„Savas kambarys“ moterų eroje

Net visiškai skirtingos, priešingose pasaulio pusėse sukauptos meno kolekcijos iki šiol dažnai turėjo vieną bendrą bruožą – daugumos kūrinių autoriai būdavo vyrai. Bet laikai keičiasi. Viktorija Vitkauskaitė žvelgia į „Savą kambarį“ ir kitas moterų menui dedikuotas erdves.

Kai 2010 m. buvo įsteigtas Lietuvos išeivijos dailės fondas, o dar po trejų metų – „Lewben Art Foundation“, lyčių lygybės klausimai fondų veikloje svarbesnės vietos neužėmė. Pirmasis fondas savo misija pasirinko susigrąžinti lietuvių išeivių dailės kūrinius. Antrasis ėmė kaupti reprezentatyvią Lietuvos ir užsienio menininkų kolekciją nuo XVIII a. pabaigos iki šių dienų.

Tačiau tendencija atsigręžti į moteris, kurios daugybę metų buvo likusios kultūrinio gyvenimo paraštėse, neaplenkė ir mūsų šalies kolekcininkų. Per pastaruosius kelerius metus minėti fondai įsigijo apie 40 menininkių darbų. „Peržiūrėję savo kolekcijas suvokėme, kad moterų kūriniai jose sudaro mažą dalį. Todėl pagalvojome, kad reikia pradėti ne tik įsigyti daugiau menininkių kūrybos, bet ir plačiau apie ją kalbėti“, – pasakojo Lietuvos išeivijos dailės fondo direktorė ir „Lewben Art Foundation“ kuratorė Ugnė Bužinskaitė.

Žinoma, kaip ir iki tol, esminiais kriterijais įsigyjant naujus meno kūrinius tapo ne menininko lytis, bet meninė darbo vertė, jo autoriaus perspektyvumas. Neapsiribota vien lietuvėmis – pavyko įsigyti ir tarptautinio garso menininkių darbų. Tiesa, „Lewben Art Foundation“ ir Lietuvos išeivijos dailės fondo įkūrėjas, valdybos pirmininkas Vilius Kavaliauskas pasakojo, kad tokiai mažai šaliai kaip Lietuva kovoti dėl pasauliniu mastu pripažintų menininkų kūrybos nelengva.

Prieš metus „Lewben Art Foundation“ pradėjo projektą „Savas kambarys“, kuriuo siekiama populiarinti moterų dailę.

„Mūsų šalis maža, pasaulyje mūsų kolekcijos nėra labai gerai žinomos. O geriausius perspektyvių menininkų kūrinius, natūralu, galerijos pirmiausia paskirsto saviems kolekcininkams. Todėl ypač džiaugiuosi, kad mums pavyko laiku įsigyti tokių menininkių kaip Tschabalalos Self ar Helen Marten, kuri vėliau pelnė prestižinį Turnerio prizą, kūrinių. Šiandien tai jau vargiai galėtume sau leisti“, – pasakojo V. Kavaliauskas. Beje, įsigytas Tsch. Self kūrinys „Mane“ į Lietuvą atkeliavo tik po dvejų metų: iki tol jis buvo eksponuojamas parodose visame pasaulyje.

Tendenciją atsigręžti į moterų kūrybą V. Kavaliauskas pastebi ir kaip garsiosios Londono galerijos „Tate“ Rusijos ir Rytų Europos įsigijimo komiteto narys. „Per pastarąjį susitikimą buvo paminėta, kad moterų kūryba sudaro vos 20–30 proc. visos „Tate“ galerijos kolekcijos. Bus dedamos pastangos tam, kad ta dalis būtų gerokai didesnė“, – kalbėjo jis.

Daugiau dėmesio moterų menui ėmusių skirti Lietuvos išeivijos dailės fondo bei „Lewben Art Foundation“ valdytojai suprato, jog tam būtina įsigyti ne tik daugiau menininkių kūrybos, bet ir rengti temines parodas. Taip pat aktyviau supažindinti visuomenę su iki šiol mažiau žinomų menininkių kūryba.

Todėl pernai tarptautinėje meno mugėje „ArtVilnius“ buvo surengta moteriškumo temai dedikuota ekspozicija „Tos žaviosios moterys“. Parodos pavadinimas, tiesa, sutiktas nevienareikšmiškai. Tačiau kuratorė Francesca Ferrarini teigė sąmoningai pasirinkusi tokią formuluotę norėdama parodyti, kad galima kalbėti ne tik apie asmenybės, bet ir apie kūrybos žavesį.

Prieš metus „Lewben Art Foundation“ pradėjo projektą „Savas kambarys“, kuriuo siekiama populiarinti moterų dailę. Iš garsiosios Virginios Woolf esė pasiskolintas pavadinimas šiandien veikiau reiškia ne fizinę erdvę, kur moterys galėtų atsiriboti nuo aplinkinio pasaulio ir susitelkti į kūrybą, bet būtiną erdvę visuomenėje, meno lauke, galų gale – mąstyme, dėl kurios šiandien vis dar turi kovoti menininkės.

Iki šiol žiniasklaidoje jau skelbta daugybė moterų kūrinių interpretacijų. Šių metų pabaigoje „Savas kambarys“ išaugs ir į knygą. Menotyrininkės Monikos Krikštopaitytės sudarytame leidinyje bus tiek anksčiau jau publikuotų menotyrininkių tekstų apie Lietuvos ir užsienio menininkių kūrinius, tiek specialiai jam parašytų. „Knygą sudarys apie 40 skirtingų menotyrininkių interpretacijų. Taigi joje bus daug skirtingų požiūrių, nuomonių, ne tik atsakymų, bet ir klausimų“, – teigė U. Bužinskaitė.