-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kone prieš 20 metų atgimus jaunystės aistrai fotografuoti, V. Braziūnas, kadaise iš Antano Sutkaus rankų gavęs fotoaparatą „Zenit TTL“ kaip prizą už geriausią metų rašinį apie fotografiją, klausė kito fotomenininko Algimanto Kunčiaus patarimo – kaip atrodys, jei vėl paimsiąs į rankas fotoaparatą. Šis ramino: nieko tokio, nuspausi juk vieną kitą kadrą, kur nors pasidėsi…
Dabar poetas fotografavimą gali laikyti vienu iš daugelio būdų bendrauti su pasauliu ir yra vienas iš kelių literatų, per kolegų vakarus ar kitus menininkų renginius gaudančių susikaupimo ar laimės akimirkas bedugniam savo archyvui, kur portretai visada svarbesni nei dokumentinės renginio nuotraukos. Stebi veidus, šviesą, foną, išraiškas. „Jei tik gerai – spust mygtuką, ir vėl sėdi, – sekundės iki herojui pamatant fotoaparatą ar išvis jo nepastebint V. Braziūnui pačios vertingiausios. – Vaidinti prieš fotoobjektyvą taip, kad nesimatytų, reikia labai gero aktoriaus. Šiaip žmogus įprastai pilnas įvairiausio nerimo – kaip čia atrodysiu… Kai kurios moterys įsivaizduoja, kad išvis negali būti fotografuojamos. Kitas gali pradėti pats nesuvokdamas maivytis…“
Kaip tik visų šių šalutinių reiškinių fotografas stengiasi išvengti. Užtat džiaugiasi, kad įprastose renginių vietose, tokiose kaip Rašytojų klubas, šmirinėdamas su „Nikon“ rankose gali jaustis beveik nematomas. Šypsodamasis konstatuoja: „Dėmesį labiau atkreipiu, jei esu be fotoaparato. Nefotografuoju tik tada, kai pats skaitau eiles.“
Kartais prabunda, anot paties autoriaus, „senas kraštotyrininkas“, kuriam svarbu užfiksuoti tiesiog įvykį meno kūrėjų metraščiui. O kas iš to išėjo – ar tik dokumentinė nuotrauka, pats faktas, ar šis tas daugiau, – paaiškėja vėliau. „Poezijos pavasaris“, „Poetinis Druskininkų ruduo“, „Panevėžio literatūrinė žiema“, kitokie rašytojų, vertėjų, apskritai menininkų sambūriai Lietuvoje ir svetur – juose V. Braziūno įamžinti kūrėjai įprastai lieka „tiesiog mieli veidai“. Taip poetas pavadino meno žmones pristatantį ciklą. Jis nesileidžia kaltinamas nuobodulį keliančiu pozityvumu, jam svarbiau, kad vadovaujasi jaunystėje, žurnalistikos ir lituanistikos studijų laikais, iš publicisto Romo Sadausko išgirstu principu – kurti taip, kad savo herojams visada galėtum pažvelgti į akis. Todėl negailestingai cenzūruoja paties kūrybą – ne tik vengia dviprasmiškų siužetų, bet ir atsižvelgia į skirtingą žmonių fotogeniškumą.
Nesinori ieškoti jokių sensacijų, tiesiog norisi sukurti akiai tinkamą kadrą.
„Žurnalistikai nuslydus į priešingą pusę, elgtis padoriai, normaliai tampa išskirtinumu. Nesinori ieškoti jokių sensacijų, tiesiog norisi sukurti akiai tinkamą kadrą, – sako V. Braziūnas. – Vienintelė drąsa, veikiau laisvė – fotografuoti nesidairant į jokias vadovėlines rekomendacijas. Ir tai jau ne kokia paviršinė, o su paties ieškojimais susijusi drąsa.“
Išimtys galimos tik žmogų itin artimai pažįstant, patikina fotografuojantis poetas. Kai neabejoji, kad jis tavo humorą supras, nes pats yra pilnas džiugios gyvybės. Tokių herojų pasitaiko ir tarp įvairiausio amžiaus moterų. „Gražiausios jos džiaugsmingą akimirką, kai šviečia ne tik akys – kiekviena odos pora. Ta šviesa – nepakartojama, vidinė. Ir čia nėra jokios mistikos“, – pabrėžia V. Braziūnas.
Jis patenkintas pasirinkęs nepastebimojo fotografo stilių – šis leidžia išvengti žmogaus sukiojimo, o ir specialiai suplanuotų fotosesijų su papozavimais, kurių ne itin mėgsta. „Nežinau, kas būtų, jei paleisčiau vadžias – panirčiau į fotografiją, pamiršęs visus kitus – literatūrinius ir kitokius – reikalus. Gal tai būtų net labai įdomu – sesijos nežinia kur, šviesos ir kita. Bet to net truputėlį privengiu – kad srautas nenuneštų. Kaip ir bijau pasileisti filmuoti… Bijau, nespaudžiu net fotoaparato mygtuko „filmuoti“.“
V. Braziūnas nė nebando suskaičiuoti, kiek jo kurtų menininkų portretų yra iškeliavę į viešumą ne tik per parodas, bet ir su publikacijomis bukletuose, laikraščiuose, knygose. „Dabar esu jau pasiklydęs visiškai – vis mažesnę dalį archyvų spėju sutvarkyti taip, kad, kai kam nors prireikia, galėčiau per penkias minutes suradęs išsiųsti reikalingą atvaizdą. Archyvų tvarkymas ir aprašymas užima nepalyginti daugiau laiko nei pats fotografavimas, – pripažįsta poetas. – Jei būtum tik Braziūno laborantas, o dabar esi dar šimto Braziūno reikalų sekretorius…“ Pats nusijuokia pradėjęs pasakoti, kad kartais pasvajoja, kaip kada nors prisėsiąs prie archyvų rimčiau – gal, tarkim, pensijos sulaukęs: „Tačiau išties juk suvokiu, kad pensijon neišeisiu niekada – kūrybos žmonės poilsin teišeina tik vienan, ne pensijon.“
