-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Gruzija, Armėnija, Provansas, Vietnamas, Hainano sala Kinijoje… Vieną po kitos Šveicarijos kaime (Jonavos r.) gyvenantis vyras vardija šalis ir regionus, kuriuose su šeima ar draugais ilgiau ar trumpiau jam teko keliauti dviračiais. Jei vien pagalvojus apie tokį kelionės būdą suskausta kojas ir instinktyviai norisi prisėsti ant minkštesnio paviršiaus, vertėtų išklausyti G. Biržiečio. „Nežinau geresnio būdo keliauti. Prie visko, kas domina, prisilieti, visur, kur nori, užsuki ar sustoji. Dviratis – gana mobili priemonė“, – sako pašnekovas, šį kartą per Jutos įkalnes ir nuokalnes kasdien nuvažiuodavęs vidutiniškai 60 kilometrų.
Trys nacionaliniai parkai, pora valstijų parkų, Diksio nacionalinis miškas, Grand Staircase-Escalante nacionalinis monumentas. Tokia trumpa kelionės formulė, kurią sutuoktiniai realizavo per porą savaičių. Pasirinkę linijinį maršrutą kirto Jutą iš rytų į vakarus. Tik kažkelintą intensyvių atostogų dieną važiuodami per bekraštes prerijas po pietų tradiciškai pakilus vėjui suprato, kad kelionės metu teks minti prieš vėją. „Tačiau tai – dėsnis: bet kuris dviratininkas pasakys, jog minti pavėjui beveik niekada netenka“, – šypteli G. Biržietis.
Trijų kilometrų aukščio kalnų perėjos, lengvumu nedvelkiančios įkalnės, šaltos naktys (pora sąmoningai rinkosi kovo mėnesį, kad išvengtų turistų srautų), etapai, kai parą nesutikdavai jokio žmogaus, o maisto ir vandens atsargos išsekdavo – neišvengiamos tokios kelionės detalės. Bet G. Biržietis jų neakcentuoja. Tik pabrėžia, jog ne mažiau už sveiką fizinį kūną leidžiantis į kelionę dviračiais svarbu psichinė sveikata ir dvasinis nusiteikimas: „Būdavo tikrai sunkių momentų: daiktais apkrautu dviračiu kyli į kalną, kuris nežinia kada baigsis. Nelengva, bet turi sugebėti tuo džiaugtis, spėti pastebėti dar ir šalia ropojančius vėžliukus ar žydinčias gėles. Pamatėme be galo gražių vietovių, patyrėme nuostabių emocijų. O tarp jų reikėjo sunkiai paminti, bet tai – smulkmena.“
Sunkumo buvo gerokai mažiau nei patirto gėrio ir pamatyto grožio.
Sudėtingiausiais momentais, kai pritrūksta jėgų arba tiesiog nežinai, kaip elgtis, visada verta ieškoti pagalbos. Pasaulis pilnas gerų žmonių, o su blogais, pikta linkinčiais G. Biržietis sako keliaudamas nesusidūręs. Ir minant po Jutą tekdavo kreiptis į vietinius vandens, nakvynės ar logistikos klausimais. Šie kartais pagalbą pasiūlydavo net neprašyti. Pašnekovas prisimena vieną sudėtingiausių kelionės etapų: pusdienį bekele dviračiais kilę lietuviai privažiavo patį „smagumą“ – aukštyn besiraitantį serpantiną. Šalia buvusi pagyvenusių amerikiečių pora pastebėjo, kad jie atrodo prastokai, ir patys pasiūlė pagalbą. Į jų visureigį sutilpo G. Biržiečio žmona, jos dviratis ir abiejų daiktai: jis serpantinu, kuriuo kelionė automobiliu trunka maždaug 45 minutes, savo dviračiu užkilo pats.
Beje, „savo“, kalbant apie dviračius, – svarbi detalė. Į tokias keliones pašnekovas visuomet skraidinasi nuosavą dviratį – nuomoti vietoje nerizikuoja. Tai, žinoma, reiškia šiokių tokių iššūkių planuojant visą kelionės logistiką. Į Las Vegasą keliautojai skrido iš Stokholmo. Sudėliojus visą kelionės Jutoje maršrutą ir įsigijus bilietus ilgajam skrydžiui atrodė, kad pasiekti Švediją bus vienas juokas. Visgi paaiškėjo, jog iš Vilniaus į Stokholmą skraidantys nedideli lėktuvai neįsipareigoja priimti dviračių transporto priemonių. „Skrydžių bendrovės atstovai mums pasakė: atvykite į oro uostą kelionės dieną, būkite supakavę dviračius ir žiūrėsime vietoje – gal abu tilps. O juk nuo to, ar paims abu dviračius, priklausė visa tolimesnė kelionė. Laimė, viskas baigėsi gerai“, – šypteli G. Biržietis. Jo ir žmonos bendrakeleiviais tapo lengvi, apie dešimt kilogramų sveriantys, ciklokroso tipo dviračiai, jau ne pirmą kartą atlaikę tokį krūvį.
Logistikos ir maršrutų dėliojimo rūpesčiai pasimiršta, prakaitas nudžiūva, o sunkiausiomis akimirkomis juokais ištarta frazė „daugiau niekada“ galioja tik iki kito karto. Išlieka patirti įspūdžiai, nuo kasdienių rūpesčių ir problemų pailsėjusi galva ir begalinės laisvės jausmas, kai dviračiais mini per laukinį kraštovaizdį, kai prerijas kertančiame kelyje per visą dieną sutinki tik vieną kitą automobilį, kai nesistumdydamas su turistų minia gali kiek širdis geidžia grožėtis nuolat besimainančiais kalnų ir uolienų atspalviais. Solidų sukauptų įspūdžių bagažą G. Biržietis reziumuoja taip: „Sunkumo buvo gerokai mažiau nei patirto gėrio ir pamatyto grožio.“
