti „Katedras“ jiems kontroliuojant, kad atsirastų tam tikras kanalas patriotiniams jausmams, kad tie patriotiniai jausmai neišsilietų į pogrindinę spaudą…“). Visai kitokia populiarumo–nepopuliarumo svarstyklių padėtis dabar, kaip primena Just. Marcinkevičiaus „Pušis, kuri juokiasi“, ir jos herojai, sukonstruoti pagal KGB užsakymą.
Akademinė ir intelektualinė patirtis nuolat tikrino egzilio intelektualo pasiryžimą į saviškių, tad Lietuvos, visuomenės gyvenimą žiūrėti tartum iš šalies, o į išorinį pasaulį – lyg iš vidaus. Tokio užsispyrusio atskalūno dvasinis gyvenimas bei kūryba dažniausiai nežada saldaus skaitymo malonumų, bet nuolat prieš akis stato veidrodį skaudžiai refleksijai. Ji ypač buvo svarbi lūžio akimirkomis.
Štai išsivadavimo euforijos sąlygomis besiformuojančioje viešojoje erdvėje 1989-aisiais – dabar jau abiejose Atlanto pusėse – nuskamba T. Venclovos „Atviras laiškas lietuviams ir Lietuvos lenkams“ , o kiek vėliau „Lenkai ir lietuviai“. Tai nedideli tekstai, kurie savo dvasia buvo įrodymas pastangų atlikti savo intelektualinę pareigą lietuvių ir lenkų susipratimo bei ateities labui taip, kaip lenkų visuomenėje tą pareigą atliko Jerzy Giedroycas, Czesławas Miłoszas ar Witoldas Gombrowiczius. Tai jau tapo lyg ir neatplėšiama tapatybės dalimi. Tai ir seniai duotas žodis: „…jei kada lietuviai pradės skriausti lenkus, būsiu pirmasis, kuris pasakys „ne“. Laimei, nesu pirmasis…“
Tačiau atkreipčiau dėmesį į kiek anksčiau parašyto teksto „Lietuvis valdininkas tėvynėje“ ištarmę. Skaitykim seną poeto pranašystę:
„…Ir jeigu išsilaisvins Lietuva, net ir tarybinius valdininkus, net ir tą jų luošą, bet šiokį tokį patyrimą kažkokia prasme reikės panaudoti, nes stigs administratorių. Net ir žiurkes teks panaudoti. Beje, žiurkės bėgs pirmos iškėlusios trispalvę, nors ir baisiai išsigandusios, kad jų nepatrauktų atsakomybėn…. Bet yra ir nežiurkių. Vienintelis labai liūdnas reiškinys, kad tų nežiurkių mažėja…“
T. Venclovos galvojimai ir intelektualinės kritikos tekstai yra skaitytini iš naujo. Be jų supratimo nelengva perprasti daugelį dabarties būsenų ir miglų. Be jų nelengva įveikti natūralias pagundas po nesibaigiančio kovojimo už ir prieš, po nuolatinio griovimo ir statymo griebtis negalvojančio aktyvizmo, kurio tiek daug mūsų laikais.
Egidijus Aleksandravičius yra istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius
