-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Negailestingai žvarbus vakaras. Kol nuo redakcijos Naujamiestyje pėsčiomis pasiekiu Užupį, pro kepure neapdengtą galvą, rodos, išleidžiu paskutinius kūno šilumos likučius. Turbūt todėl, jau pasiekus kelionės tikslą, žolelių arbata su naminiu obuolių sūriu ir pokalbis su menininkų pora tampa ypač malonia vakaro privilegija. „Greičiau valgykite sūrį, – su vaikišku nekantrumu įspėja P. Geniušas. – Antraip jo tuoj nebeliks.“ Čia, jo mėgstamoje repeticijų vietoje, tarp „muzikalių ir įkvepiančių Kristinos darbų“, sutarėme susitikti pokalbio IQ žurnalui. P. Geniušas vardija šios erdvės pranašumus repeticijoms ir pradeda nuo grindų – labai pasisekė, kad ši galerija pirmame aukšte, dėl to jis netrukdomas gali „groti ir trypti kojomis“. Vasaromis jam patinka atverti duris į gatvę, kur vilnijantys fortepijono garsai sudomina ir vilniečius, ir autentiškų patirčių ieškančius turistus. Sykį vienas prašalaitis įkišęs galvą į galeriją nesusilaikęs Petrą pagyrė: „Oh, you play very nice!“ (O, jūs puikiai grojate!).
Su P. Geniušu kalbamės apie jo, violončelininko Vytauto Sondeckio ir smuikininko Vilhelmo Čepinskio surengtus koncertus bei aibę kitų planų, perkopiančių ne tik metų sandūrą, bet ir kelis sezonus. Kramsnodamas obuolių sūrį pašnekovas mėgina susitelkti ir atsakyti į mano klausimą, kas yra jo neįtikėtinai produktyvios ir įvairios kūrybos variklis, nuolatos susiejantis jį su įvairiais atlikėjais. „Aš individualistas, bet nesu per daug ambicingas, – akimirką pagalvojęs sako pianistas. – Nors neneigsiu, kad labai mėgstu groti soliniuose koncertuose, lydimas orkestro, kur esu pagrindinė figūra.“ K. Norvilaitė subtiliai įsiterpia sakydama, kad Petras nuolatos mokosi iš kitų ir tai daro natūraliai, smalsiai, o ne per prievartą. „Visgi kartais jaučiu, kaip laviruoju ant nesėkmės ribos, – prisipažįsta maestro. – Išeiti į sceną su džiazo vilkais arba groti kokiame nors klube su Jazzu, kur 95 proc. publikos yra jos gerbėjai, gana rizikinga. Įsivaizduokite, užlipa ant scenos kažkoks dėdė profesorius ir groja visai ką kita, nei lankytojai tikėjosi.“ Tokiais atvejais P. Geniušą bent teoriškai nuramina mintis, kad jis rizikuoja viso labo patirti gėdą: „Chirurgo nesėkmė gali pražudyti žmogų, o čia gali tik apsijuokti.“
Tačiau kaip „dėdei profesoriui“ išlikti įdomiam sau ir kitiems? „Jeigu esi suinteresuotas atlikti savo darbą, kitaip sakant, tau pačiam įdomu, patiks ir kitam, – jam per veidą perbėga menka nuostaba, kaip toks klausimas galėjo kilti. – Esu nuolatinis mokinys, amžinas studentas. Mokytis būtina vien bandant prisitaikyti prie naujovių ir suspėti paskui jas, o juk dar norisi išmokti ką nors visiškai naujo, patobulinti jau esamus įgūdžius. Pusę savo gyvenimo pats esu mokytojas, profesorius, bet kiekvieną dieną man būtinai reikia išmokti ką nors naujo. Reprodukuoti tai, ką sugebi, tikrai atsibostų. Tai kaip ir paprastas dalykas, bet sykiu ir maža paslaptis.“
P. Geniušo įsitikinimu, žmogus turi suvokti, kad yra labai ribotas, bet vis tiek pajėgus atrasti vis naujų požiūrio kampų. „Puikiai žinau, kad visko neaprėpsiu, bet visuomet galiu paieškoti dar vienos naujos užduoties, versijos, žingsnio, tikslo, – įsijautęs jis palinksta į priekį. – Nuolatinis užduočių sau iškėlimas tą įdomumą visuomet palaiko. Tai būtinybė. Tuomet ir nesusimąstai, ar esi kitam įdomus. Žinai, kad esi.“
Viena P. Geniušo repeticijų erdvių – jo mamos butas M. K. Čiurlionio gatvėje, kur vasarą jis mėgsta groti atlapojęs langus. (Dmitrijaus Matvejevo nuotr.)
Sutartu laiku skambinu maestro ir laikau kumščius, kad jis atsilieptų. Po pratisų, vis mažiau viltingai skambančių signalų staiga pasigirsta žaismingas „alio“. „Laba diena, Petrai, čia Ieva iš „IQ Life“ žurnalo, – imu berti tiradą. – Ar galėtume, kaip tarėmės, susidėlioti mūsų susitikimus, kad spėtume tarp jūsų kelionių ir koncertų…“ Staiga prisimenu, kur esu, ir pritildau balsą. Apsidairiusi matau, kad netoli sėdinčių keleivių dėmesys jau atkreiptas, o vairuotojas vis užmeta akį pro veidrodėlį.
Susitikimus deriname geras 20 minučių, o pasižymimos datos nusitęsia iki pat birželio. Jis puikiai žino, ką veiks kone kiekvieną dieną. Mano kalendoriuje atsiranda pastabos, pasufleruotos paties pašnekovo: „Mažai tikimybės, bet galima pamėginti gaudyti po koncerto“, „Šeštadienio vakaras, apie 21.30 val. Susitarimas išgerti vyno“.
Lipdama iš autobuso atsisveikinu su jo vairuotoju, o šis, pirmą kartą mano kelionių autobusais istorijoje, palinki man gerų darbų ir nuotaikos.
Šeštadienis, aštunta valanda vakaro. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) koridoriai tušti, tačiau iš fortepijono klasės plūsta energingi akordai. Profesorius ir studentė sėdi palinkę prie dviejų šalia sustumtų „Steinway & Sons“ instrumentų. Ji groja, o jis įdėmiai klausosi, vietomis įterpia pastabų ar rankų mostų, nurodančių lėtesnį ar skubesnį tempą. „Čia reikėtų groti taip, tarsi melodija primintų hiperaktyvų vaiką Čiurlionkėje“, – aiškina P. Geniušas. Tramdydama šypseną studentė pradeda tą pačią dalį dar entuziastingesniu mostu. „Gerai, – patenkintas sako mokytojas. – Šiek tiek sausiau.“ Juos dirbančius rūsčiu žvilgsniu stebi susitaršiusio genijaus žvilgsnis – ant spintos pastatytas nedidelis Ludwigo van Beethoveno biustas. „Prancūzijoje buvo įkurta viena pirmųjų muzikinio muštro institucijų, kuri mokinius dresavo kaip armijoje, iki tol to nebuvo, – per pauzę tarp Maurice’o Ravelio kūrinio grojimo aiškina P. Geniušas. – Susiformavo muštruoto, itin lygiai grojančio klasikinio muzikanto idealas, o M. Ravelis visa tai perleidžia per penkiolika kabučių.“ Jokio varginančios pamokos pojūčio.
Anksčiau visi mokiniai svajojo laimėti tarptautinius konkursus, o dabar geriausiojo laurai nebekelia tokio susižavėjimo kaip anksčiau.
Po maždaug 15 minučių su maestro stovime lauke prie LMTA durų. Jis traukia cigaretę ir pripažįsta, jog tai, kad pamoka vyksta šeštadienio vakarą, yra derinimasis prie įtempto grafiko. Jis pusę savaitės dėsto Glazge, Karališkojoje Škotijos muzikos ir dramos akademijoje, o atvykęs į Vilnių skuba į repeticijas, koncertus ir pas šešis savo studentus, kuriuos moko „vienas su vienu“ principu. Ar skiriasi jo mokymo metodai Glazge ir Vilniuje? „Škotijoje visi turi dirbti griežtai pagal grafiką, čia daugiau free style“, – sako jis šelmiškai prisimerkdamas ir netrukus priduria, kad visai galimas daiktas, jog Lietuvoje jis tiesiog daugiau sau leidžia.
Dėstytojo ir mokinio santykis per P. Geniušo gyvenimą pasikeitė kardinaliai. Maskvos konservatorijoje profesoriai jaunajam pianistui atrodė it vaikščiojantys dievai, į kuriuos norėjo būti panašus. „Maestro pasakydavo ką nors griežčiau, ir visi išsigąsdavome, tapdavome tylūs kaip pelės, – kikena jis. – Rusijoje iki šiol taip yra, o Vakarų orkestruose tik pakelk toną, ir iškart įsikiš profsąjunga.“
Sovietiniais laikais visose srityse įsigalėjusi įtampa ir griežta disciplina, anot P. Geniušo, neišnyko ir įgavo šiuolaikiškų pavidalų: „Nebeliko KGB, bet yra bankai, internetas, kuris tau diktuoja tempą, turi būti labai tikslus. Visai kiti žmogų organizuojantys dalykai, bet iš tikrųjų dar kietesni ir griežtesni.“ Anot pašnekovo, ir savo meistriškumą tenka įrodinėti kasdien, sykį jį įrodęs negali apsnūsti. „Anksčiau visi mokiniai svajojo laimėti tarptautinius konkursus, o dabar geriausiojo laurai nebekelia tokio susižavėjimo kaip anksčiau. Tad įtampą ir nuolatinę discipliną nulemia kiti dalykai…“ – pabrėžia P. Geniušas. Gesina cigaretę ir juokdamasis priduria: „Ir nuorūką anksčiau būčiau galėjęs šveisti į grindinį, o dabar prieisiu iki šiukšliadėžės.“
Kai tik pavyksta, P. Geniušas koncertuoja su Rusijoje gyvenančiu sūnumi, taip pat pianistu, Luku. (Dmitrijaus Matvejevo nuotr.)
Vakarėjančios saulės spinduliai vis dar atkakliai skverbiasi į gatves. Liko apie 10 minučių iki festivalio „Kaunas Jazz“ koncerto, kuriame pasirodys P. Geniušas, dainininkė Jazzu ir violončelininkas Justas Kulikauskas. Klausytojai spiečiasi prie Vytauto Didžiojo universiteto Didžiosios salės įėjimo, kalbasi, rūko, lūkuriuoja draugų ar šeimos narių. Jei daugiau nei kartą esate lankęsis „Kaunas Jazz“ koncertuose, veikiausiai pastebėjote tam tikrus festivalio publikai būdingus bruožus, kurių visumą muzikantai vadina džiazuomene. Jausmas toks, tarsi pakliūtumėte į giminės susitikimą, kur visus vienija tikslas sukurti bendrą įsimenančią patirtį ir niekas nemato prasmės kreipti dėmesį į susirinkusiųjų skirtybes – vis tiek visi greitai išsivaikščios.
„Nė vienas iš mūsų trijų nėra 100 proc. džiazo muzikantas, – jau po koncerto pasakoja P. Geniušas. – Tarp jų yra kone dedovščina, kurioje galioja labai aiškios ribos, kas yra džiazas, o kas ne. Vis dėlto mums pavyko atsipalaiduoti ir daryti tai, ką jaučiame. Nesistengėme įtikti. Bet koncertas buvo gana atsakingas ir nervingas.“
Griaudint plojimams į sceną maestro pakyla kaip visuomet gerai nusiteikęs ir neabejojantis vakaro sėkme. Tai, mano nuomone, viena ypatingųjų P. Geniušo savybių. Vis dėlto mums kalbantis paaiškėja, kad ji išugdyta gana didelėmis valios pastangomis, nors per koncertą šios ir nematomos. Pianistas kaip visuomet keliomis, rodos, visiškai ekspromtu sugalvotomis frazėmis pristato koncertą ir savo atsipalaidavimu užkrečia publiką. Vidury koncerto jis leidžia sau pajuokauti: „Primenu Jazzu, kai jai tebuvo penkeri ir ji man prisipažino, kad svajoja dainuoti džiazą…“ Žaismingą jo vaizduotės pasireiškimą palydi garsus Jazzu juokas.
Studentai dažnai klausia P. Geniušo patarimų, kaip sutramdyti koncertinį jaudulį. Menininko nuomone, viešas atlikimas ir baimė patirti gėdą – vienos stipriausių žmogaus fobijų. „Kartais net mirties akivaizdoje žmogus bijo gėdos. Ima skęsti, bet nešauks, mat gėda“, – sako jis.
„Įpratimas, – kartoja studentams profesorius. – Kuo dažniau su juo susiduri ir imiesi ji valdyti, tuo greičiau tai tampa natūraliu dalyku ir gali išmokti, kad jaudulys būtų stimulas, o ne blokas.“ Maestro prisipažįsta, kad pačių pirmųjų jo pasirodymų vaikystėje prisiminimai yra lydimi stipraus fiasko jausmo. „Puikiai atmenu tą katastrofinę gėdą, kai, regis, visas kūnas užsiblokuoja, – atvirai pasakoja jis. – Man kartais atrodo, kad todėl manyje susiklostė tarsi koks pasąmoninis noras atsiblokuoti būtent tokiose situacijose. Visą gyvenimą taip ir atrišinėju tuos mazgus, galbūt jie ir nulėmė mano profesinį pasirinkimą.“
Sulaukiu P. Geniušo skambučio. Jis mandagiai perspėja, kad neskubėčiau eiti į susitikimo vietą (arba, jei jau išėjau, žingsniuočiau kaip įmanoma lėtesniu žingsniu), nes paskutinė jo paskaita šiek tiek užsitęsė. Patikinu, kad eisiu koja už kojos. Vakaras šiltas ir saulėtas, tik pastebimai ima stiprėti vėjas, o dangumi prasliuogia vienas kitas tamsesnis debesis. Vos išnyru iš už gatvių kampo ir atsiduriu tiesiai prie mūsų sutarto restorano, išvystu maestro jau stovintį jo terasoje. „Visgi neužtrukau“, – plačiai šypsodamasis pamoja jis. P. Geniušas vilki rausvus languotus marškinius ir prie jų priderintą rausvą švarką.
Šis paskutinis mūsų interviu turėjo įvykti P. Geniušo šeimos namuose, tačiau jo žmona tą vakarą intensyviai ruošėsi meno mugei „ArtVilnius“ ir taisė po kelionės kiek apgadintą grafikos darbą. Pašnekovas apgailestaudamas siūlė susitikti kitur arba nukelti pokalbį į kitą savaitę, kai mugė bus praėjusi, ir Kristina galės deramai priimti namuose. Galiausiai nusprendžiame laikytis plano pasikalbėti šiandien (imu baimintis, kad vėliau neiškiltų koks nors kitas force majeure) ir sutariame, kaip ir priklauso penktadienio vakarui, išgerti vyno. „Kai su šeima nusprendžiame valgyti kur nors mieste, būtinai turime eiti ten, kur kepa picas ar ruošia makaronus, nes mūsų dukra valgo tik juos, – sklaidydamas meniu pasiguodžia pašnekovas. – Priversti ją paragauti ko nors naujo neįmanoma, kasmet į jos valgomų produktų sąrašą įtraukiamas tik koks vienas numeris.“
Atrodytų, kokia prasmė tūkstantąjį kartą atlikti L. van Beethoveno sonatą, bet jei tavo paties gyvenimo istorija susijungia su ta muzika, tai jau kas kita.
Vienuolikametę dukterį Laurą P. Geniušas vadina filosofiška būtybe, išsiskiriančia iš daugelio bendraamžių. „Kai kuriose vietose ji jaučiasi tarsi balta varna, bet dabar ją perkėlėme į kitą mokyklą, kur mokosi daug menininkų atžalų, ir jai ten patinka – ji būna tarp panašiai mąstančių vaikų“, – pasidžiaugia maestro.
Pats P. Geniušas vaikystę taip pat leido kitaip nei daugelis mažamečių. Su broliu Juliumi itin dažnai būdavo teatre, kur dirbo jų tėvas, žymus dirigentas ir pianistas Rimas Geniušas. Nuolat užkulisiuose tūnantiems broliams kartais būdavo patikėti vaikų vaidmenys. „Tėvas sakydavo, kad mes labai originaliai pastebėdavome tas kūrinių vietas, kurios muzikos literatūroje ar kritikoje būdavo praleidžiamos, ir atrasdavome savitą rakursą. Jis mums mėgdavo sakyti, kad 300 kartų dirigavo operai, o tos vietos, kuri vaikams labiausiai patiko, net nebuvo pastebėjęs.“ Piotro Čaikovskio „Pikų dama“, Gioachino Rossini „Sevilijos kirpėjas“, George’o Gershwino „Porgis ir Besė“ (kuri, beje, tais laikais Lietuvą pasiekė pusiau legaliai, perrašyta ranka) – tai tik keli nuo mažumės puikiai pažįstamų pastatymų pavadinimai.
„Taip jau lemta, kad nuo vaikystės dienų muzikinė kalba, susijusi su veiksmu ir drama, mums buvo gerai pažįstama, daugelis dalykų tapo tiesiog natūraliai aiškūs, – be jokio dirbtinumo pasakoja P. Geniušas. – Tai ypač išryškėja, kai dirbu su studentu, neturėjusiu tokios patirties vaikystėje, ir reikia atrasti būdų, kaip suprantamai papasakoti apie tuos dalykus, kurie tau atrodo savaime aiškūs.“
Nuolat namuose skambėję Fryderyko Chopino, Johanno Sebastiano Bacho ir kitų didžiųjų klasikų kūriniai tapo vaikystės žaidimų fonu. Būsimajam pianistui susiklostė itin asmeniškas santykis. „Atrodytų, kokia prasmė tūkstantąjį kartą atlikti L. van Beethoveno sonatą, bet jei tavo paties gyvenimo istorija susijungia su ta muzika, tai jau kas kita. Nebesi tik atlikėjas, turi savo gyvenimo sąlytį su ta kultūra ir tuomet matai, kaip iš to kažkas gimsta.“
Iš šio asmeninio sąlyčio su kultūra P. Geniušui gimė daug įstabių, daugeliui muzikantų pavydėtinų dalykų.
Mamos namų balkone M. K. Čiurlionio gatvėje. (Dmitrijaus Matvejevo nuotr.)
Pavyzdžiui, pati pirmoji nepriklausomos Lietuvos Nacionalinė kultūros ir meno premija. Pianistas puikiai prisimena, kad 1992 m. apie aukščiausią valstybinį kultūros apdovanojimą jam pranešė smuikininkas Raimundas Katilius, o pirmoji reakcija buvo maždaug tokia: „Smagu, o kas tai yra?“ Tuomet šis apdovanojimas reiškė mažiausiai du dalykus: mažą piniginę premiją ir didžiulį pripažinimą, kai per vieną dieną tampi žymiausiu šalies muzikantu.
Akimirką pasvarstęs tą ypatingą laiką pašnekovas pavadina toksiniu. Aš imu svarstyti apie pasyvią ramybę ar kitą nirvanišką būseną, tačiau paaiškinimas labiau tiesioginis, nei gali iš pradžių pasirodyti. „Gal ir nekorektiška taip sakyti, bet apie tai mažai kalbama, – suabejoja P. Geniušas. – Tuo laiku išties viskas vyko didelėje alkoholinėje toksikacijoje, tarsi diena iš dienos tęstųsi masinis vakarėlis… Staiga atsivėrus sienoms, ėmėme skraidyti į Paryžių ir Niujorką. Visi taip nervinosi, kad rūkymas ir gėrimas buvo kone būtina anestezija, kad galėtumei viską suvirškinti.“ Lietuvai iškovojus nepriklausomybę ir netrukus pelnius Nacionalinę premiją trisdešimtmečiam P. Geniušui atrodė, kad visos svajonės ėmė ir išsipildė. Tarsi pernakt jis tapo, kaip pats juokais įvardija, „pirmu vaikinu kaime“, galinčiu papasakoti, kaip gyvena žmonės Niujorke ir Paryžiuje. „Tai buvo didžiulė vidinė transformacija, o gal, sakyčiau, net revoliucija, kai iš vienos užsistovėjusios stadijos staiga peršoki į kitą.“
Kaip tokiu svaigiu laikotarpiu P. Geniušas išsisuko nuo puikybės ir susireikšminimo? Pašnekovas ima plačiai šypsotis. „Kartais taip faina išgirsti anekdotiškai skambančių nuomonių, kokie tie Geniušai pasikėlę. Kodėl faina? – jis pagauna mano klausiamą žvilgsnį. – Nes taip nėra.“ Pianistas tikina, kad savo gyvenime nuo perdėm geros nuomonės apie save buvo apsaugotas: „Laiku patekau į tokias terpes, kur gaudavau daug kritikos ir pamatydavau, kad tame kontekste, kuriame atsidūriau, ne tik nėra ko didžiuotis, bet reikia kuo labiau stengtis neapsikiaulinti.“
Vienas pirmųjų tokių patyrimų – vos išvykus mokytis į Maskvą, kur daugybė kitų muzikantų jam pasirodė geresni nei jis. „Buvimas Maskvoje sunaikino bet kokią galimybę pasikelti, – nusikvatoja ir užbėga mano klausimui už akių. – Žinoma, asmeninės savybės irgi svarbios. Esu sutikęs nemažai žmonių, kurie vienu metu ir labai užsikompleksavę, ir pasipūtę, savo savivertę kelia kritikuodami kitus, tačiau mano mechanizmas kitoks, – pripažįsta be lašelio susireikšminimo. – Kartais aš net per daug savikritiškas. Dažnai būna tokių momentų, kai galvoju, kad nieko nemoku ir visko reikia imtis iš naujo.“ Prie gretimo staliuko vakarieniaujanti pora kurį laiką sėdi nuščiuvusi, o maestro nusprendžia užsisakyti dar taurę vyno.
