(Scanpix nuotr.)

Rutina lėkštėje: kodėl kasryt valgome tą patį?

Rutina lėkštėje: kodėl kasryt valgome tą patį?

Kiekviena šalis turi savo pusryčius. Tačiau, kaip pastebi Josie Delap, pastaruoju metu pirmasis dienos valgis ima nebepaisyti valstybių sienų.

Stojusi į ilgą pralaimėjimu pasibaigusią kovą dėl prezidento pareigų Hillary Clinton dieną dažniausiai pradėdavo taip pat: plaktais kiaušinių baltymais ir daržovėmis, esant galimybei pagardintomis šviežiomis Chalapos paprikomis. Kitais atvejais praversdavo aitrusis padažas, kurį politikė visada pasiima į kelionę, ir salsa. Likusiu paros metu nuolat valgyti tokį patį maistą atrodytų keista, bent jau turtingose šalyse, kur vakarieniaujant pasirinkimas yra itin platus. Bet per pusryčius pastovumas visai suprantamas.

Kai kurie žmonės, kaip H. Clinton, pusryčiams kasdien valgo kone tą patį. Kiti renkasi iš kelių tradicinių patiekalų. Daugelis vis grįžta prie vaikystėje įprasto maisto. Net tie, kurie keliaudami visada ragauja naujus skonius, dieną dažniausiai pradeda pažįstamais produktais. Vietnamo viešbučiai amerikiečių turistams kepa kiaušinius su šonine, Havajuose japonams siūlomi sušiai ir miso sriuba. Kinijos ekspertas Paulas Frenchas sako, kad toks santūrumas yra visuotinis. Šioje šalyje praleidęs du dešimtmečius jis, kaip ir daugelis kitų emigrantų, vis dar negali pakęsti kondži – pusryčiams valgomos pikantiškos košės.

Rytinio valgio konservatyvumas dar labiau stebina atsižvelgiant į tai, kaip noriai žmonės ragauja nepažįstamus patiekalus kitu paros metu. Tokios šalys kaip Jungtinė Karalystė ir JAV skanauja įvairios, daugybės imigrantų suvežtos virtuvės valgius. Londoniečiai pietums valgo japoniškus sušius, vakarienei – indiškus (arba greičiau bangladešiškus) kario troškinius, o išgėrę ar išbadėję – turkiškus kebabus. Niujorkiečiai maitinasi viskuo nuo neįprasto laosiško larbo (salotų su mėsa – „IQ Life“ past.) iki etiopiškos indžeros – duonos paplotėlių. Namie maistas irgi tapo globalizuotas. Makaronai taip paplito, kad nė neatrodo užsienietiški. Yotamo Ottolenghi įkvėpti vidurinės klasės Vakarų gurmanai gali pasiruošti baklažaną su tahinio padažu, granatų sėklomis ir kalendromis. Bet ryte užsienietiškais skoniais susigundo retas.

Kad ir kokia rafinuota būtų vienos ar kitos šalies virtuvė, jos pusryčiai gali būti stebėtinai nuobodūs.

Šis prieštaravimas įprastas visame pasaulyje. Vis dėlto bendrų taisyklių pusryčių stalui nėra. Populiariausi patiekalai priklauso nuo šalies: Vietname tai makaronų sriuba pho, Japonijoje – miso sriuba ir kepta žuvis, JAV – traškūs blynai arba dribsniai, Filipinuose – šokoladinis ryžių pudingas su džiovinta sūdyta žuvimi. Pirmasis dienos valgis skiriasi ir sotumu. Anglai didžiuojasi tradiciniais gausiais pusryčiais. Prancūzai savuosius vadina petit déjeuner – mažaisiais pietumis, kaip rašo Paryžiuje gyvenantis britas knygos „Pusryčių Biblija“ (The Breakfast Bible) autorius Sebas Emina. Kad ir kokia rafinuota būtų vienos ar kitos šalies virtuvė, jos pusryčiai gali būti stebėtinai nuobodūs. Pavyzdžiui, gausiais ir nuostabiais patiekalais garsėjantys italai dieną dažniausiai pradeda niekingais sausainėliais ir kava.

Tačiau visose šalyse geriems pusryčiams taikomos taisyklės kur kas aiškesnės nei skirtos pietums ar vakarienei. Jei Jungtinėje Karalystėje užsiminsite apie šoninę ir kiaušinius, beveik niekas nesuabejos, kad kalbate apie pusryčius. Nyderlanduose pakanka pabarstyti duonos riekę šokolado drožlėmis ir bus akivaizdu, kokį valgį paruošėte. Prancūzijoje neabejotinai sulauksite kreivų žvilgsnių, jei nutarsite pasimėgauti kruasanu ne ryte.

Rytinis H. Clinton pastovumas. (Scanpix nuotr.)

Kai jaučiamės pažeidžiamiausi

Menką ryto patiekalų įvairovę galima iš dalies paaiškinti praktinėmis priežastimis. „Pusryčiai yra funkcinis valgis, – sako Pensilvanijos universiteto psichologas Paulas Rozinas. – Jais papildome energijos atsargas dienai.“ Žmonės skuba. Kartais pusryčiai valgomi nė neapsirengus ar net nenusiprausus. Daugelis kramsnoja tyloje. Audrey Hepburn „Givenchy“ suknelė ir vieta prie „Tiffany“ parduotuvės – ne itin tradicinis pasirinkimas, bet patys pusryčiai (nė neprisėdus valgomas saldus kepinys) visiškai įprasti.

Kaip sako maisto istorikė Rebecca Earle, galimybių susipažinti su naujais skoniais per pusryčius mažiau jau vien dėl socialinių aplinkybių, kuriomis paprastai ruošiamas šis valgis – asmeniškoje erdvėje arba namie. Žmonės visada elgsis atsargiau, jei šalia nebus draugų, kurie ragintų paragauti naujų skonių, ir nesilies nežinomybės baimę mažinantys alkoholiniai gėrimai.

Nenorą eksperimentuoti per pusryčius lemia ir psichologinės priežastys. Ryte žmonės jaučiasi pažeidžiamiausi. Diena vos prasidėjo, todėl pusryčiai turi suteikti saugumo jausmą ir nuraminti. Kaip sako antropologė Kaori O’Connor, parašiusi knygą apie angliškus pusryčius, šis valgis konservatyviausias visose kultūrose. „Šiais laikais jau susiformavo bendra pasaulinė virtuvė. Bet pusryčiai visose kultūrose išliko išskirtiniai. Tai sakramentas, kuriuo prasideda diena. Vėliau galima ir kuoktelėti, – tęsia ji. – Bet pradėti reikia tinkamai, kad ir ką tai jums reikštų. Reikia susirankioti galus, nes dar tik bundate iš miego… Turite būti įsitikinę, jog pradžia gera.“

Lėtoje pusryčių istorijoje yra viena radikalių permainų akimirka, pakeitusi šį valgymą visiems laikams. Beveik visą XIX a. amerikiečiai pusryčiaudavo stebėtinai sočiai. Prie arbatos, kavos, šalto kumpio ir jautienos jie skanaudavo „karštą žuvį, dešrą, jautienos kepsnius, keptą paukštieną, keptas arba troškintas austres, konservuotus vaisius ir t. t., ir t. t.“, – rašė vienas anglas keliautojas XIX a. trečiajame dešimtmetyje. Tikėtina, kad tokia soti dienos pradžia buvo tinkama anuomet, kai žmonės ilgai dirbdavo laukuose. Bet vis daugiau jų keliantis į miestus ir po tokių gausių pusryčių dirbant sėdimą darbą prasidėjo tai, ką vienas istorikas pavadino „didžiaisiais amerikiečių skrandžio skausmais“.

Sprendimas buvo javų dribsniai. Pirmąjį tokį produktą 1863 m. sukūrė gydytojas ir garsiojo dietologo Sylvesterio Grahamo mokinys Jamesas Jacksonas. Jis pristatė javainius – dusyk keptus ir sutrupintus viso grūdo traškučius. Bet tikrąją vakarietiškų pusryčių revoliuciją pradėjo Johnas Harvey Kelloggas. Šiam skurde gyvenančiam medicinos studentui nepatiko, kad reikia taip ilgai vargti norint išsivirti dubenėlį košės: grūdai, tokie kaip avižos ir grikiai, valgomi tapdavo tik kelias valandas pavirti. Kodėl gi parduotuvėse negalima įsigyti iš anksto paruoštų javų?

XIX a. devintajame dešimtmetyje jis vadovavo Batl Kriko sanatorijai Mičigano valstijoje – pasaulinio garso medicinos centrui, vandens sveikatingumo kurortui ir viešbučiui. J. H. Kelloggo gydymo metodai viliojo ir garsenybes: pavyzdžiui, XX a. trečiajame dešimtmetyje čia reguliariai lankydavosi olimpinis plaukimo čempionas Johnny Weissmulleris, vėliau vaidinęs filmuose apie Tarzaną.

J. H. Kelloggas buvo vienas pirmųjų sveikatingumo propaguotojų. Su šia sąvoka pažįstamas kiekvienas, kam teko sukandus dantis ištverti sulčių detoksikaciją. Jis skatino gyventi „biologiškai“ – teigė, kad rūpinantis proto, kūno ir sielos sveikata galima išvengti ligų ir pailginti gyvenimą. Pagal programą pacientai prieš kiekvieną valgį kramtydavo džiūvėsius primenančią dusyk keptą duoną. Dauguma jos nekentė. Vienai moteriai pasiskundus, esą ji nusilaužė dantį, J. H. Kelloggas sukūrė trupininę šios duonos versiją, kuriai vėliau prigijo javainių pavadinimas.

Tačiau pusryčių dribsniai iš tiesų įsivyravo tuomet, kai 1894 m. rugpjūtį J. H. Kelloggas pastebėjo, kad kočiojama apdžiūvusi kviečių tešla subyra į gabalėlius, kuriuos galima apskrudinti ir valgyti. Kukurūzų tešlos gabalėliai buvo dar geresni. 1896 m. jis patentavo javų dribsnius.

Johnui Harvey Kelloggui dribsniai buvo būdas pagerinti žmonių sveikatą, o jo brolis Willas čia įžvelgė verslo galimybę.

Šalti valgyti paruošti dribsniai buvo išrasti labai palankiu laiku. Plintant šaldytuvams daugelis beveik visada turėdavo šviežio pieno. Nacionalinė kelių ir geležinkelių sistema leido lengvai pristatyti javus į gamyklas, o dribsnių pakuotes – vartotojams. Naujovė patiko augančių miestų gyventojams, kurie ne visada galėdavo kada panorėję pasinaudoti virtuve ir turėjo griežčiau laikytis darbotvarkės, taip pat vis dažniau dirbančioms moterims. Vaikai galėjo patys pasiruošti pusryčius – į dubenėlį prisipilti dribsnių. Be to, šie produktai ilgai negenda.

Vis dėlto sparčią dribsnių komercinę sėkmę labiausiai lėmė J. H. Kelloggo brolis Willas. Johnui dribsniai buvo būdas pagerinti žmonių sveikatą, o Willas įžvelgė verslo galimybę. Kad ir kaip Johnui nepatiko, brolis į juos pridėjo druskos, salyklo ir cukraus, todėl dribsniai tapo skanesni ir dar lėčiau gedo. Paskui jis ėmėsi ambicingos ir išradingos nacionalinės reklamos kampanijos. Taip prasidėjo dribsnių istorija. 1906 m. balandį broliai Kelloggai kasdien pagamindavo 100 dėžučių kukurūzų dribsnių. Per artimiausius trejus metus jų jau buvo parduota 120 tūkst.

Dribsniai traukiasi iš populiarumo viršūnių. (Pixabay nuotr.)

Dribsniai praranda pozicijas

Susmulkinti, išpūsti, sutrupinti, apibarstyti cukraus pudra – šiandien dribsniai valgomi ne tik JAV. Tai retas atvejis, kai pusryčiai išsiveržia už gimtosios šalies ribų. Bet net toks praktiškas sprendimas ne visada pajėgus įveikti vietinius sentimentus. Pastaruosius kelerius metus Kinijoje suvartojama vis daugiau pieno, ypač tarp turtingų išsilavinusių miestų gyventojų. Bet kad ir kaip stengtųsi vakariečiai dribsnių gamintojai, jų produktai pusryčiams vartojami gana retai. „Vakarų prekės ženklai daugybę metų nesėkmingai bando reklamuoti dribsnius. Bet kinai nemėgsta šalto pieno. Nors karvių pieno suvartojama daugiau, jis pilamas ne ant dribsnių, o į kavą ir beveik visada vartojamas šiltas“, – aiškina šiuo metu Šanchajuje gyvenantis britų autorius Michaelas Zee, parašęs knygą apie pusryčius. Prekybos mugėje „Best of British“ apsilankęs „Weetabix“ stende jis sužinojo, kad dribsnius galima vartoti ir kitaip, pavyzdžiui, kaip sūrius sausainius, patiekiamus su alyvuogėmis ir Parmos kumpiu.

Dribsniai praranda pozicijas ir namie. Rinkos tyrimų bendrovė „Mintel“ skaičiuoja, kad šaltų dribsnių, kurie sudaro 87 proc. rinkos, pardavimas per pastaruosius penkerius metus sumenko 11 proc., iki kiek daugiau nei 9 mlrd. JAV dolerių 2017-aisiais. Dalis vartotojų nerimauja dėl cukraus kiekio šiuose produktuose. 2015 m. kone 40 proc. „Mintel“ apklaustų tūkstantmečio kartos gyventojų prisipažino pusryčiams nevalgantys dribsnių, nes po jų reikia tvarkyti virtuvę, ir mieliau renkasi jau paruoštus baltymų batonėlius, tirštus kokteilius bei sumuštinius.

Tikėtina, pastaruoju metu dribsniams didžiausią įtaką daro tai, kad tūkstantmečio kartos atstovai vis dažniau pusryčiauja ne namie. Kaip rašo restoranų rezervavimo svetainė „OpenTable“, 2013–2017 m. Londone rezervacijų skaičius pusryčiams išaugo 275 proc. Niujorke, kur rengti susitikimus prie pusryčių stalo pradėta anksčiau, šis pokytis tuo pačiu laikotarpiu buvo 102 proc. Vėlyvųjų pusryčių rezervacijų padaugėjo atitinkamai 363 ir 127 proc.

Kaip sako „OpenTable“ atstovas Adrianas Valeriano, prieš dešimtmetį Londone įprastų ar vėlyvųjų pusryčių buvo galima gauti tik viešbučiuose arba nebrangiose kavinėse. Žinantys Benedikto kiaušinių ieškodavo europinio stiliaus kavinėje „Wolseley“. Bet kitų variantų nebūdavo daug. Šiandien pusryčius siūlo daugybė įvairių restoranų. Ši permaina rodo, kad pusryčiai virsta verslo susitikimais ar valgiu, prie kurio bendraujama, ypač jei tie pusryčiai vėlyvi. Valgant ne namie atsiveria galimybės – kartu ir socialinis spaudimas – paskanauti nepažįstamo maisto.

Vis dėlto suprantama, kodėl bandymai praplėsti pusryčių valgiaraštį nėra itin drąsūs. Štai senas geras britiškas pusryčių sumuštinis su šonine: nueikite į britų virtuve besididžiuojantį restoraną „St John Bread and Wine“ rytinėje Londono dalyje ir suprasite, kaip turi atrodyti šis tradicinis patiekalas. Sunki baltos duonos riekė kiek paskrudinta ir gausiai užtepta sviestu. Šoninė nerūkyta, pikantiško skonio, kečupas – vaisiškas ir aitrus. Už kampo esančiame Mumbajaus kavinių įkvėptame indiškame restorane „Dishoom“ tradicijos traukiasi į šalį. Šoninė suvyniota į purų ir gerokai apskrudintą naano paplotėlį su tepamuoju sūreliu, aitriųjų paprikų džemu ir kalendromis. Labai skanu. Visai panašu į standartinį sumuštinį su šonine, bet kartu ir ganėtinai netradiciška, kad pajustum atradimo jaudulį.

Šis balansas – gerai apgalvotas. Restorano steigėjas Shamilas Thakaras nė nebando apsimesti, kad naanas su šonine yra indiškas patiekalas. Bet jis pakankamai panašus į tradicinį, kad pritrauktų pusryčiautojus. Šis su kiaušiniu patiekiamas sumuštinis yra mėgstamiausias klientų patiekalas. Pusryčių valgiaraščio populiarumas (dėl jo ateina maždaug penktadalis visų restorano klientų) paskatino Sh. Thakarą eksperimentuoti toliau. Jis ketina į valgiaraštį įtraukti plaktus kiaušinius su smegenimis. Bet kol kas turi elgtis atsargiai. Pavyzdžiui, Indijoje nali nihari – pikantiškas ėrienos troškinys, kurį galima patiekti su smegenimis, – valgomas pusryčiams, tačiau restorane „Dishoom“ jis ruošiamas tik po pietų.

Kai kurie pusryčiautojai vis drąsiau jaučiasi ir namie. M. Zee sukūrė instagramo paskyrą „SymmetryBreakfast“ ir išleido knygą, pristatančią visus pusryčius, kuriuos nuo 2013-ųjų kas rytą ruošė sau ir savo vyrui Markui. Projekto pradžioje bent jau britams patiekalai atrodė visai suprantami – javainiai su jogurtu, šoninė su kiaušiniais. Tačiau laikui bėgant jie tapo vis įmantresni. Naminiai mieliniai riestainiai mirkomi baltame šokolade, pistacijose ir rūkytoje druskoje. Įmaišomas vienas kitas netikėtumas: šafrano sirupe mirkyti džalebiai (indiškos aliejuje keptos miltinės spiralės) ar škotiški kiaušiniai terijakio padaže. O pastaruoju metu persikėlęs į Šanchajų M. Zee fotografuoja vontonų (kiniškų koldūnų – „IQ Life“ past.) sriubą su Sičuano aitriosiomis paprikomis ir sezamų aliejumi arba išvaizdų šrilankietišką troškinį su virtais ciberžolėse apvoliotais ir apkeptais kiaušiniais.

Diena vos prasidėjo, todėl pusryčiai turi suteikti saugumo jausmą ir nuraminti.

Gerbėjų reakcijos leidžia manyti, kad tokia drąsa vis dar neįprasta. Pristačius makaronų patiekalą vienas italas pasipiktino, kad tai ne pusryčiai. „Gal jam ir ne pusryčiai, – atkirto M. Zee. – Bet milijardams kitų žmonių – taip.“ Visą vaikystę rašytojas rytais krimto dribsnius (daugiausia „Weetabix“), o savaitgaliais gaudavo angliškų pusryčių. Prieš sutikdamas dabartinį sutuoktinį ir pradėdamas pusryčių projektą, rytais jis išsivirdavo termosą kavos ir susisukdavo penkias cigaretes. Visa tai suvartodavo pakeliui į darbą. Tai, kad dabar M. Zee rytais valgo pikantiška Sičuano triušiena įdarytus kibinus arba indonezišką vištienos kondži su aitriais svogūnais, tik įrodo, kad skonis gali keistis net per pusryčius.

Per rinkimų kampaniją užsisakydama kasdien tų pačių pusryčių H. Clinton tikriausiai manė, kad įprastas maistas teikia saugumo jausmą. Bet, kaip rodo visi kiti dienos valgiai, net atsargiausias vakarieniautojas kada nors atranda džiaugsmą ragauti nepažįstamus skonius. Atsižvelgiant į tai, jog dienos valgių skaičius yra labai ribotas, tikriausiai verta surizikuoti eksperimentuoti ir per pusryčius.

Josie Delap yra „The Economist“ korespondentė

Komentarai

  • Hi!

    Remodel my bathroom on a budget Riverdale – Bathroom remodel

    • Atsakyti
  • Our team are actually a cleaning company in New york carrying out Cleaning company NYC. Cleaning Service NYC your residences quickly and affordable. If you need high quality uvlugah for example: Cleaning company New York City, that our solution is precisely for you. Our experts in New york job merely professionals! Perhaps purchase manner! Job stored very high quality as well as at the best possible price! Our company give you really good Household maid service Tribeca and also good mood!

    Merry maids Cobble Hill – spring cleaning queens

  • Our mission at vape4style.com is to offer our customers with the best vaping expertise achievable, helping them vape with style!. Based in New York City and in service due to the fact that 2015, our team are actually a custom-made vaping supermarket offering all kinds of vape mods, e-liquids, nicotine salts, capsule units, tanks, rolls, and also other vaping accessories, such as electric batteries and also external chargers. Our e-juices are actually regularly fresh because our team certainly not simply sell our products retail, but likewise disperse to local area NYC establishments and also offer retail possibilities. This permits us to consistently spin our stock, offering our consumers and also establishments along with the most freshest stock achievable
    .
    Our company are an exclusive Northeast Yihi rep. Our team are additionally licensed reps of Bad Drip, Harbour Vape, Charlie’s Chalk Dust, Beard Vape, SVRF by Saveur Vape, Ripe Vapes, Smok, Segeli, Shed Vape, Kangertech, Triton and also many more. Don’t see one thing you are actually looking for on our web site? Certainly not a trouble! Merely let our company recognize what you are searching for and our experts will certainly locate it for you at a inexpensive cost. Possess a concern about a particular product? Our vape experts will certainly be glad to deliver more details regarding everything our experts offer. Merely deliver our company your inquiry or call us. Our crew will definitely rejoice to aid!
    If you are actually a vaper or attempting to get off smoke, you remain in the right area. Desire to save some funds present? Rush and join our email subscriber list to acquire special club VIP, vape4style rebates, advertisings and also free of cost giveaways!

    no. 71 sweet & sour peach eliquid boutique : Smok tanks

Rodyti visus komentarus (3)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų