Vidury niekur: dykumos gyvenimas Mongolijoje

Tūkstančiai kilometrų bekrašte Gobio dykuma Viktoriją Bružaitę-Kazlauskienę atvedė ne tik į atokiausius Mongolijos užkampius, bet ir į Šambalą – pasaulio žemėlapiuose neegzistuojantį mistinį miestą, į kurį patenkama su visai ne mistiniu bilietu.

Autobusui vos pariedėjus vėl atsiveria durys ir į vidų suguža bene dešimt treninguotų vyrukų bei ryškiaspalviais drabužiais vilkinčių moterų. Skubriai tarp pirštų sklaidydami banknotus, jie klausiamai žvelgia į kiekvieną keleivį. Praeina kelios minutės, kol suprantu, kas vyksta. Netrukus ir mes, nors ir ne be vakarietiško nerimo, pasinaudojame šios improvizuotos valiutos keityklos paslaugomis. Rankose vartau tugrikus ir sveikinuosi su Mongolijos didvyriu Čingischanu.

Šalis, kuri patenka į pasaulio didžiausių pagal užimamą plotą valstybių dvidešimtuką, tačiau gyventojų turi mažiau nei Lietuva. Jau pirmieji mūsų kelionės Mongolijoje kilometrai lydimi stepių tuštumos, į kurią retkarčiais įsiterpia tolumoje baltuojančios jurtos. Iš autobuso išlipame Darchane – trečiame pagal dydį Mongolijos mieste, kuriame turizmas anaiptol neklesti. Užlipusi ant kalvos ir žvelgdama į horizontą randu tik vieną šio miesto apibūdinimą – vidury niekur. Kiek akys regi plyti kalvota žvyru padengta tuštuma, kurią kerta vienintelis kelias į Ulan Batorą. Žingsniuodami dulkėtais kelkraščiais ir sekami smalsių vaikų akių ar jau penktą kartą pro mus pravažiuojančio automobilio vairuotojo, jaučiamės, lyg grįžę pusšimčiu metų į praeitį sovietmetyje.

Tiesa, pagrindinė Darchano gatvė reprezentatyviai tvarkinga, o pastatų fasadai dekoruoti įvairiomis geometrinėmis figūromis. Tačiau lendant gilyn į kiemus dailūs balkonai virsta aptrupėjusiais skurdžios buities žymekliais, papildančiais slogią requiem gyvenimui atmosferą. Tačiau vietiniai nepanašūs į viltį praradusius ar į alkoholį įklimpusius piliečius. Vakare bare su nerimu ištiesiu ranką pirmo šokio pakvietusiam mongolui, bet baiminuosi be reikalo – vietos vyrai pasirodo esantys puikūs šokėjai. Nustebina ir tai, jog bare nuolat skamba tradicinė muzika. Tiek jauni, tiek vyresni lankytojai garsiai pritaria atlikėjui ir sukibę į poras sparčiai sukasi šokių aikštelės viduryje. Tai būdinga ne tik šiam stepių kampeliui: mongoliška tradicinė muzika ir vėliau lydės visur – nuo kavinių iki automobilių.

Nuotykiai prasideda

Šalies pietuose plytinti Gobio dykuma – tolesnis mūsų tikslas, į kurį veda vienintelė geležinkelio linija. Mongoliją kertantys bėgiai pietuose nutįsta iki Kinijos sostinės Pekino, o šiaurėje susijungia su ilgiausia pasaulyje Sibiro magistrale. Ateityje nauja linija planuojama sujungti rytinę ir vakarinę šalies dalis, tačiau kol kas traukiniu išilgai kirsti Mongoliją nėra galimybės.

Iki Suche Batoro – nedidelio miestelio Gobio dykumoje – itin lėtu traukinio ritmu keliaujame visą dieną. Į bilieto kainą įskaičiuota ir tradicinė mongoliška arbata – sūrus pieno ir riebalų gėrimas, labiau primenantis sriubą. Gurkšnodami jį iš mažų popierinių puodelių žvilgsniais klaidžiojame po žvyruotas lygumas. Dykumos stotelėse vis įlipa vietos aviganių, dėvinčių ilgus plačiarankovius apsiaustus. Jie vieniši, be jokio bagažo, vėjo nugairintais veidais žvelgia į tolumas ir palieka traukinį vienoje iš dešimčių stotelių. Ilgiau vagone užsibūna moterys su vaikais – šiems mus, svetimšalius, vis knieti pabaksnoti.

Kiek sunerimstu pamačiusi vairuotoją, iš parduotuvės nešiną buteliu kokakolos ir 100 ml degtinės.

Nykaus Suche Batoro miestelio turgaus aikštėje pradedame intensyvias derybas su čia nuobodžiaujančiais vairuotojais. Iš rankų į rankas keliauja skaičiavimo mašinėlė, kurioje parodoma skirtinga, tačiau vis tiek gerokai per didelė kelionės kaina. Tačiau jau išmokome mongoliškų derybų ypatumų – demonstratyviai apsisukame eiti, kai iš kampo išnyra jaunuolis ir kviečia sėsti į savo automobilį. Jis angliškai nekalba, bet tai puikiai daro man į rankas įbruktu mobiliuoju kalbanti mergina. Tai išties stebina, nes dauguma sutiktų žmonių nebendrauja jokia užsienio kalba. Sutariame kelionės detales ir, lydimi dviejų vyrukų, patraukiame į dykumą. Išvykdami iš miestelio dar užsukame į parduotuvę. Kiek sunerimstu pamačiusi vairuotoją, iš parduotuvės nešiną buteliu kokakolos ir 100 ml degtinės.

Automobilyje skambant tradicinei mongolų muzikai ir pritariančiam vietos palydovų niūniavimui, lekiame bekrašte dykuma. Netrukus rausvoje lygumoje išdygsta baltas pastatas. Tai – Khamar vienuolynas, kurį XIX a. pradžioje įkūrė šventasis Danzanravjaa. Sakoma, jog klestėjimo laikotarpiu šiame dykumos kampelyje veikė 80 šventyklų ir gyveno 500 vienuolių. Deja, tai, ką matome dabar, – tik nedidelė reprezentatyvi rekonstrukcija. Vienuolynas buvo visiškai sunaikintas, vienuoliai išžudyti arba priverstiniu būdu supasaulietinti stalinistinio „valymo“ metu XX a. viduryje. Tik dabar ši vieta vėl pradeda atgimti.

Už kelių kilometrų nuo vienuolyno yra kita religinė erdvė, savo mitine reikšme gerokai perauganti bet kokią šventyklą. Šambala, šventoji žemė, – tai energinis pasaulio centras, mistinis Tibeto miestas, apipintas daugybe legendų. Budizme sakoma, jog Šambala buvo Centrinės Azijos karalystė, kurioje vyravo darna ir nušvitimas. Musulmonams ėmus artėti prie šventosios žemės, siekdama apsisaugoti karalystė tapo nematoma. Į ją veda trys keliai, esantys Tibete, Altajaus regione ir Gobio dykumoje. Kur tiksliai rasti duris į Šambalą, žino tik išrinktieji dvasininkai. Būtent šventasis Danzanravjaa nurodė šio paslaptingo įėjimo koordinates Gobio dykumoje ir su vienuoliais toje vietoje įkūrė meditacijos erdvę. Dabar čia gali apsilankyti kiekvienas, kioskelyje įsigijęs bilietą už keletą eurų.

Vienas mus lydinčių mongolų aktyviai kviečia sėstis baltais budistiniais bokšteliais apsuptos aikštelės centre. Įsitaisau lotoso poza, atveriu rankas ir užmerkusi akis tyloje gaudau dykumos saulę. Šios kelios susikaupimo minutės ypatingų dvasinių patirčių neatneša, tačiau jokios apgaulės irgi nejaučiu – galbūt dėl to, jog palydovo veide ir elgsenoje tikra rimtis, pagarba ir nė krislelio vaidybos. Rodos, jis pats šventai tiki dykumos galia, ir tai mane žavi.

Paskutinį Gobio tašką, į kurį veda mūsų maršrutas, pastebime iš tolo. Kan Bajandziurkas, arba tiesiog svajonių išsipildymo kalnas, – vieta, kurioje ilsisi šventojo Danzanravjaa siela. Į kalno viršūnę veda šimtai stačių laiptelių. Ryžtingai kopiu, kol pusiaukelėje vienas palydovų mane sustabdo ir kryžiuodamas rankas kartoja „no“. Suprantu, jog toliau eiti man negalima. Prisėdu šalia kitų vyrų laukiančių moterų ir stebiu, kaip dykumos ožkos godžiai kremta jaunų klegančių mongolių joms tiesiamus popieriaus lapelius.

Visuomet laikausi pagarbos vietos tradicijoms, tačiau pajuntu savyje trumpam atbundančias vakarietiškas feministines idėjas. Žvelgdama į svajones pildančią viršūnę svarstau, kodėl tai moterims uždrausta erdvė. Vėliau perskaitysiu, jog šventąjį Danzanravjaa nunuodijo žmona. Galbūt čia slypi priežastis? Kol galvoje sukasi įvairios mintys, vyrai viršūnėje atlieka specifinį ritualą – kelionės pradžioje įsigytą degtinę, sukėlusią man nerimo, šliūkšteli į dykumą. Galiu tik spėlioti, ką tai simbolizuoja, nes tokių subtilių dalykų nei gestų kalba, nei pasitelkus skaičiavimo mašinėlę sužinoti nepavyksta.

Pas vietinius

Po kelių bemiegių valandų ant kietų traukinio gultų dar neprašvitus atsiduriame Erdenės kaimelyje. Stoties budėtojo visaip bandome išklausti, kur yra viešbutis ar nakvynės namai, bet susikalbėti nepavyksta. Kiek paklaidžioję grįžtame į dažais kvepiančią stotį luktelėti ryto, tačiau net ir dienos šviesa mums nepadeda surasti nakvynę ar šilto maisto siūlančios vietos.

Tai, kas sutarta, bus įgyvendinta, tik niekada nežinai, kada.

Netikėtai už nugaros išgirstame angliškai šaukiančią moterį. Tai kaimelio mokyklos anglų ir rusų kalbų mokytoja. Tiesa, abiem kalbomis ji kalba taip, jog ne viską pajėgiame suprasti. Mums stoviniuojant ir bandant susikalbėti, išgirstame amerikietiškas „hey, what are you doing here?“ („ei, ką čia veikiate?“) intonacijas. To paties klausiame dailios klasikiniu švarkeliu pasipuošusios ir iš viso Erdenės konteksto ypač išsiskiriančios merginos. „Aš čia gyvenu“, – šypsosi amerikietė, į gilų Mongolijos užkampį atvykusi iš Kalifornijos. Tokių nuotykių ieškotojų iš JAV šioje dykumų šalyje yra ne vienas: daugiau nei pusantro šimto amerikiečių savanoriauja vietos bendruomenėse. Tačiau Erdenėje savanorės tik dvi – mūsų sutiktoji vaikams dėsto anglų kalbą, o antroji dirba vietos ambulatorijoje. Apsilankome pas amerikietę globojančią mongolų šeimyną. Jų tradicinė jurta itin švari ir tvarkinga, nors erdvės nedaug: dvi lovas dalijasi penki gyventojai, todėl vaikams nakčiai tenka įsitaisyti ant kilimo.

Atėjus pietų metui su kaimelio vaikais traukiame į bendrabučio valgyklą, kur patiekti makaronai su aviena. Stebiu mergaites, lėtai šakutėmis baksnojančias šį tradicinį mongolų maistą. Vaikai šiame bendrabutyje be tėvų gyvena nuo 6 metų: suaugusieji atokiau nuo kaimelio rūpinasi avių bandomis, juk avys – didžiausias vietinių turtas.

Pavalgę imame laukti vairuotojo: užsienio kalbų mokytoja sutarė, kad jis mus nuveš iki smėlio kopų. Laukiame valandą, dvi, kelis kartus susisiekiame su minėta mongole, ir ji vis tikina, jog mašina tuoj tuoj atvyks. Įprastas laiko suvokimas čia negalioja. Tai, kas sutarta, bus įgyvendinta, tik niekada nežinai, kada. Mielai palauktume, tačiau į pabaigą einanti kelionė verčia skaičiuoti laiką. Todėl galiausiai degalinėje surandame kitą automobilį, kuris pavėžėja dar giliau į dykumą. Dieną praleidę Gobio smėlio ir žvyro kalnų apsuptyje grįžtame į naktinį traukinį. Saulėje nudegusi veido oda perši, tačiau liūliuojama traukinio dundėjimo kietai užmingu. Ulan Batore liko tik įmesti atvirukus į pašto dėžutę.