(Scanpix nuotr.)

Prekyba kūnu bei iliuzijomis: kita Tailando ir Kambodžos pusė

Prekyba kūnu bei iliuzijomis: kita Tailando ir Kambodžos pusė

Kambodža ir Tailandas pasaulyje garsėja ne tik įstabiomis šventyklomis bei egzotiška gamta, bet ir klestinčia sekso pramone. Astra Petkūnaitė susitinka keletą sektoriaus atstovių ir išgirsta visiškai skirtingus požiūrius į šią finansiškai pelningą, bet skaudžių moralinių klausimų keliančią veiklą.

Beteisės, skriaudžiamos, prievartaujamos – toks įprastai Vakarų valstybėms piešiamas Pietryčių Azijos sekso darbuotojų paveikslas. O kai kurie matantys situaciją savo akimis retoriškai klausia: „Kaip labiau padėtume toms moterims – pirkdami iš jų magnetukus ar sekso paslaugas?“ Nes, kol pasaulis svarsto, kaip išgelbėti prostitutes iš viešnamių, jos pačios kovoja dėl sekso darbuotojų legalizavimo.

„Sekso darbas yra toks pat, kaip ir bet kuris kitas. Ir jis nėra gėdingas ar purvinas“, – įsitikinusi Chantawipa Apisuk, Bankoke veikiančios organizacijos „Empower Foundation“ įkūrėja. 1985 m. įsteigta organizacija per visus gyvavimo metus pritraukė daugiau nei 50 tūkst. narių – jos čia rado palaikymą, supratimą ir galimybių kartu siekti dekriminalizuoti savo profesiją.

Tačiau Kambodžos sostinėje Pnompenyje jau 11 metų veikiančios organizacijos „Daughters of Cambodia“ atstovė Jenna Forstrom įsitikinusi, kad moteris būtina gelbėti iš prostitucijos, į kurią dauguma jų pakliūva ne savo noru.

Prieš trejus metus Kambodžoje viešėjo dabar jau buvusi pirmoji JAV dama Michelle Obama, kurios kelionės po Aziją tikslas buvo pabrėžti mergaičių išsilavinimo svarbą. Mat genocidą 1975–1979 m. išgyvenusioje šalyje didelė mergaičių dalis lanko tik pradines klases, o berniukai turi galimybę baigti vidurinę mokyklą ir netgi studijuoti universitete.

Mergaitė buvo spaudžiama grįžti į viešnamį, nes tėvai labiau nei gėdos bijojo skolų išmušinėtojų.

J. Forstrom aiškina, jog kai kurie tėvai supranta, koks svarbus išsilavinimas jų dukros ateičiai, tačiau kiti verčia savąsias eiti į viešnamius, nes toks darbas garantuoja nuolatines pajamas. Deja, dalis merginų dirbti prostitutėmis ateina pačios. „Kambodžoje įprasta, kad vyriausia dukra turi rūpintis tėvais ir visa šeima. O ką daryti, jei ji tik paprasta ryžių laukų darbuotoja, neturinti išsilavinimo? Šioje šalyje gydytojai pinigus už paslaugas, tokias kaip operacijos, ima į priekį. Įsivaizduokite, jei šeimoje kuriam nors nariui susirgus vėžiu operacija kainuoja tūkstantį dolerių. Amerikoje ištuštinčiau visas kredito korteles, o čia tai neįmanoma. Todėl daugelis susidūrusių su tokia ar panašiomis situacijomis renkasi darbą viešnamiuose“, – pasakoja J. Forstrom.

Pagrindinė priemonė, kurią pasitelkus galima susigrąžinti jaunas merginas iš prostitucijos, yra išsilavinimas ir darbas, duodantis pakankamai pajamų patogiai gyventi. Tačiau ir jį Kambodžoje gauti sunku. O jei darbas ir atsiranda, atlygis neprilygsta tam, kurį po praleistos nakties palieka klientai. Kai kurios sekso pramonėje dirbančios kambodžietės naiviai tikisi, kad galbūt vienas iš klientų ją pamils, išgelbės ir suteiks finansiškai patogų gyvenimą. Deja, daugelio moterų širdys ir viltys lieka sudaužytos.

Straipsnio autorė (dešinėje) ir J. Forstrom Pnompenio kavinėje, kurioje dirba buvusios prostitutės. (A. Petkūnaitės nuotr.)

Įtakos klestinčiai sekso pramonei ir skirtingam lyčių išsilavinimui Kambodžoje turi ir gajūs stereotipai bei ydingi prietarai.

Pavyzdžiui, sakoma, kad berniukai yra kaip auksas, o mergaitės – kaip baltas lapas ar medžiagos skiautė. Jei aukso gabalą įmesi į purvą, jį bus galima nuvalyti ir jis vis tiek išliks vertingas. Bet jei baltą lapą ar skiautę įmesi į purvą, jo išvalyti nebeįmanoma. Yra ir tikinčių, jog seksas su nekalta mergaite vyrui atneš turtus ir sėkmę versle.

Prieš metus CNN televizija parodė reportažą apie tris merginas, kurias į sekso vergiją pardavė mamos. Viena jų, trylikametė Sephak, papasakojo, kad pirmiausia motina nuvedė ją pas gydytoją. Šis išrašė pažymėjimą, patvirtinantį jos nekaltybę, ir tuomet mergaitė tris dienas buvo prievartaujama viename sostinės viešnamių. Grįžusi namo ji sužinojo, kad už nekaltybę motinai sumokėta 800 dolerių, tačiau to neužteko skoloms padengti. Mergaitė ir toliau buvo spaudžiama grįžti į viešnamį, nes tėvai labiau nei gėdos bijojo skolų išmušinėtojų.

„Tai vis dar skurdi šalis, todėl žmonės ieško įvairiausių būdų užsidirbti. Deja, išsilavinimo ir darbo vietų stoka paverčia sekso pramonę priemone, kuri gali aprūpinti šeimas pinigais. Net jei šeimos nenori siųsti savo dukterų į viešnamius, kartais tiesiog nėra kito pasirinkimo“, – televizijos kanalui pasakojo organizacijos AIM tyrimų direktorius Ericas Meldrumas.

Dekriminalizuoti profesiją

Gretimame Tailande apie moterų gelbėjimą iš prostitucijos net nebekalbama. Priešingai – čia pačios sekso sektoriaus darbuotojos siekia dekriminalizuoti savo profesiją.

Organizacijos „Empower Foundation“ įkūrėja Ch. Apisuk pasakoja, kad sekso pramonės atžvilgiu Tailande per pastaruosius 30 metų mažai kas pasikeitė. „Viena prostitutė išeina į pensiją, o jos vietoje jau atsiranda kita. Kodėl ne, jei net be išsilavinimo gali uždirbti tiek pat, kiek gydytojas? Juk visi nori gerai ir patogiai gyventi“, – sako moteris. Tačiau priduria, kad prostitucijai legalizuoti trukdo tajų tradicijoje įsišaknijusi gėda kalbėti apie intymųjį gyvenimą, „nors tajai labai mėgsta seksą“.

Šioje šalyje prostitucijos mastas tik didėja. Bankoke įkurtam sekso darbuotojų muziejui vadovaujanti Ch. Apisuk aiškina, kad sekso pramonėje sukasi didžiuliai pinigai. O ten dirbančių moterų paslaugomis naudojasi ir valdžios įstaigų darbuotojai, kariai bei policijos pareigūnai. „Jei norite sužinoti, koks sekso darbuotojų indėlis į šalies biudžetą, leiskite prostitutėms surengti vienos dienos streiką ir tuomet pamatysite, kad praloš visi“, – įsitikinusi Harvardo teisės universiteto absolventė.

Šiuo metu Tailande yra apie 300 tūkst. sekso darbuotojų, todėl pašnekovė tikina nesuprantanti, kodėl šis darbas iki šiol neįteisintas. XIV a. viduryje, prasidėjus Ajutajos periodui, prostitucija buvo legali, o viešnamių pelno dalis keliaudavo vyriausybei. Tačiau 1960 m. sekso darbas buvo paskelbtas nelegaliu. Pašnekovės nuomone, šį įstatymą dėl pačių sekso darbuotojų gerovės reikėtų atšaukti.

Kai kurios kambodžietės naiviai tikisi, kad galbūt vienas iš klientų ją pamils ir išgelbės.

„O kas sugalvojo šį įstatymą? Tie patys vyrai, kurie naktį ateina pas mus ir kuriuos vadiname „sugar daddy“! Man sunku suprasti, kodėl seksas už dyką yra legalus, o seksas už pinigus – ne? Juk mūsų šalies valdžia Tailandą pasauliui parduoda ne per kultūrą, o per seksą. Bet mes vis tiek jos akyse dirbame nelegalų ir purviną darbą“, – kitaip, nei paprastai tikisi išgirsti vakariečiai, kalba organizacijos įkūrėja. Moteris neslepia, kad jai visiškai nereikalinga Vakarų pasaulio užuojauta: dirbti sekso pramonėje yra daugybės merginų svajonė.

Šią sritį gaubiančios problemos yra kompleksinės ir paprastai neišnarpliojamos. Regione prekyba seksu verčiasi ne tik moterys, bet ir transseksualai arba kitaip – „ladyboys“. Todėl Kambodžoje prieš kelerius metus įkurta organizacija „Sons of Cambodia“, siekianti iš sekso pramonės išlaisvinti ir transseksualus.

Ch. Apisuk vadovauja sekso darbuotojų muziejui. (A. Petkūnaitės nuotr.)

Nors Vakaruose kalbama, kad moterys prekyba seksu užsiima per prievartą, „Empower Foundation“ organizacijos išleistoje knygoje aprašytos istorijos moterų, kurios prostituciją pasirinko savo noru ir šiuo darbu džiaugiasi, net didžiuojasi.

„Kiekvieną dieną sutinku vyrų iš viso pasaulio, su kuriais reikia kalbėtis. Gal kam nors šis darbas atrodo lengvas, bet norėdama gerai dirbti turi išmokti užsienio kalbą, domėtis daugybe dalykų, kad galėtum palaikyti pokalbį su klientais. O jei dar užsimezga draugystė, šis darbas suteikia progų ir pakeliauti“, – knygoje atvirauja viena organizacijos narių.

Toms, kurios nesiekia kitokio darbo, svarbiausia yra šią „specialybę“ dekriminalizuoti. Tai suteiktų apsaugą nuo smurtaujančių klientų, taip pat leistų naudotis socialinėmis garantijomis. „Iš mūsų gyvena daugelis gatvės prekiautojų, iš kurių mes perkame maistą ar drabužius, tačiau už akių jie mus niekina“, – rašo kita sekso darbuotoja.

„Mano darbas yra geras darbas. Dirbu jau apie 10 metų ir turėdama šį darbą galėjau įsigyti žemės sklypą. Turiu pakankamai santaupų pragyventi, kai išeisiu į pensiją“, – savo istoriją knygoje pasakoja dar viena tajė.

Realybės grimasos

Tailando valdžia mėgaujasi prabanga, kurią suteikia milijonus turistų pritraukianti sekso pramonė, tačiau viešai šią problemą ignoruoja. Prieš kelerius metus vienas britų pramoginis dienraštis Patają paskelbė pasaulio sekso sostine, bet vietos valdžia viešai išsižadėjo ją maitinančių darbuotojų. „Koks sekso turizmas? Pas mus toks neegzistuoja“, – tuomet žiniasklaidoje prisiekinėjo šalį valdančios chuntos lyderis Prayutas Chan-o-Cha.

Tačiau statistika sako ką kita. Skaičiuojama, kad šiame mieste, kuris prieš 60 metų tebuvo žvejų kaimelis, dabar yra beveik 30 tūkst. sekso darbuotojų. Per metus nuodėmių miestu pramintą Patają aplanko beveik pusė visų Tailando turistų – daugiau nei 14 mln. Kad ši vieta skirta vyrų linksmybėms, byloja net suvenyriniai marškinėliai: „Good guys go to heaven, bad guys go to Pattaya“ („Geri vyrukai keliauja į dangų, blogi vyrukai keliauja į Patają“). Per metus turizmas vien šiam miestui atneša 10 mlrd. batų (2,6 mlrd. eurų). Tačiau moterys, prie miesto gerovės prisidedančios nemenka pajamų dalimi, iki šiol yra ignoruojamos, diskriminuojamos ir gyvena baimėje. Jų teisėms atstovaujanti Ch. Apisuk pabrėžia, kad tailandiečių gelbėti nereikia: joms pakaktų suteikti teisę pačioms pasirinkti, kuriuo gyvenimo keliu eiti, žinant, jog bet kuris sprendimas bus priimtas visuomenės.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų