Rašymas dovanai

Rašytojai bei leidėjai vis dar iš dalies gyvena globos ir dovanų sistemoje.

Marius Burokas (V. Snarskio pieš.)

Kiekvienų metų sausį ir vasarį, Lietuvos kultūros fondams paskirsčius pinigus menui ir literatūrai, neišvengiamai kyla sąmyšis, pasipiktinimas, dejonių ir ginčų. Kai pinigų nedaug, jie skirstomi centralizuotai, o mecenatystės beveik nėra ir ji niekaip kol kas nereglamentuota įstatymo (ypač literatūros atveju), tokie dalykai neišvengiami.

Tačiau visą šitą kol kas neišraizgomą nepadarytų darbų, nesuderinto institucijų darbo ir nuskriaustų asmeninių ambicijų kamuolį vis dėlto palikime ramybėje – tegul tuo užsiima kasdienė žiniasklaida. Pakalbėkime apie literatūrą ir pinigus abstrakčiau. Nes šių dviejų dalykų santykis vis dar paradoksalus: užmokestis už paveikslą, koncertą ar spektaklį, mokamos šių dalykų peržiūros, bilietai į renginius mums yra normalu ir priimtina. O štai bilietas į literatūros skaitymus, mokamas poeto ar prozininko pasirodymas, didelis ir geras honoraras už romaną ar poezijos rinkinį vis dar atrodo keistai ir kažkaip, na, nederamai. Pasipila įprasti pokštai, kad rašytojas geriausiai rašo alkanas ir tada, kai jo siela bei kūnas kenčia. Sakysite, perdedu, tai jau pasenę? Ogi ne.

Kodėl, tarkim, kūrinio vertėjui mokama už prozos autorinį lanką, poezijos vertėjui – už eilutę, o patys rašytojai turi tenkintis abstrakčiai apskaičiuotais honorarais už knygą, kad ir kokia ji būtų? Gal tai naivus klausimas ir egzistuoja kokie nors skaičiavimo mechanizmai, bet daugelis autorių juos supranta labai miglotai.

Iš dalies kalti jie patys, nes nemoka įsikainoti, nusistatyti sumos, paprašyti. Kita vertus, vis dar veikia stiprus pinigų kaip kažko gėdingo, teršiančio gryną literatūros kūrėjo ir jo suvokėjo, skaitytojo santykį, supratimas. Pinigai paverčia kūrinį preke, įmeta jį į rinką, priverčia paklusti jos dėsniams. O mes dažnai linkę painioti rinkos vertę su tikrąja verte ir taip tariamai prarandame autentišką ryšį su kūriniu. Juk tikra literatūra gimsta iš meilės ir pašaukimo, o ne iš godumo. Rašytojas, kuris rašo, nes negali nerašyti – labai romantiška ir gražu, bet tai susigalvotas ir gana tuščias įvaizdis.

Rašytojai, o ir leidėjai vis dar iš dalies gyvena globos ir dovanų sistemoje. Tokioje sistemoje, pasak „New Republic“ apžvalgininko Colino Dickey, „prekėmis ir paslaugomis keičiamasi remiantis ne jų verte, o davėjo ir gavėjo santykiu“. Jis teigia, kad tokioje ekonomikoje įsipareigojimas bendruomenei ir savo kaip rašytojo vaidmeniui yra stipresnis už įsipareigojimą pinigams ar atlygiui.

Todėl visai protingai atrodo feisbuko platybėse nuskambėjęs rašytojo Liutauro Degėsio siūlymas, kad rėmimą ir pinigus iš įvairių fondų gautų ne leidyklos, o patys rašytojai.

Nieko neprimena? Rašytojas jaučiasi dėkingas leidėjui, kad šis paėmė ir išleido jo, tarkim, poezijos knygą – juk tai dovana, šansas. O dar leidėjas tiek vargo, pildė paraišką, prašė pinigų iš fondų, rūpinosi leidyba ir kitkuo. Gaišo brangų laiką. Tikra dovana, ar ne? Tokiuose mainuose pinigai tampa maloniu priedu, ritualiniu gestu, o ne pelnytu atlygiu už darbą.

Todėl visai protingai atrodo feisbuko platybėse nuskambėjęs rašytojo Liutauro Degėsio siūlymas, kad rėmimą ir pinigus iš įvairių fondų gautų ne leidyklos, o patys rašytojai. Jiems būtų skiriama tam tikra suma, jie patys tartųsi su norima leidykla, nusistatytų atlygį ir kitus dalykus (žinoma, konsultuodamiesi su leidėju ir atsižvelgdami į jo galimybes). Taip jie galėtų aktyviau dalyvauti ir knygos formavimo bei rengimo procese. Taip jaustųsi padarę darbą patys, už kurį gautų pelnytą atlygį (nors jis turėtų ir taip būti pelnytas – rašymas buvo, yra ir bus darbas, o ne tik įkvėpimas ir mūzos-sekretorės į smegenis diktuojamas tekstas).

Aišku, niekas negarantuoja, kad tokia sistema bent pakenčiamai veiktų. Nemažai rašytojų visiškai tenkina globėjiški santykiai ir atidavę rankraštį bei gavę iš jo „padarytą“ knygą jie būna visiškai patenkinti.

Juk į mokančius „išsimušti“ (taip ir sakoma) gerą ir tinkamą honorarą, atlygį už knygą, susitarti dėl mokėjimo dalis rašytojų bendruomenės vis dar žiūri įtariai – va, jis verteiva, jam svarbiau pinigai nei kūrybos procesas. Nors juokai visa tai – tiek dovanojimo sistemoje gyvenantys, tiek atlygį „išsimušantys“ iš rašymo vis tiek nepragyvena. Ir, išskyrus retas išimtis, niekada nepragyvens.

Žinoma, norintiems išvengti visų minimų piniginių dalykų šiais laikais yra alternatyva – savilaida, internetas. Galima pačiam išleisti knygą (juk esama įvairių leidybos ir maketavimo platformų net to daryti nemokantiems), ją pasidovanoti. Tik štai, kaip ji pasieks skaitytojus? Vėl vargas.

O, beje, kas iš to skaitytojams? Jie supranta, kas yra bestseleriai, populiarioji literatūra. Jie priima šią literatūrą kaip rašomą už pinigus, padorius pinigus, kaip rašomą iš dalies ir siekiant uždirbti. Čia viskas gerai tiek iš rašytojo, tiek iš skaitytojo pusės. Pinigai yra normali proceso dalis.

Bet, vos įžengiame į vadinamosios rimtosios literatūros valdas, prasideda nesusipratimai. Žmonės yra pavydūs, ir į prasimušusį į bestselerius rimtosios literatūros autorių tiek skaitytojai, tiek kai kurie kolegos rašytojai žvelgia įtariai, dažnai su atlaidžia panieka, ir sau kartoja, kad va, pakliuvo į pinkles, dabar jau greit nusivažiuos, bus priverstas kepti romanus. Parsidavė.

O jeigu autorius išleidžia knygą, kurios metrikoje įrašyta, kad rėmė tas, tas ir anas, išvardytos kelios įmonės (retas, bet ne toks jau ir neįprastas atvejis), vėl suveikia psichologija – aha, nesugebėjo išleisti normalioje leidykloje už valdiškus pinigus. Bloga, vadinas, knyga. Nepirksim. Analogiškai sutinkamos knygos, pasirodžiusios tik internete, finansuotos „Kickstarter“ principu (nors į tokias, ypač jaunimas, žvelgia pažangiau ir palankiau).

Taip ir lieka bėgti tuo siauru, visiems priimtinu takeliu, kurio finiše laukia dovana – nauja knyga. Parašyta už efemeriškus įkvėpimo pinigus.