(Dariaus Markūno nuotr.)

Ramintos Šerkšnytės muzikos odisėja

Ramintos Šerkšnytės muzikos odisėja

Lietuvių kompozitorė Raminta Šerkšnytė yra viena tų menininkių, kurias galėtume priskirti svarbiausiems šalies kultūros ambasadoriams. Ievai Rekštytei-Matuliauskei ji pasakoja apie kūrybines idėjas įprasminančius darbus ir ilgesnį stabtelėjimą savo šalyje, rašant pirmąją operą.

Viename Žvėryno rajono restorane, kur susitinku su R. Šerkšnyte, labai stiprus paralelinio Vilniaus pojūtis. Laikas čia, rodos, užstrigęs prieš kelis dešimtmečius. Dominuoja rusų kalba, šašlykų kvapai ir daugybė menkniekių: paveiksliukų, paukščių narvelių, žvakidžių, primenančių ilgo gyvenimo toje pačioje erdvėje simptomus, kai nebetenki kritiško žvilgsnio į užgyventus daiktus. Pasirodo, tai pašnekovei gana dažna interviu vieta, kurią ji pasiūlo žurnalistams. „Čia visuomet daug tyliau ir gali ramiai pasikalbėti“, – dar telefonu argumentuoja ji. Be to, šis restoranas netoli kompozitorės namų, kuriuose pastaruoju metu ji užsibuvo ilgiau nei įprastai. Kurdama muziką Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro spektakliui vaikams „Penki Merės stebuklai“, menininkė beveik ketverius metus atsisakydavo dalies pasiūlymų dirbti svetur.

Prisėdusios šviesiame (ir, laimė, ne taip kepsnių aromatų persismelkusiame) restorano žiemos sode, leidžiamės į aplinkai priešingas temas. Apie akademinės muzikos pasaulį, subtilų garsų poveikį ir savo kūrybines mintis R. Šerkšnytė pasakoja išskirdama svarbiausius savo kūrinius. Tiesa, vėliau ji pridurs, kad kompozitorius negali savo darbų vertinti objektyviai: jie gyvena savarankiškai, o menininkas turi galvoti ne apie esamus, o apie būsimus kūrinius. Bet skrupulingo objektyvumo šio straipsnio skaitytojai ir nesitiki, ar ne? Nepaisant to, o galbūt kaip tik dėl to, pokalbis tampa susijęs ne vien su muzika – tai kūrybinės išraiškos, tobulėjimo ir ypač tapatybės istorija.

„De Profundis“ (1998 m.)

Kompozicija styginių orkestrui – debiutinis bakalauro studijų baigimo darbas ir iki šiol pats žinomiausias R. Šerkšnytės kūrinys. Pirmas šį kūrinį atliko Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, vadovaujamas dirigento Donato Katkaus. Entuziastingas šiuolaikinę muziką atliekantis kolektyvas šį kūrinį netrukus įtraukė į repertuarą ir nuolat grodavo koncertuose Lietuvoje bei užsienyje, o po keleto metų šią kompoziciją jau atliko ir daugybė skirtingų pasaulio orkestrų, pavyzdžiui, „Kremerata Baltica“, Vokietijos kamerinis, Maskvos Kremliaus orkestras ir kiti. Pernai Liucernos festivalyje šį kūrinį sugrojo ir geriausiu tituluojamas Europos kamerinis orkestras, diriguojamas lietuvės Mirgos Gražinytės-Tylos.

Pačiai kompozitorei, be šių solidžių faktų, ne mažiau svarbi asmeninė reikšmė: „Man ši kompozicija simbolizuoja jauno žmogaus gyvenimo etapą. Sakoma, kad jaunystė – gražiausias laikas, bet aš sakyčiau, kad ir sudėtingiausias. Jau ne vaikas, bet dar ir nesi suaugęs. Gyvenimą vertini kraštutinumais: viskas arba nieko. Neįsivaizduoji, kas tavęs laukia ateity, ypač pasirinkus tokią profesiją. Nežinai, ar tavo kuriama muzika apskritai skambės, nes viską sprendžia kiti: atlikėjai – groti ar negroti, publika – klausyti ar neklausyti.“

Užsienio recenzijose stebimasi, jog ši vitališka, bet kartu brandi, filosofiška kompozicija – viso labo 22 metų kompozitorės bakalauro darbas. Jau tuomet Raminta buvo įsitikinusi, kad menas gali būti visoks, tik nelengvabūdiškas: „Man muzikos kūrinys – tai ne žaidimas garsais. Šiuolaikiniame mene ir taip daug žaidimų, vienadienių akcijų, projektų. Man muzika visuomet buvo galimybė kalbėti apie sudėtingesnius dalykus. Pirmojo kūrinio pavadinimui parinkau psalmės žodžius: „Iš gelmės tavęs šaukiuosi, Viešpatie“, bet man reikėjo tiktai šių dviejų – „iš gelmės“.“

„De Profundis“ kompozicija pirmiausia įsimena kontrastingomis, greitai besimainančiomis muzikinėmis nuotaikomis. R. Šerkšnytė paaiškina, kad jos atspindi kone kasdien kintantį jauno žmogaus pasaulį: „Tuo metu kaip ir visi jauni žmonės ieškojau, kuo tikėti ir vadovautis gyvenime, kas man svarbu, ir daug dalykų atmečiau. Tačiau liko nepajudinamų, nuolatos palaikančių dvasinį lygmenį. Labai įkvėpė grigališkasis choralas, folkloras, Ingmaro Bergmano ir Andrejaus Tarkovskio filmai, klasikinė literatūra.“

Klausantis peršasi išvada, kad R. Šerkšnytė yra iš tų kompozitorių, geriausiai savo mintis reiškiančių ne tik garsais. Pašnekovė sklandžiai ir užtikrintai dėsto tai, kas jai yra kūrybos esmė: „Daug eksperimentuoju su garsais ir ieškau tų, kuriems tampu neabejinga. Man svarbus ne teorinis, o (meta)fizinis pojūtis: leistis užvaldomai garso ar emocijos, kurią jis sukelia. Man būtina muzikoje jaustis savimi. Nemėgstu formalizmo nei gyvenime, nei kūryboje.“

„Aisbergas“ simfoniniam orkestrui (2000 m.).

Nors kūrybines idėjas R. Šerkšnytė visuomet patikrina grodama fortepijonu, dar vaikystėje tvirtino, jog mėgstamiausias jos instrumentas – simfoninis orkestras. Baigiant magistro studijas gilus mažų dienų įspūdis virto realia užduotimi parašyti kūrinį orkestrui. R. Šerkšnytė į ją pažvelgė ambicingai: pagal formalų baigiamųjų egzaminų reikalavimą reikėjo pateikti iki dešimties minučių kūrinį, o mergina pristatė šešiolikos minučių kompoziciją. „Aisbergas“ – tai paslapties metafora, – pusbalsiu sako ji. – Mane visada traukė mistika ir paslaptis. Matome tik ledkalnio viršūnę, o didžioji dalis dunkso po vandeniu.“

Didingoje „Aisbergo“ kulminacijoje iš tiesų aplanko jaudinantis pojūtis, kad būtent dabar, po ilgo laiko, imi regėti tai, kas glūdi giliau. „Man patinka tokios masyvios, sukrečiančios kulminacijos, – blyksteli akimis pašnekovė. – Kartą, kai manęs paklausė, kas man daro didžiausią poveikį gyvenime, atsakiau, jog sukrėtimai, kurie iš esmės pakeičia mąstymą.“

Tokiu įvykiu R. Šerkšnytė vadina Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) baigimą, kai tapo laisva menininke ir įsitikino, jog tikroji mokykla tik prasideda. Šią pamoką kompozitorė dabar dažnai primena savo studentams. „Tik išėjęs į pasaulį pamatai, kiek iš tiesų sugebi, kiek nori toliau kurti, kiek tiki savo idėjomis ir kiek esi atkaklus jas įgyvendinti, – ramiu tonu praeities iššūkius vardija ji. – Pasaulis šiltnamio sąlygų nesudaro. Bet man ir nesinorėjo nutūpti saugioje vietoje. Man gyvenime įdomiausia – nuolatinė kaita, nauji iššūkiai ir idėjos.“

Nežinai, ar tavo kuriama muzika apskritai skambės, nes viską sprendžia kiti: atlikėjai – groti ar negroti, publika – klausyti ar neklausyti.

„Aisbergas“ R. Šerkšnytės biografijoje iš tiesų tapo ledlaužiu, atvėrusiu kelius į daugybę meistriškumo kursų visame pasaulyje, po kuriuos lietuvė keliavo apie septynerius metus. „Konkurencija į meistriškumo kursus, ypač, jei juos veda žinomi atlikėjai, labai didelė: atrenka vos keletą, o norinčiųjų – kartais šimtas ir daugiau. Džiaugiuosi, kad į visus meistriškumo kursus (į juos būdavo privaloma pateikti kūrinių įrašus) mane atrinko.“ R. Šerkšnytė iš geriausių savo srities meistrų mokėsi Švedijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje. „Užsieninė patirtis mane labai praturtino, – konstatuoja pašnekovė. – Ypač muzikos pasaulyje privalu orientuotis daug platesniame kontekste. Turbūt uždusčiau, jei reikėtų būti tik savo šalyje.“

„Sūkurys“ (2004 m.).

Gavusi LMTA diplomą R. Šerkšnytė keletą metų gyveno Niujorke ir žengė žingsnį į naują muzikinę teritoriją. Čia ji parašė „Sūkurį“ – koncertą smuikui ir dideliam ansambliui. „Norėjosi ko nors keistesnio, įelektrinto… – nutęsia ji. – Nors sąmoningai ir nesiekiu savo patirties sutalpinti kūryboje, jos ten nusėda natūraliai. Nuo savęs nepabėgsi. Niujorkietiški patyrimai tikrai turėjo įtakos „Sūkuriui“.“

Kūrinio pavadinime užkoduota keletas prasmių. Partitūroje kompozitorė net piešė grafinius elementus – didesnius ir mažesnius sūkurius. Tuo pačiu ji galvojo apie ypač aštriai juntamą laiko tėkmę, iš kurios daugelis nebemato prošvaisčių išsivaduoti. Vien „gyvais“ instrumentais R. Šerkšnytei pavyko išgauti kibirkščiuojantį elektroninės muzikos skambesį, dažnai suklaidinantį net išlavintus klausytojus. „Smuikas šiame kūrinyje – tai individas, kovojantis su sūkuriu – ansambliu“, – tariamus instrumentų vaidmenis atskleidžia kompozitorė.

Pirmasis „Sūkurio“ smuiko partijos atlikėjas – britų smuikininkas Irvine’as Arditti. R. Šerkšnytė jį vadina fenomenaliu muzikantu ir savo srities fanatiku. „Parašiau jam laišką, kad smuiko partija nėra labai sudėtinga. O jis man akimirksniu atsakė: „O kodėl nėra sudėtinga? Kartais paprasčiausi dalykai ir yra sudėtingiausi!“ Tai įprastas I. Arditti azartas. Per dieną jis groja apie dešimt valandų, o apie muziką kalba su ypatingu susižavėjimu ir humoro jausmu. Nieko keisto, kad į susitikimą su R. Šerkšnyte jis atvyko jau mokėdamas savo partiją atmintinai, nors jos anaiptol negalėtum pavadinti lengva. Kompozitorė įsivaizdavo, kad po meistriškai partiją atliekančio I. Arditti niekas daugiau šio kūrinio groti nesiryš. Tačiau suveikė atvirkštinis efektas: „Sūkurys“ tapo muzikantų meistrystės viršukalne, į kurią panoro įkopti ne vienas. Dar įdomiau tai, kad po I. Arditti jį ėmėsi groti trys moterys, viena jų – lietuvių smuikininkė Rusnė Mataitytė.

Galerija

„Saula“ (2005 m.).

Pažintys su talentingais kūrėjais ir partnerystės su jais yra vienas didžiausių R. Šerkšnytės stimulų. Pati galėtų ilgai vardyti ją sužavėjusius, pamokiusius, nustebinusius menininkus ir pasakoti jų istorijas. „Vienas didžiausių kompozitoriaus „apdovanojimų“ – tos asmenybę praturtinančios pažintys, – šypsodamasi sako ji. – Mane domina ne tik muzikantai. Labai daug inspiracijų ateina iš kitų meno sričių – kino, literatūros, dailės – žmonių.“

Galimybe atsidurti kitoje kūrybinėje plotmėje jai tapo pasiūlymas sukurti muziką Valentino Masalskio režisuotam spektakliui „Saula“, pastatytam Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Kompozitorė iki tol nebuvo kūrusi teatrui, bet tai ją visuomet viliojo. Šis darbas ją trumpam sulaikė Lietuvoje, ir tam menininkė neprieštaravo. „Buvo labai įdomu bendradarbiauti su V. Masalskiu dėl jo unikalumo, asmenybės gylio, požiūrio į daugelį dalykų ir sulaukti ne muzikanto žvilgsnio į muziką.“

„Saula“ – kamerinis muzikos spektaklis vaikams, rodytas Mažojoje teatro salėje. Scenoje veikia tik trys žmonės: aktorius Marius Jampolskis, dainininkė Saulė Šerytė, sintezatoriumi gyvai groja pati kompozitorė. „Visas veiksmas rutuliojasi ir skleidžiasi būtent per muziką, – paaiškina pašnekovė. – „Saula“ man labai brangus spektaklis, atvėręs duris į teatro pasaulį.“ Iki kito menininkės darbo teatre, vėl skirto vaikams, jai tenka dar šiek tiek palūkėti.

Oratorija „Saulėlydžio ir aušros giesmės“ (2007 m.), „Vasarvidžio giesmė“ styginių orkestrui (2009 m.).

„Mane domina drama, kurią atspindi „De Profundis“, traukia mistika, kuri vyrauja „Aisberge“, ir įvairios psichologinės būsenos bei meditacija „Vasarvidžio giesmėje“ ir oratorijoje“, – tarsi į lentynėles sudėlioja R. Šerkšnytė. Jai artimos Rytų kultūros, ypač poezija, meditacinės praktikos, šiuo gyvenimo etapu kūryboje reiškėsi stipriausiai. Vilniaus festivalio organizatorių užsakymu sukurta oratorija rėmėsi indų rašytojo Tagorės tekstais. Iki operos vaikams tai buvo didžiausios apimties R. Šerkšnytės kūrinys, skirtas keturiems solistams, chorui ir orkestrui. Jame kompozitorė pergalvoja laiko temą, bet šįsyk stoiškai, santūriai, be garsų pliūpsnių ir kvaitulio. „Kūryboje, kaip ir gyvenime, ilgainiui tampi labiau suaugęs, stabilesnis. Supranti, kad ramybės nerasi niekur kitur, tik savyje. Vis prasmingesnė man ėmė atrodyti meditatyvi estetika, vis reikalingesnis grįžimas į sielos namus“, – sako ji ir priduria, jog ir gyvenimas daro įtaką kūriniams, ir kūriniai – gyvenimui.

Praėjus metams nuo oratorijos sukūrimo R. Šerkšnytė pelnė Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją ir tapo jauniausia šalies kompozitore, įvertinta šiuo apdovanojimu. Tais pačiais metais ji susipažino su smuikininku bei orkestro „Kremerata Baltica“ vadovu Gidonu Kremeriu, kuris lietuvę atrado klausydamasis „De Profundis“. Jo prašymu 2009-aisiais Raminta sukūrė minties šviesos kupiną „Vasarvidžio giesmę“ styginių orkestrui. „G. Kremeris yra viena tų didžiųjų gyvenime sutiktų asmenybių, – apie įspūdį palikusį kūrinio užsakovą pasakoja kompozitorė. – Mane žavi ne tik jo grojimas, bet ir ypatingas geranoriškumas – apie save jis nuolat buria talentingus jaunuosius muzikantus, nebijo rizikuoti į programą įtraukdamas ir mažiau žinomų kompozitorių pavardžių.“

„Vasarvidžio giesmės“ į įspūdingą R. Šerkšnytės pažinčių sąrašą padėjo įrašyti ir vieną mėgstamiausių jos kompozitorių – estų kūrėją Arvo Pärtą. Vieną dieną jis tiesiog užsuko į „Kremeratos Balticos“ repeticiją ir liko pakerėtas lietuvės kūrinio. Susižavėjimas nesibaigė vien komplimentais autorei: A. Pärtas rekomendavo Ramintą Princo Pjero fondo rengiamam kompozicijos konkursui Monake. Tąsyk buvo surengti du konkursai, ir viename „Vasarvidžio giesmė“ laimėjo antrą vietą, o kitame tapo laureate. Konkurso apdovanojimo ceremonija įvyko Monako operos teatre, kur laureatus sveikino pati Monako princesė Karolina. „Niekada nežinai, kas tavęs laukia“, – ne sykį pokalbio metu gūžteli pečiais pašnekovė. Kaskart man atrodo, kad ši nežinomybė jai itin patraukli.

„Penki Merės stebuklai“ (2016 m.).

Baigusi LMTA, R. Šerkšnytė apie dešimt metų buvo reta viešnia Lietuvoje. Ir būtent opera pagal Ramutės Skučaitės libretą apie lietuviškąją Merės Popins versiją ją ketveriems metams „pririšo“ prie vieno kūrinio, miesto ir namų. „Kelionių šiek tiek neišvengiamai buvo, – patikslina pašnekovė. – Bet trumpesnių. Visgi namų aplinkoje dirbti sekasi geriausiai, juo labiau kad visą tą laiką nepertraukiamai bendradarbiauta su libreto autore ir operos režisieriumi Kęstučiu Jakštu.“

Kurti simfoninę muziką ir operą – tai tarytum du atskiri pasauliai. Iš tiesų, muzikos istorijoje tik nedaugelis kompozitorių sėkmingai rašė visų žanrų muziką. Daugelis visgi buvo žinomi arba dėl operų, arba dėl simfonijų. „Tai visiškai skirtingas mąstymo būdas, – pabrėžia pašnekovė. – Kai rašai akademinį kūrinį, galvoji tik apie muziką, o rašydamas operą galvoji ir apie vizualią muzikos išraišką, privalai atsižvelgti į daugybę techninių dalykų, pavyzdžiui, kada keičiasi dekoracijos, ar dainininkai turi laiko apsivilkti kitus kostiumus.“

Kaip ir daugelis menininkų, kompozitorė įsitikinusi, jog vaikystė – svarbiausias tarpsnis, kuriame pasėjamos didžiųjų gyvenimo idėjų, tikslų ir svajonių sėklos.

Visgi šis kolosalus darbas nebuvo aklas kompozitorės instinktas, o veikiau visą gyvenimą brandintas kūrybinis siekis. Nuo pirmą kartą vaikystėje matytos Benjamino Britteno operos „Statykime operą“ teatras Ramintai atrodė didinga, nuo buitinio pasaulio atsieta vieta. „Žmonės pasitempę, pasipuošę taip, kaip jų neišvysi gatvėse, didžiulė erdvė, daug šviesos… O gyvai grojančio orkestro fizinės jėgos neperteiks nė geriausi įrašai, – vaikystės įspūdžius prisimena pašnekovė. – Būtent ankstyvuoju gyvenimo periodu ir susiformuoja tai, ko ieškai visą gyvenimą.“ Muzikiniai pirmosios operos ieškojimai, kaip jau minėta, užtruko apie ketverius metus. Tai buvo kūrybinės įtampos ir kartu entuziazmo kupinas laikas, leidęs atsiskleisti teatrališkajai R. Šerkšnytės tapatybei.

Per šį laiką kompozitorė sulaukė gausybės perspėjimų: „Šių dienų vaikai per daug aktyvūs, tikrai neišsėdės“, „Po dvidešimt minučių veiksmo salėje kils triukšmas“, „Jie paprasčiausiai nieko nesupras“. Nenuostabu, kad savo pirmosios operos premjeros R. Šerkšnytė laukė nerimaudama. Jau vien trukmė – valanda pirmojo veiksmo ir pusvalandis antrojo – mažiesiems žiūrovams galėjo tapti ašaromis pasibaigiančiu kantrybės išbandymu. „Kiekvieną sceną skaičiavau minutėmis. Viena vertus, turėjau neviršyti operos vaikams laiko limito, antra vertus, greitoje veiksmo sekoje būtinai reikėjo neskubrių Merės stebuklų“, – atskleidžia kompozitorė.

R. Šerkšnytė buvo nurodžiusi, kad opera skirta vaikams nuo septynerių metų, tačiau į jos rekomendacijas niekas nekreipė dėmesio: į premjerinius spektaklius tėvai atsivedė ne tik mokyklinukų, bet ir išpuoštų keliamečių. „Pats didžiausias stebuklas ir buvo tai, kad net mažiausieji išsėdėjo tylėdami ir sekė, kas vyksta scenoje, – džiaugsmo neslepia pašnekovė. – O spektaklis yra gana sudėtingas, jame daug lygmenų. Mažiesiems juk nieko nesako žymių atlikėjų pavardės, juos arba veikia tai, ką jie mato ir girdi, arba ne. Tai visų operos kūrėjų nuopelnas, kad mums pavyko į Merės stebuklus pažvelgti taip, tarsi patys būtume vaikai ir daug ką matytume pirmą kartą.“

Kaip ir daugelis menininkų, kompozitorė įsitikinusi, jog vaikystė – svarbiausias tarpsnis, kuriame pasėjamos didžiųjų gyvenimo idėjų, tikslų ir svajonių sėklos. „Viskas prasideda nuo iš kažin kur (galbūt iš tos pačios vaikystės) aplankiusios vizijos, kurią paskui iškristalizuoji: ieškai sąskambių ir tinkamiausios instrumentuotės. Galvoji, kokia turi būti emocija, mintis, būsena, kurią nori perteikti garsais, – muzikinio kūrinio gimimą apibūdina pašnekovė ir po trumpos pauzės paslaptingai nusišypso: – Pats blogiausias dalykas, kuris gali nutikti menininkui, tai idėjų stygius.“ Turiu nuojautą, ką ši drovi šypsena galėtų reikšti – Raminta žino, kad idėjų jai užteks dar ilgam. Manau, kad mes taip pat galime būti dėl to ramūs.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų