-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Iš pradžių jo herojų perprasti nelengva. Kai kiti perpildytu autobusu važiuoja į Londoną vytis savo svajonių ir iliuzijų, o atvykę teškiasi veidu į realybę, jis į tai žvelgia iš šalies, scenoje sukiodamas neįgaliojo vežimėlio ratus. Jis stebi Eglės agoniją, pragaro ratus pereinantį Vandalo ir Beno duetą, ir netrukus supranti, kad jis stebi savo gyvenimą. V. Anužio vaidinamas Benas žiūri į pradžioje Ainio Storpirščio, o nuo 2017 m. – Kęstučio Cicėno vaidinamą Beną ir mato save jaunystėje.
2018-ųjų vasarą Mariaus Ivaškevičiaus ir Oskaro Koršunovo „Išvarymas“ buvo suvaidintas 100-ąjį kartą, o iki tol jį spėjo pamatyti apie 70 tūkst. žiūrovų. Rudenį spektakliui pradėjus kelionę po didžiąsias šalies arenas, skaičius dar gerokai išaugo. Galima tik nujausti, kiek iš tų tūkstančių patys yra patyrę, ką reiškė prieš porą dešimtmečių būti imigrantu Didžiojoje Britanijoje. Tai buvo metas, kai dirbti teko tik nelegaliai, krūpčiojant dėl kiekvieno įtartinesnio kliento, bijant deportacijos ir – kaip tuomet atrodė – visam laikui užsitrenksiančių durų. Tokia patirtis pažįstama ne tik Benui iš „Išvarymo“, bet ir jį senatvėje vaidinančiam V. Anužiui.
1995 m. aktorius, Klaipėdos universiteto Teatro pedagogikos katedros vedėjas išvyko dirbti į Londoną. „Ar į fabriką? Baikit, man būtų per prasta“, – ironiškai sako jis. Iš tiesų įsidarbino vienoje Londono greitojo maisto kavinių miesto centre, prie pat Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko – šio klerkai čia dažnai lankydavosi. V. Anužio kolegos taip pat buvo toli nuo virtuvės, bet arti akademinio pasaulio – docentai, mokslų daktarai iš Rytų Europos bei Rusijos. „Tai buvo labai baisus laikas. Visi dirbome nelegaliai, konkurencija – didžiulė, arėme beveik už kapeikas“, – prisimena aktorius. Po bandomojo laikotarpio jam patikėta ruošti salotas. Darbo pamaina prasidėdavo ketvirtą ryto. Vadinasi, keltis reikėdavo pusę dviejų nakties. Įprasta rutinos dalimi tapo kasdienė įtampa ir baimė: kad nepavyks užmigti ir teks dirbti nepailsėjus, arba priešingai – kad išvargęs neišgirs vidury nakties skambančio žadintuvo. Darbo vietoje bijojo nelegalius imigrantus gaudančių Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų. Kartą akimirksniu pasklido žinia apie kaimynystėje surengtą pasalą: nelegalūs asmenys iš darbovietės išvežti su antrankiais. Viską metę, V. Anužis su kolegomis puolė bėgti iš kavinės. Su salotomis apkibusiomis pirštinėmis, prijuostėmis, darbinėmis klumpėmis skuodė biurų pastato koridoriais tarp juodus kostiumus vilkinčių tarnautojų.
Sprendimą po pusmečio grįžti namo aktorius priėmė, jo paties žodžiais, su sentimentalios dramos „prieskonėliu“. Ilgai spaudęs centą prie cento ir neleidęs sau nieko, vėliau nusispjovė ir nutarė bent šiek tiek pagyventi – išeiti į pubą, pabendrauti su vietiniais. Vieną vakarą nuėjo pažiūrėti spektaklio pagal apdovanojimų pelniusią Davido Mameto pjesę „Oleanna“. Žiūrėdamas galvojo, kad pats taip blogai tikrai nevaidintų. „Ir manyje kažkas sukilo. Per pertrauką išėjau į teatro balkoną, pamačiau visas tas ponias, lipančias su kailiais iš limuzinų. O manęs vėl laukė baimės naktis – kad tik nepramiegočiau savo salotų. Ir iš karto priėmiau sprendimą: aš čia daugiau nebūsiu. Tas vakaras buvo paskutinis lašas“, – prisimena menininkas. Po poros savaičių darbą greitojo maisto kavinėje baigė ir grįžo namo.
Vis dėlto „Išvarymo“ sėkmę jis aiškina ne tik tuo, kad išvarytųjų bei išvariusiųjų likimas – kaip ir jam – artimas daugybei žmonių. Dar viena populiarumo priežastis – Vandalas. Mušeika keikūnas, vaidinamas Mariaus Repšio, vieniems atrodo kaip visiškai nepažįstamo pasaulio dalis, o kitiems – tiesiog savas bičas. „Vandalas tapo herojumi. Ir šitą akcentą pasirinko publika. Tai irgi daug pasako“, – šypteli V. Anužis. Jis prisimena Rygoje žiūrėjęs tenykštį O. Koršunovo „Išvarymo“ pastatymą. Kai scenoje Vandalas ėmė pilti rusiškus keiksmažodžius, salė jį pasitiko tyla. Lietuvoje tose veiksmo vietose paprastai skamba juokas ir ovacijos. „Šis spektaklis – vienas tų, kurie kuriami kartu su publika. Nuo to, kaip įsitraukia žiūrovas, priklauso ir aktoriaus vaidyba, improvizacija. Latviškame pastatyme net keiksmažodžių gerokai mažiau, nes publika to neima“, – pabrėžia pašnekovas.
Kai tik pradedu priklausyti nuo kieno nors nuomonės, žvilgsnio, žodžio – atsitraukiu. Nes taip prasideda vergija.
Kai suvaidinti spektaklio seansai perkopia į triženklio skaičiaus kategoriją, sunku įsivaizduoti, kaip vaidmuo netampa tiesiog automatiškai atliekamas: profesionaliai, bet be to pulsuojančio nervo – nes viskas personaže jau sukurta, išsiaiškinta, atlikta. „Galvoti, kad vaidmenį jau padarei ir gali padėti į lentyną, aktoriui yra absoliuti klinika. Tai – aukščiausias neprofesionalumas. Bet būna, kad tą tašką padedi nesąmoningai, iš fizinio, dvasinio nuovargio. Tai baisu, nes kartais negali tam pasipriešinti“, – kalba V. Anužis.
Jis savikritiškai teigia nesantis tas aktorius, kuris visuomet suvaidina pačiu aukščiausiu lygiu: „Profesionalumas, be abejo, išlieka, bet tas „och“ būna ne visada.“ Ir pasakoja apie vadinamąjį antrosios premjeros sindromą. Tai yra, kai į pirmąjį premjeros spektaklį sudedi visas jėgas, o antrajame fizinis ir dvasinis nuovargis pakiša koją. Nuolatinė savistaba, savianalizė – neatsiejama darbo dalis. Net tais atvejais, kai atrodo, kad vaidmuo puikiai pavyko, vidinis sargas perspėja: nedžiūgauk, kitą kartą suvaidinsi prasčiau. O ir įsivertinti, kada vaidmuo skrido, kada – ne, pavyksta ne visuomet. Kartais, kai atrodo, jog viskas buvo puiku, režisieriaus ar kolegos pastaba nuleidžia ant žemės. O sykiais po spektaklio norisi kuo greičiau sėsti į automobilį ir dingti iš teatro – sprukti nuo kylančio nepasitenkinimo ir gėdos. Bet tada į telefoną atkeliauja žinutė: „Buvote genialus.“ Vienintelis būdas sušvelninti šias sūpuokles – neleisti sau sustoti, padėti taško ar pasiduoti inercijai. Net ir tada, kai neįgaliojo vežimėlyje sėdintis Benas savo įnirtingąjį šokį šoka jau 100-ąjį kartą.
„Tie žmonės, kurie man gyvenime imponavo, visada buvo judėjime ir savęs kūrime. Jie niekada nesustodavo. Nes sustojimas iškreipia buvusį judėjimą. Gali sustoti trumpam – tik tam, kad suprastum, jog vėl turi eiti į priekį, ką nors tęsti, pildyti. Bet ilgiau sustojus kelias iškrypsta. Reikalinga amžina dinamika, nes ji augina dvasią“, – sako V. Anužis.
Žvelgiant iš šalies atrodo, kad jo paties variklis sukasi vis smarkiau, nepaisydamas jokių aplinkybių. Vienu metu sulaukęs režisierių Jono Vaitkaus ir Aido Giniočio pasiūlymų dirbti Vilniuje, V. Anužis su žmona, aktore ir teatro pedagoge Velta Anužiene, persikėlė į Vilnių iš Klaipėdos, kur gyveno ir dirbo net 33 metus. „Kažkas turėjo keistis. Net jei ir nebūčiau sulaukęs tų skambučių, kažkas vis tiek turėjo įvykti. Klaipėdos etapas buvo baigtas, atsivėrė tuštuma“, – sako jis. 2010 m. Klaipėdos dramos teatras pradėtas rekonstruoti, bet uždarytas buvo dar prieš trejus metus. Aktoriams tuo metu teko vaidinti tam visiškai nepritaikytuose uostamiesčio Žvejų rūmuose. Ankšta erdvė atitinkamai koregavo ir teatro repertuarą. Viename interviu V. Anužis yra sakęs, kad pasijuto degraduojantis.
Baigėsi ir kiti gyvenimo etapai: svetur studijuoti išvyko jaunėlis sūnus (vyresnysis tuo metu jau gyveno užsienyje). Abiejų Anužių vadovaujamas latvių studentų kursas Klaipėdoje baigė mokslus ir išvažiavo dirbti į Liepojos teatrą. Uždarai gyvenanti, tik keletą artimiausių draugų turinti pora suprato, kad niekas jos uostamiestyje nebelaiko. Tuo metu jie galėjo vėl rinktis emigraciją, tik jau nebe į salotų barą: sutuoktiniai buvo kviečiami dėstyti Osle ir Monrealyje. Bet priimti šiuos pasiūlymus būtų reiškę visiškai atsisakyti aktorystės („Neturėjau iliuzijų vaidinti svetima kalba“). O skambučiai iš Vilniaus leido suderinti ir viena, ir kita. A. Giniotis pasiūlė surinkti aktorių kursą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o J. Vaitkus – vaidinti spektaklyje „Visuomenės priešas“. Sostinės teatruose V. Anužis dirbdavo ir anksčiau, tačiau su Peterio Stokmano – miesto valdytojo, policijos viršininko, tobulo biurokrato – vaidmeniu prieš septynerius metus galutinai persikraustė į Vilnių.
Ilgą pauzę be rimtesnių vaidmenų aktorius yra patyręs tik kartą, kai, baigęs studijas Maskvoje ir atsisakęs pasiūlymų likti ten dirbti ar vykti į Rygą arba tuometį Leningradą, grįžo į Lietuvą. Tuo metu trokšte troško veikti, kurti, bet net septynerius metus Klaipėdos dramos teatre, paties žodžiais, teko stovėti kampe su alebarda. Jį siutino juntama nuomonė – esą, ko čia putoji, tavo vaidmenys dar ateis. „Aš to nepriimdavau. Visko norėjau čia ir dabar. Laukimas yra kankinantis dalykas, bet jis šį tą duoda žmogaus dvasiai. Tačiau jei užsitęsia – blogai. Man buvo užsitęsęs“, – sako aktorius.
Vis dėlto tie „jo“ vaidmenys iš tiesų atėjo vėliau. Nuo 2011-ųjų apsigyvenus Vilniuje darbų ilgai laukti neteko. Atvirkščiai – atrodo, kai kurie vaidmenys laukė būtent jo. Suskaičiuoju, kad vien šį sezoną aktorius vaidina Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, Lietuvos rusų dramos teatre, Kauno nacionaliniame dramos teatre, Klaipėdos dramos teatre, Oskaro Koršunovo teatre; po mūsų pokalbio laukė premjera ir Solo teatre Vilniaus mažojo teatro scenoje. Nė vieno jų aktorius nelaiko savo namais, bet to jam ir nereikia. Net Klaipėdos teatro, kuriame dirbta daugybę metų, tokiu nevadino: „Teatras buvo teatras, o namai – namai. Ir jokių sumaišymų čia negali būti. Kartais dirbdamas tiesiog sutinki tokį pat tikratikį, koks esi pats, ir tai būna nuostabu. Tokių yra kiekviename teatre.“
2014-aisiais, ėmęs repetuoti J. Vaitkaus „Karalių Lyrą“ Rusų dramos teatre, V. Anužis jau intensyviai dirbo ir Nacionaliniame. Nuo ryto iki vakaro neišeidavo iš scenos ir vis lipdydavo karaliaus personažą, o vakare lėkdavo vaidinti O. Koršunovo spektakliuose „Išvarymas“ bei „Katedra“. Automobiliu per pačias spūstis važiuodamas iš teatro į teatrą įstrigdavo taip, kad negalėdavo pajudėti nei pirmyn, nei atgal. Kartą jį tokį – negėrusį, nevalgiusį, pervargusį stovintį kamštyje – pamatė pro šalį einantis kolega iš Rusų dramos teatro Vidmantas Fijalkauskas. „Vytai, tau blogai, – tepasakė, nubėgo į artimiausią kavinę, išnešė sumuštinį ir liepė: – Bent kramtyk.“
Būtent karalių Lyrą šiandien V. Anužis vadina didžiausiu ir svarbiausiu savo vaidmeniu. Rasa Vasinauskaitė rašė: „…Lyrą vaidinantis Vytautas Anužis nuo pirmų spektaklio akimirkų įneša į jį kažkokios vitališkos jėgos, stiprybės ir pasitikėjimo. Turi šis Lyras ir tuščiagarbiškumo, įgimto valdingumo, tačiau turi ir tėviško minkštumo, jautrumo.“ Jo vaidinamas karalius iš Williamo Shakespeare’o pjesės nusprendžia atsisakyti turtų ir valdžios – viską padalija trims dukroms. Valdovas įsivaizduoja, kad toks poelgis garantuos jam meilę, pagarbą ir lojalumą, bet nutinka priešingai. „Gali kaltinti visą pasaulį, gali kaltinti savo dukras. Bet paskui pamatai, kad jos – tai tavo poelgių veidrodis. Tada ir supranti, kad ne to mokei savo vaikus ir ne taip gyvenai pats, – sako aktorius ir priduria: – Lyro vaidmuo yra apie išlaisvėjimą. Kai pripažįsti sau ir kitiems, kad esi negražus, nuodėmingas, silpnas, kai nebebijai konvencijų, įsipareigojimų, kai kančią priimi kaip vienintelį teisingą atpildą – tada ir pasireiškia tikrasis žmogiškumas.“
Didieji vaidmenys ir yra didieji, nes jie didesni už mane. Aš į juos tiesiuosi, noriu pasiekti.
Žurnale „Krantai“ apie šį spektaklį rašiusi Daiva Šabasevičienė teigė, jog Lyru V. Anužis suvaidino ne tik visų kitų W. Shakespeare’o herojų, bet ir savo paties sukurtų vaidmenų mišinį. Aktorius taip giliai smenga į Lyro pasaulį, kad šis gylis, kuriame dingsta interpretaciniai stabtelėjimai, pasiekia prasmingą lengvumą. Personažo tragediją regime apokaliptiniame transe. Todėl Lyro, „išprotėjusio“ karaliaus, finalinės scenos tampa ne ligos, o laisvės simboliu. (…) Be aktoriaus Vytauto Anužio šio spektaklio nebūtų. Karaliaus Lyro vaidmuo – lyg antras šio artisto gyvenimas“, – teigė teatrologė. Karalius Lyras – vienas tų vaidmenų, kurie ir patys formuoja aktorių. „Didieji vaidmenys ir yra didieji, nes jie didesni už mane. Aš į juos tiesiuosi, noriu pasiekti. Tai kaip troškulys, kurį numalšinęs pats jaučiuosi kitaip. Ir yra vaidmenys, kuriems tik tu turi duoti, bet atgal negauni“, – sako jis.
Lyro personaže aktorius perskaitė ir žmogaus, tapusio priklausomu nuo varinių triūbų ir šlovės, tragediją. Seniai įkliuvęs į nuomonių ratą, Lyras gyvena iliuzijoje lyg aklas, ir tik padaręs lemtingą klaidą patiria nušvitimą ir laisvę. Laisvė nuo nuomonių, vertinimų labai svarbi ir pačiam V. Anužiui.
„Nesinaudoju socialiniais tinklais, nes esu laisva žuvis ir noriu plaukioti be tinklų. Sau svarbių žmonių požiūrį, nuomonę galiu išgirsti bet kada. O kitų man nereikia. Kai tik pajuntu, kad pradedu priklausyti nuo kieno nors nuomonės, žvilgsnio, žodžio – atsitraukiu. Nes taip prasideda vergija, iš kurios tėra vienintelis kelias – išeiti. Nereikia priklausyti nei nuo apdovanojimų, nei nuo kritikų, nei nuo recenzijų, kurios kartais būna tokios skaudžios“, – neslepia aktorius. Jam ne visada lengva nusimesti tą sunkų nuomonių šleifą: „Jei žodis nukreiptas tau užgauti – jis ir užgauna, įspendžia, sukausto. Kai žmogų užklumpa nusivylimas ir gilus liūdesys, jis susilenkia, susigūžia, sustingsta. Taip ir neprotinga ar pikta kritika sustingdo – noriu nuo to atsiriboti. Juk iš tiesų viską labai gerai žinau pats, ir tai – ne puikybė. Tiesiog niekas nežino apie mane daugiau už mane. Gal tik Velta“, – sako aktorius. Kita vertus, šviesi žiūrovo žinutė, buvusio studento laiškas, kolegos parama sujaudina ir suteikia jėgų: „Geras žodis mane ne kartą sulaikė nuo kardinalių gyvenimo pasirinkimų – mesti teatrą ar išvykti iš Lietuvos.“
Atsiriboti nuo lūkesčių ir vertinimų tikriausiai nebuvo lengva ir 2006 m., suvaidinus O. Koršunovo spektaklyje „Kelias į Damaską“ pagal Augusto Strindbergo pjesę. Atidžiau sekantys Lietuvos teatro gyvenimą galbūt dar pamena šiokį tokį šurmulį, kilusį po Auksinių scenos kryžių apdovanojimų ceremonijos 2007-aisiais. „Kelias į Damaską“ buvo apdovanotas geriausios dramos aktorės (Nelė Savičenko) ir geriausios scenografės (Jūratė Paulėkaitė) kategorijose, tačiau pagrindinį vaidmenį sukūręs V. Anužis apdovanojimo nepelnė. Šiandien apie tai kalbant jo juoke girdžiu švelnias ironijos ir liūdesio gaideles.
„Tada buvau labai nusiminęs. Oskaras man skambino ir skambino, aš vis nekėliau. Galiausiai jis vis tiek mane pagavo ir pasakė: „Vytai, pamatysi, tu gausi Kryžių už kokį nors šūdą – man taip buvo, ir tau taip bus“, – šypteli V. Anužis, vėliau šį apdovanojimą gavęs dukart. Ir vėl pabrėžia, kad išmoko ar bent mokosi atsiriboti nuo nuomonių: „Kūrėjas turi būti laisvas, kitaip jis negalės kurti.“
Tik jis pats geriausiai žino ir tai, kiek fizinių ir dvasinių jėgų sudėjo šiame spektaklyje vaidindamas vieną reikšmingiausių savo vaidmenų – Nepažįstamąjį. Ilgai analizuoti šio kūrinio prasmes žiūrovai neturėjo galimybės. O. Koršunovas su Klaipėdos dramos teatro aktoriais pirmąsias peržiūras surengė dar senajame dramos teatre, kuris tuoj buvo uždarytas. Spektaklio premjera įvyko Vilniuje, dar vienas seansas buvo Kaune, vienas – Bukarešte, gal pora spektaklių – Klaipėdos Žvejų rūmuose. Ir viskas. Sukrečianti, sudėtinga, itin atvira pjesė, kurią dramaturgas rašė besigydydamas Paryžiaus psichiatrijos ligoninėje, savo gyvenimą Lietuvos scenoje baigė labai greitai.
„Iki šiol negaliu apie tai ramiai kalbėti. Gal skambiai pasakysiu, bet atrodo, kad su to spektaklio nuėmimu nupjovė dalelę manęs. Ten tiek visko sudėta, man dar viskas gyva. Bet pjesė liko neišvaidinta“, – kalba V. Anužis. Neseniai, ruošdamasis darbui su studentais, atsivertė išsaugotus šio pastatymo tekstus. Jų niekada neatiduos jokiam muziejui ar archyvui, nes paraštes primarginęs itin asmeniškų, intymių pastabų. „Pasižiūrėjau vėl, kiek ten įdėta darbo, kiek analizės, ir galvoju: Viešpatie, kam? Kur tai liko? Rašytojas parašo knygą, kompozitorius – muziką, ir viskas lieka, o čia? Profesijos efemeriškumas tiesiog smogia“, – sako aktorius.
Nepažįstamasis kovoja su viskuo, ir aš buvau lygiai toks pat. Teatre nuožmiai ėjau prieš senieną, pelėsį, stagnaciją.
Jis prisimena savo mokytojo, legendinio Juozo Miltinio žodžius – teatre tekstas yra viskas. Išmokdamas personažo tekstą kartu turi išmokti tapti ir kitu žmogumi. Ne tik suvokti personažą, bet per tą suvokimą tapti kitu – šiuo atveju Nepažįstamuoju, kuris laikomas paties A. Strindbergo alter ego. V. Anužis sako, kad šis vaidmuo buvo itin arti jo paties asmenybės.
„Nepažįstamasis kovoja su viskuo, ir aš buvau lygiai toks pat. Teatre kategoriškai, nuožmiai ėjau prieš senieną, pelėsį, stagnaciją. Visa tai mane siutino. Garsiai švaisčiausi tokiomis frazėmis kaip „amžius – tai ne indulgencija vaidinti blogai“. Aišku, didelių simpatijų tarp kolegų nesulaukiau. Kiek galėdamas talentingiau stengiausi sudaryti apie save nuomonę kaip apie visai nesugyvenamą žmogų. Taip ir įvyko“, – šypteli jis.
Aktorius prisimena vieną iš „Kelio į Damaską“ mizanscenų. Nepažįstamasis burnoja ant Dievo ir užvertęs galvą spjauna į viršų, link savo įsivaizduojamo priešo. Bet seilės tykšta jam pačiam ant veido. Ta puikybė ir išdidumas, sako V. Anužis, pažįstami ne tik jo personažui: „Bet tai turbūt neišvengiama kiekvieno žmogaus raidos dalis. Turi išgyventi etapą, kai esi kategoriškas, kai neigi sena, sureikšmini savo požiūrį. O paskui praeina.“
Prieš 12 metų suvaidinto Nepažįstamojo tekstus jis iki šiol moka atmintinai. Galbūt vieną dieną jie vėl atgis, galbūt dar bus reikalingi. Juolab kad tai vienas tų vaidmenų, kuriems nėra amžiaus cenzo. Dvasinė kelionė, atsivertimas iš Sauliaus į Paulių, perėjimas nuo Dievo neigimo iki jo išpažinimo – Nepažįstamojo spalvos, reikalaujančios ir didžiulės jį vaidinančio žmogaus brandos. „Vadinasi, aš miręs – ir aš žinau, kada tai nutiko. Tik pamanyk – lavonas, o vaikšto. (…) Tik vienintelis dalykas, deja, nesudeginamas: praeities prisiminimai. Kuo galima išdeginti atmintį? Kur aš?“ – prologe kalba Nepažįstamasis ir pradeda savo kelionę kaltės ir nuodėmės labirintais. „Nepažįstamasis miręs, bet išgyvena visą savo praėjusį gyvenimą. Vadinasi, vaidindamas turiu rasti tą dvasios būseną, kuri nėra įrodyta, nėra patikrinta. O finale privalau tapti lotoso žiedu, susilieti su saule – perteikti būseną, o ne informatyvų tekstą. Iššūkiai šiame vaidmenyje yra begaliniai. Nelabai įsivaizduoju, kas gali būti aukščiau už A. Strindbergą ir už Nepažįstamąjį“, – sako V. Anužis.
Vienas naujausių jo sukurtų personažų – Natanas Išmintingasis to paties pavadinimo Gintaro Varno spektaklyje – scenoje pasirodo jau nuėjęs savus pragaro ratus. Senas žydas, kurio visa šeima buvo sudeginta krikščionių riterių, įveikęs neapykantą ir skausmą, savo pavyzdžiu moko pamiršti religinius skirtumus ir drauge siekti gėrio bei meilės. Vokiečių dramaturgo Gottholdo Ephraimo Lessingo pjesė vadinama utopine drama. Tačiau toks herojus, koks yra Natanas Išmintingasis, V. Anužiui anaiptol neatrodo utopija.
Ruošdamas šį vaidmenį Nacionaliniame Kauno dramos teatre jis prisiminė du žmones: savo tėvą („Jis mirė 1996 m., bet visuomet yra su manimi“) ir nuo studijų laikų visam gyvenimui draugu tapusį Pavelą Libermaną-Liubimcevą. Šis Maskvos žydas buvo kilęs iš garsios pianistų ir muzikos pedagogų šeimos. „Maskvos žydai, kurių kurse buvo dauguma, puikiai išlaikė egzaminus ir gavo stipendijas, be to, gyveno pas tėvus. O mes, atvykėliai, apsistojome bendrabutyje, pinigų negavome – vertėmės daug vargingiau. Paraginti mano bičiulio, maskviečiai nusprendė kiekvieną mėnesį savo stipendijas skirti mums, atvykėliams. Ir nebuvo nei jokių užuominų ar papildomų sąlygų. Argi tai – ne gėris? Tokie dalykai stiprina tikėjimą žmogumi“, – prisimena V. Anužis.
Apie spektaklį rašę kritikai pabrėžė, kad šiam aktoriui būdingas klajoklio, bastūno, valkatos amplua – tokiam priskyrė ir Nataną. Tačiau pačiam V. Anužiui Natanas Išmintingasis pirmiausia yra pareigos ir tarnystės žmogus. Apraudojęs savo dalią jis nurimsta supratęs, kad tokia buvo aukštesniųjų jėgų valia, ir šiai paklūsta. „Aš irgi nebetikiu karu. Kartais iš manęs dar išlenda tie pasiutimai, bet jie nėra teisingi. Kova nieko neduoda. Jei iki galo draskaisi, spardaisi – esi tiesiog kvailas“, – sako V. Anužis. Jis šypteli, kad kartais, kapstydamasis po Natano personažą, suabejoja, ar G. E. Lessingas būtent tai turėjo omeny, ką jis atranda, ar ne: „Man šis vaidmuo taip pat nežmoniškai brangus. Esu labai dėkingas ir Dievui, ir likimui, kad taip sudėliojo mano biografiją. Kad ir kaip ji baigtųsi.“
Namiškiai yra kentėję dėl to, kad buvau labai kuriantis ir labai toli nuo buities.
Šį teatro sezoną jo kūrybinę biografiją pratęsė Vladimiras Čertkovas – personažas iš M. Ivaškevičiaus ir O. Koršunovo spektaklio „Rusiškas romanas“. Tiek pjesėje apie Levą Tolstojų, tiek paties šio rašytojo gyvenime V. Čertkovui teko ne trečiaplanis vaidmuo. Jis buvo L. Tolstojaus draugas, bendražygis, knygų leidėjas ir redaktorius, nuoširdus jo idėjų puoselėtojas. Rašytojas buvo netgi pasikabinęs V. Čertkovo portretą, į kurį, neapsikentusi nuolatinės konkurencijos, L. Tolstojaus žmona Sofja Andrejevna net yra šaudžiusi. Iš maždaug 90 L. Tolstojaus raštų tomų keturi penki skirti vien susirašinėjimams su V. Čertkovu – tai irgi patvirtina artimą jų ryšį. Pjesėje į šį veikėją žvelgiama L. Tolstojaus artimųjų akimis, priskiriant jam demono ir niekšo atspalvius. Juk ne be V. Čertkovo indėlio L. Tolstojus ėmė tolti nuo savo šeimos, maža to, gyvenimo pabaigoje nusprendė visą savo turtą ne palikti žmonai, pagimdžiusiai dvylika vaikų, o išdalyti. Bet pats aktorius sako, kad tai buvo kur kas įvairiapusiškesnė asmenybė. Ir taip manyti turi svarių priežasčių.
Uždavusi banalų klausimą, kas gi buvo V. Čertkovas, sulaukiu įdomaus maždaug 40 minučių trukmės monologo. Apie visą V. Čertkovo gyvenimą, jo tėvus, jaunystę, ryšius su L. Tolstojumi ir leidybinę veiklą po šio mirties. Apie to meto Rusijos socialinį, religinį, politinį kontekstą. Apie religinius judėjimus, anarchistines idėjas, apie vis didėjantį V. Čertkovo ir L. Tolstojaus artimųjų atotrūkį. V. Anužis pasakoja, kad L. Tolstojaus gyvenimo pabaigoje jo namus lankę amžininkai rašė, jog ten nėra psichiškai sveikų žmonių. Jo žmonai Sofjai psichiatras buvo diagnozavęs ligą, kurią šių dienų terminais galima įvardyti kaip paranojinę depresiją. Moters būklė, nuolatiniai gausios šeimos rūpesčiai, pasikeitusios vyro pažiūros – visa tai dar labiau skaldė poros ryšį, nors kartu iki L. Tolstojaus mirties jie praleido 48 metus. Visgi gyvenimo pabaigoje literatūros genijui artimesnis nei jo ilgametė sutuoktinė buvo V. Čertkovas.
Ar aktorius turėjo savo V. Čertkovą – žmogų, kuris būtų besąlygiškai palaikęs, rėmęs, skatinęs? „Tai mano žmona Velta. Tik demoniškumo Velta neturi – ji yra mano angelas sargas. Daug padėjusi esminiuose dalykuose, nuėmusi mano nusivylimus, visokias depresijas. Įstačiusi į vėžes ir suvaldžiusi kartais ne visai sveiką gaivališkumą. Juk kai tau labai gera ar kai skauda, pameti mąstymą. Tavyje lošia širdis, dvasia, emocijos. Sunkiausia, bet ir svarbiausia žmogaus gyvenime – surasti pusiausvyrą“, – sako V. Anužis.
Lietuvos rusų dramos teatro spektaklyje L. Tolstojaus sūnus (akt. Valentinas Novopolskis) piktai išlieja motinai (akt. N. Savičenko) nuoskaudas dėl tėvo. Šiam dirbant, namiškiai turi vaikščioti pirštų galais, netrikdyti jo žemiškais, buitiniais klausimais ir apskritai kiekvieną minutę nepamiršti, kad svarbiausias čia jis – genijus. V. Anužis sako, kad jo šeimoje etapų, kai žmona ir sūnūs turėdavo elgtis tyliai, taip pat yra buvę. Tik, pabrėžia, ne iš pasipūtimo.
„Taip, namiškiai yra kentėję dėl to, kad buvau labai kuriantis ir labai toli nuo buities. Natūraliai – tiesiog dirbdamas pakyli aukščiau to, kas vyksta gatvėje ar parduotuvėje“, – sako jis. Vis dėlto ilgainiui atėjo suvokimas, kad pasaulis dar yra ir už teatro: „Gyvenimas man pats patvirtino, kad yra svarbesnių dalykų. Nors teatras man absoliučiai svarbus, bet visur reikia pusiausvyros. Kai esi visiškai išėjęs į Damaską, į karalių Lyrą, į Nataną, šeima, namai yra tas kitas polis, kuris sugrąžina į realybę.“
