-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Vos diplomatinio šalies korpuso atstovė, viešosios įstaigos „Olandų namai“ steigėja ir vadovė N. Galinienė praveria duris, pirmasis įspūdis lengvai užhipnotizuoja. Įspūdingo sietyno šviesos, mirgančios kvepiančių žvakių liepsnelės, jaukiai žibančios stalinės lempos, subtilus namų aromatas kartu su plačiai išeksponuotais meno kūriniais ir iš grotuvo sklindančiomis garsiausiomis operų arijomis susilieja į vientisą įspūdžių mozaiką.
Šiek tiek atitokusi, su šių būsto savininke ir interjero kūrėja pradedu kalbėti apie šio namų paveikslo „rėmus“. Būstą šimtamečiame name N. Galinienė įsigijo prieš 24 metus. „Atsikrausčiau iš Šiaulių, kur gyvenau miesto centre, bute aukštomis lubomis. To paties ieškojau ir Vilniuje“, – prisimena moteris. Tuomet parduodamų būstų pasiūla sostinėje buvo palyginti kukli. Vis dėlto pavyko rasti butą miesto centre, kuris pašnekovei ir jos šeimai ilgam tapo jaukiais namais. Tiesa, ne iš karto: pirmiausia reikėjo išgriauti nereikalingas pertvaras, kurios erdvę suskirstė į tamsius kambarėlius.
Tačiau nuo pat įsikūrimo rimtesnių stilistinių pokyčių šie namai neišgyveno. Susiformavusi šeimininkei artima estetika ir visą gyvenimą lydintys meno kūriniai, knygų kolekcija, brangių šeimos akimirkų nuotraukos, paveldėti, įsigyti ir dovanoti baldai, tarsi lengvai ranka mostelėjus, sukūrė jaukią ir savitą atmosferą.
„Man svarbus apšvietimas. Jis turi būti jaukus, neakinantis, bet be šviesos negaliu“, – šiuos N. Galinienės žodžius patvirtina ir stilių, ir funkcionalumą įkūniję šviestuvai, toršerai, stalinės lempos. Įspūdingasis virš valgomojo stalo kabantis šviestuvas – draugų dovana: aptikusi jį viename sostinės interjero salone, moteris bičiulių paprašė nesukti galvos dėl dovanų, bet prisidėti perkant šį naują namų akcentą. Virš virtuvės stalo pakabinti du šviestuvai, regis, net varva medaus geltonio spalva. Vieną jų N. Galinienė taip pat netikėtai rado interjero parduotuvėje, beje, parduodamą su didžiule nuolaida. Kadangi šviestuvų reikėjo dviejų, antrąjį už tokią pat nedidelę kainą parduotuvės atstovai atsiuntė iš Italijos.
Ne mažesnis dėmesys namuose skiriamas ir tekstilei. Elegantiškos užuolaidos atlieka ne tiesioginę, bet veikiau estetinę funkciją: nuo kaimynų čia nesislapstoma ir langai paprastai nedangstomi. Bendrajame kambaryje esantys kilimai, šeimininkės žodžiais, neverti pasididžiavimo, bet irgi turi savo istorijas. Pavyzdžiui, senovinį, jau šimtmetį skaičiuojantį kilimą po valgomojo stalu padovanojo vieno diplomato žmonos motina, su kuria N. Galinienė labai susibičiuliavo. Nedidelį raštuotą kilimą pati parsivežė iš Izraelio.
Atidžiai parenkami ir audiniai, kuriais pertraukiami bendrojo kambario baldai. Trys kėdės aptrauktos gobelenu, kurį N. Galinienei padovanojo docentas, knygų apie interjerą autorius Eugenijus Skerstonas. „Atnešė ir pasakė: žinau, kad panaudosi“, – juokiasi pašnekovė. Dar kelias kėdes ji padedama draugės nesunkiai pervilko panaudodama iš Maroko parvežtą audeklą. Permainos laukia ir svetainės zonoje esančių dviejų krėslų: juos taip pat artimiausiu metu ketinama pertraukti.
Šiuos du baldus, kaip ir miegamajame esantį krėslą, taip pat stalą N. Galinienė paveldėjo iš tėvų. Vaikystės namuose vyravo panaši, pagarbą antikvarui, paveldui ir istorijai puoselėjanti stilistika. „Gal jaunimui kitaip, bet man tie seni baldai nenusibosta. Visai nesvarbu, kokios interjero mados ateina, kokie baldai ar spalvos madingos – šių tiesiog nesinori keisti“, – pabrėžia būsto šeimininkė.
Kitus senovinius baldus ji įsigijo pati, dažnai lankydama Lietuvos, Nyderlandų antikvariatus. Pavyzdžiui, valgomojo stalą įsigijo visai netikėtai. „Sendaikčių turguje ant sostinės Tauro kalno pirkau kėdes. Prekiautojas sako: „Dar ir stalą turiu, gal įdomu?“ Jį atvežė tiesiai į mano namų kiemą. Taip iš mašinos ir pasiėmiau dorai net neapžiūrėjusi“, – šypteli N. Galinienė.
Svarbus bendrojo kambario akcentas – ažūrinė kampinė lentyna. Jį autentiką vertinančiai moteriai pasiūlė vienas Vilniaus antikvarininkas. Viktorijos laikų baldas atvežtas iš Latvijos – Lietuvoje tokių matyti neteko. Čia, be dailių porcelianinių indų, statulėlių, laikoma ir dalis N. Galinienės kolekcininko geno įrodymų – sidabrinių šaukštelių kolekcija, eksponuojama stiklinėse vazose.
Malonumą kurti savo namus jai sustiprino ilgametė artima pažintis su Nyderlandais – ne tik tulpių ir sūrių, bet ir dizaino šalimi. Buvusi Nyderlandų Karalystės ambasados Lietuvoje Ekonomikos skyriaus vadovė ypač anksčiau, aktyvios profesinės veiklos metais, šioje šalyje praleisdavo daug laiko. Tai turėjo įtakos jos namų jaukumo, stiliaus ir estetikos sampratai. „Kai pirmą kartą nuvažiavau į Nyderlandus, mane pribloškė tiesiog spindintys jų langai. Iki šiol negaliu pakęsti nešvarių langų, norėčiau juos valyti nuolat“, – pasakoja N. Galinienė. Gyvų gėlių kompozicijos, įvairūs subtiliai įkomponuoti mažmožiai – irgi ten išmoktos pamokos: „Olandai moka subtiliai kurti savo namus. Jų interjerai nebūtinai brangūs, bet labai jaukūs, mieli.“
Kelionės iki šiol neretai N. Galinienę išvilioja iš pačios susikurtų namų. Tačiau ir likus juose veiklos – į valias. Vien įsitaisius prie knygų lentynos (šią, beje, kažkada laikinai įsigijo parduotuvėje „Ikea“ ir kol kas keisti neketina) meno albumams, knygoms, interjero žurnalams galima skirti valandų valandas. Ne mažiau intriguoja ir meno kūrinių kolekcija, į kurią žvelgdama pašaliečio akis mato braižą ir pavardes, o pati šeimininkė – dar ir daugybę prisiminimų. Ji prisipažįsta didžiąją dalį paveikslų, reprodukcijų gavusi dovanų. Pavyzdžiui, paveikslą su paukščiu pašnekovei jubiliejaus proga dovanojo autorius Jonas Daniliauskas. N. Galinienės senelio ir jos pačios portretai – moters sutuoktinio kūriniai.
Dairantis po namus, kurių autorė – anaiptol ne architektė ar dizainerė, kyla dvejonė, ar namų kūrimo estetikos įmanoma išmokti, ar tai veikiau dovana iš aukščiau. N. Galinienė pasvarsčiusi sako, kad esama ir to, ir to: „Gal kažkiek ir galima išmokti. Bet man atrodo, kad vidinė estetika turi būti duota.“ Pačiai pašnekovei namų kūrimas – anaiptol ne varginanti, bet maloni veikla, kuri iš esmės nenutrūksta. Apžvelgdama savo namus ji vardija, ką dar ketina atnaujinti: „Planuoju pasikeisti svetainės staliuką, kilimą, atnaujinti sofos apmušalus… Namų kūrimas man yra nesibaigiantis procesas.“
