„Lietaus istorija“, Amsterdamas, 2015 m. (R. Jarmalavičiaus nuotr.)

R. Jarmalavičius: „Kai fotografuoji, tampi labai pažeidžiamas“

R. Jarmalavičius: „Kai fotografuoji, tampi labai pažeidžiamas“

Strateginės komunikacijos konsultantas kasdienybėje, fotomenininkas – kelionėse, Ričardas Jarmalavičius neabejoja, kad profesionalūs fotografai turėtų ką prikišti jo nuotraukoms iš techninės pusės. Bet Rusnę Marčėnaitę patikino – tokie vertinimai jam rūpi mažiausiai.

Studijuojant žurnalistiką esminius dalykus apie fotografijos techniką Ričardui teko išmokti, bet tai netapo jo arkliuku. „Mano atrastas žanras paremtas ne technika ar nuotraukos kokybe, o tuo, kas joje yra“, – sako R. Jarmalavičius, pastaraisiais metais dažniau kuriantis nebe įprastu „Nikon“ fotoaparatu, o visada naujausiu „iPhone“. Iš patirties žino, kad labai reta situacijų, kuriose telefono galimybių nepakaktų jo fotografijos darbams.

Pagal šį parametrą galėtų būti statomas į rikiuotę su milijonais entuziastingų mobiliųjų telefonų savininkų, impulsyviai fotografuojančių kiekvieną socialinio tinklo draugų dėmesio vertą akimirką. Bet Ričardo „akimirkos“ retos ir išlauktos. Jo nespalvotos fotografijos („nuimtas spalvų sluoksnis, tikiu, padeda išgryninti tai, ką noriu pasakyti“) beveik visada kuriamos keliaujant. Ir visose galima matyti jo paties istorijos šešėlių, pripažįsta fotomenininkas: vaikystę globos namuose, tarnybą sovietų armijoje saugant kalinius Šiaurėje, žurnalistinę patirtį, knygas ir spalvingą asmeninį gyvenimą.

„Man fotografija yra labai intymus dalykas. Kad sukurtum gerą nuotrauką, reikia ypatingo vidinio nusiteikimo. Turi būti atviras aplinkai, kad galėtum pastebėti ir pamatyti, kad gyvu nervu jaustum aplinką. Taigi tada, kai fotografuoji, esi labai pažeidžiamas. Toks saldus ir baisus jausmas. Būdamas Lietuvoje negaliu sau leisti tokios būsenos – čia kasdienis gyvenimas, bėgimas, kai turi būti nuolat budrus, atsargus, valdantis situaciją. Todėl fotografuoju tik kur nors pabėgęs – man tai geriausias būdas persikrauti“, – aiškino R. Jarmalavičius. Nemažai keliauti tenka jau vien dėl sūnų, kurių vienas gyvena Barselonoje, kitas prie Bordo – Ričardas yra nusistatęs taisyklę bent kartą per mėnesį su jais pasimatyti. Jo socialinių tinklų profiliuose kaip gyvenimo miestai įrašyti Barselona, Paryžius ir Niujorkas – ten lankosi bene dažniausiai, ten ir pavyksta pajusti laisvę kurti.

„Fotografų metodikose galima perskaityti, kad gerą nuotrauką pavyktų padaryti, jei eidamas per miestą matai ne vitrinas, o atspindžius jų stikle. Niekur nerandu savo fotografijos žanro apibūdinimo, bet man tai – tarpas tarp gatvės, portretų, kelionių ir kitų fotografijos žanrų: pažeidžiama, asmeniška fotografija.“

Ko gero, kaip tik tokia galima vadinti 2016-aisiais Metų fotografo titulą pasauliniame fotografijos konkurse „Hotshoe Black & White Photography Awards“ jam pelniusią nuotrauką „Paskutinis apkabinimas. „Germanwings“ skrydis 4U9525“. Refleksija, Ričardo išgyventa supratus, kad Barselonos oro uoste tapo vienu paskutinių žmonių, prasilenkusių su pusantro šimto psichikos liga sergančio piloto aukų, virto sielą užgaunančiu kadru, beje, užfiksuotu tame pačiame terminale praėjus mėnesiui nuo pragaištingos dienos.

Noriu palikti atviras suvokimo duris tiek sau, tiek kitiems.

Tarptautinių apdovanojimų būta ir daugiau. Vis dėlto fotografas atsakingai rinkdamas žodžius tikina, jog nors titulai trumpam šiek tiek pamaitina savimeilės kirminą, jie nereiškia tiek daug kaip žinojimas, kad jo darytai nuotraukai skirta garbinga vieta draugo namuose: „Tai gana prieštaringos emocijos. Tikrai nesu iš tų fotomenininkų, kurie kuria tik sau ar dešimčiai žiūrovų. Noriu, kad mano darbus pamatytų kuo didesnė auditorija. Tai apetito gyvenimui klausimas. Bet yra labai nedidelis ratas žmonių, kurių nuomonė man svarbi. Kita vertus, aš pasikraunu, kai matau, kad žmones mano darbai sujaudina.“

Kaip ir tinka komunikacijos specialistui, R. Jarmalavičius atidžiai analizuoja socialiniuose tinkluose paskelbtų nuotraukų vertinimus, dėkoja už patiktukus ir beveik nejuokauja sakydamas, kad niekas jo nenuvilia labiau nei komentuojančiųjų atsainus „gražu“. Ir nieko nebūtų blogiau nei vienodi komentarai prie kurios nors jo nuotraukos, kur visi arba unisonu juoktųsi, arba verktų. „Tada žinočiau, kad kažkas jose per plokščia“, – sakė fotomenininkas. Saugosi to laikydamasis savo tezės – gera nuotrauka yra ne atvaizdas, o veidrodis. „Į ją žiūrėdamas turi matyti save: savo jausmus, patirtį, baimes – tai ir yra didžiausias nuotraukos žavesys“, – įsitikinęs R. Jarmalavičius. Džiūgauja, ir kai ta pati nuotrauka vienam atrodo dramatiška, antram – romantiška, o trečiam – sąmojinga, ir kai komentuodami jas vertintojai kuria skirtingas interpretacijas. Nors pristatydamas savo darbus viešai visada rimtai apgalvoja jų pavadinimus, taip siūlydamas ir savo interpretaciją, pripažįsta, kad pats vargu ar norėtų žinoti tikrąją savo herojų istoriją.

Kaip tik todėl nesinaudoja savo komunikabilumu ir neina kamantinėti fotografijos herojų net tada, kai, suintriguotas kokio nors epizodo, pametęs visus planus, kelias valandas stebi jų gyvenimą. „Noriu palikti atviras suvokimo duris tiek sau, tiek kitiems – suteikti galimybę matyti savo istorijas. Jei aprašyčiau, tai jau būtų ne veidrodis, o atvaizdas. Atsimenu vieną pirmųjų žurnalistikos pamokų: blogiausias parašas po nuotrauka – tai tiesioginis jos aprašymas“, – dėsto R. Jarmalavičius.

Jis pripažįsta: nors fotografuoja viešojoje erdvėje vykstančias mizanscenas, kartais kutena jausmas, lyg žiūrėtų pro rakto skylutę, lyg būtų trečias. Prisimena, kaip kartą Londone vienoje aikštėje kone valandą slapta stebėjo porelę, kur vyras vos ne atsiklaupęs atsiprašinėjo moters. Prisimena ir nufotografuotą porą, kuri, kol perėjo gatvę, spėjo ir susikivirčyti, ir vėl susitaikyti – lyg prieš akis būtų prabėgusi keliolikos metų trukmės žmonių santykių istorija. Senyvą vyrą rateliuose Ričardas irgi stebėjo kelias valandas. Į krantą valtimi grįžę žvejai susitvarkę nuėjo namo, o vyriškis liko sėdėti tarp jų paliktų tinklų. „Turbūt nebūtų jautęsis labai gerai, jei būtų supratęs, kad jį stebiu ir fotografuoju“, – svarsto viešųjų ryšių specialistas. Ir susimąstęs priduria: vyras turbūt – buvęs žvejys.

Galerija

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų