Pasiklydę vertime

Pasiklydę vertime

Tolimajai Japonijai ir jos gyventojams perprasti dviejų savaičių tikrai per maža. Šis pasakojimas paremtas pirmu įspūdžiu ir jis nebūtinai teisingas.

Prieš dešimtmetį Holivude sukurtas filmas „Pasiklydę vertime“ Japonijai prilipino keistos, melancholiškos, nesuprantamos šalies įvaizdį. Aš Japoniją apibūdinčiau kaip civilizacijos smaigalyje esančią maksimalistų valstybę, kurioje nieko nėra per vidurį. Įspūdingi dangoraižiai ir kukli buitis. Greitieji traukiniai ir iki 60 km/val. leistinas automobilių greitis užmiestyje. Perdėta pagarba viešose vietose ir agresyvus verslas bei šeimoje užguitos moterys. Ekstravagantiška paauglių mada ir juodų kelnių bei baltų marškinių masė.

Japonija yra šalis, kurioje ir patyręs keliautojas jaus nuolatinį atradimų virpulį, tačiau net naujokas bus apgaubtas saugumo ir pagarbos jausmo. Tai šalis, kurioje praverstų vertėjas, nors be jo gerokai įdomiau.

(O.Lukošiaus nuotr.)

Kalba. Kad absoliuti dauguma japonų nekalba angliškai, nebuvo naujiena. Tenka dalyvauti naujų automobilių pristatymo renginiuose, tad ne kartą bendravau su bendrovių „Toyota“, „Mazda“, „Honda“ ar „Subaru“ darbuotojais, klausiausi pranešimų. Retas jų, net ir einantis aukštas pareigas, galėdavo kalbėti angliškai, tad dažniausiai buvo lydimi vertėjų.

Ankstyvą rytą vos įėjęs į Nagojos oro uosto atvykimo salę buvau užkalbintas televizijos žurnalisto. Reporterių komanda rengė reportažą apie turizmą ir kalbino užsieniečius. Klausimai buvo standartiniai, bet du dalykai nustebino. Pirmas, reporterį ir operatorių lydėjo vertėja. Antras, iš nuostabos išsprogusios žurnalisto akys, kai į klausimą, ko atvykau į Japoniją, juokaudamas atsakiau: „Ieškoti nuotykių.“

Ar sunku susigaudyti Japonijoje nemokant japonų kalbos? Ne, nes traukiniuose, metro, jų stotyse informacija pateikiama ir anglų kalba, o „Google“ – nepakeičiamas pagalbininkas. „Google“ žemėlapiai padeda pasirinkti tinkamiausius kelionių maršrutus, pateikia tvarkaraščius, „Google“ vertyklė viešbučio administratorę išvaduoja nuo įkyrių klausimų.

„Norėčiau nusipirkti Japonijos kelių žemėlapį anglų kalba“, – rašau ant popieriaus skiautės. Viešbučio darbuotoja įlenda į kompiuterį, paskui skambina telefonu, vėl įlenda į kompiuterį ir užrašo atsakymą: „No shops, no maps“ (Suprask, nė vienoje parduotuvėje tokio žemėlapio nėra).  Nors susikalbėti visiškai neįmanoma, pagalbą pasiūlys ne tik viešbučių ar restoranų darbuotojai, bet ir praeiviai. O mokantys angliškai nepraleis progos užkalbinti ir ilgiau pabendrauti.

Etiketas. Greituosiuose traukiniuose pro garsiakalbius sklindantis balsas kiekvienoje stotyje paprašo išjungti telefono skambučio garsą, o kalbėtis išeiti į tambūrą. Stotyje atvažiuojančio traukinio keleiviai laukia išsirikiavę į eilę, niekas nesigrūda. Priemiestiniuose traukiniuose beveik visuomet bendrakeleiviais bus būriai moksleivių. Jie, kaip ir visi vaikai, išdykauja. Bet tyliai, šnabždėdamiesi, grimasomis ir atsargiais judesiais, kad netrikdytų niekieno ramybės. Atrodo, kad vaikai čia nei juokiasi, nei verkia. Bet vis tiek daugelyje viešbučių šeimos su vaikais iki šešerių metų nepageidaujamos.

Pasisveikindami japonai nusilenkia, kaip ir dėkodami, atsisveikindami. Sankryžoje eismą reguliuojantis policininkas kiekvieną kartą atsisukęs į vairuotojus jiems taip pat nusilenkia.

(O.Lukošiaus nuotr.)

Vienatvė. Sako, japonai jaučiasi vieniši. Ne tik vienišas, bet ir visiškai vienas gali pasijusti net Tokijuje. Didžiausias pasaulio miestas dažnai atrodo ramus – gatvėse mažai automobilių, vos vienas kitas praeivis. Žmonių skruzdėlynas knibžda požeminėse stotyse ir jų prieigose. Šindžiuku stotyje, didžiausioje pasaulyje, per dieną apsilanko iki 3,5 mln. keleivių. Žioplinėjantį užsienietį keleivių banga gali nuplauti tikrąja to žodžio prasme.

Laikas. Tekančios Saulės šalyje švinta anksti, bet temsta irgi. Birželio pabaigoje prieblanda prasideda jau po 18 val., o muziejai uždaromi dar anksčiau – dažniausiai 16 val. Gyvenimas prasideda anksti – septintą ryto priemiesčių traukiniuose jau sutiksi būrius be garso išdykaujančių moksleivių. Tad norinčiam daug įspūdžių patirti keliautojui teks gyventi visiškai ne atostogų ritmu ir keltis penktą ar šeštą ryto.

Transportas. Buvome sumanę po Japoniją keliauti automobiliu, tačiau Lietuvos piliečiams tai draudžiama. Kliūtys apmaudžiai biurokratinės, nes Lietuva nėra prisijungusi prie atitinkamų konvencijų ir pasirašiusi reikalingų sutarčių. Eismas Japonijoje vyksta kaire kelio puse, didžiausias leistinas greitis mieste – 30–40, užmiestyje – 50–60, greitkeliuose – 80–100 km/val. Lėtoka, ar ne?

Tačiau traukiniai funkcionuoja be priekaištų ir jais greitai bei patogiai gali nukeliauti beveik bet kur. Užsieniečiams patartina įsigyti vadinamąjį „JR Pass“, kuris galioja 7, 14 arba 21 dieną ir kainuoja atitinkamai ir apytiksliai 745, 1190 ir 1521 litą. Abonementą reikia įsigyti dar Lietuvoje, nes Japonijoje jis neparduodamas. „JR Pass“ yra tarsi nuolatinis bilietas visiems Japonijos geležinkelių bendrovės traukiniams, kurių maršrutai raižo visą šalį. Tiesa, į atokesnes vietas gali vežti ir privačios transporto įmonės, tad už jų paslaugas teks mokėti papildomai.

Su traukiniais viskas aišku, o su miesto ir priemiesčių autobusais – sudėtingiau. Autobuso kėbulo priekyje šviečiantis skaičius yra kitos stotelės, o ne maršruto numeris. Maršrutas užrašytas hieroglifais, tad iš to jokios naudos. Negaliu atsakyti kaip, bet į reikiamą autobusą įlipti pavykdavo.

Apie atsiskaitymo už kelionę sistemą verta atskirai papasakoti. Būtina įsiminti stotelės, kurioje įlipai, numerį. Autobuse, šalia vairuotojo darbo vietos, yra elektroninė švieslentė, kurioje surašyti stotelių numeriai ir prie jų nuolat besikeičiančios kainos jenomis. Pavyzdžiui, jei į autobusą įlipote šeštoje stotelėje, pasiekus kelionės tikslą mokėti reikia tiek, kokia suma užrašyta švieslentėje ties šešetu.

Tikslią pinigų sumą turite įmesti į dėžutę šalia vairuotojo. Jei tikslios sumos neturite, ta pati dėžė yra ir pinigų keitimo aparatas. Ji turi tris ertmes – viena skirta užmokesčiui už kelionę, kitos dvi – pinigams pasmulkinti (viena banknotams, kita – monetoms).

Kai perpranti, viskas aišku, tačiau bent jau per pirmą kelionę beveik garantuotai patenki į komišką situaciją. Skaičius šviečia, kad turi sumokėti 800 jenų. Nervingai gniauždamas 1000 jenų banknotą kiši į dėžę, tikėdamas gauti 200 jenų grąžos. Tačiau aparatas išspjauna 10 monetų po 100 jenų. Suskaičiuoji aštuonias ir meti į šalia esančią ertmę. Tada aparatas, piktai barškėdamas, išspjauna tas pačias 800 jenų, tik jau 50 jenų monetomis. Jei veiksmą kartosite, vietoj šešiolikos 50 jenų monetų gausite aštuoniasdešimt 10 jenų monetų ir t. t.

Trumpam palikime stebuklingą dėžę ramybėje ir prisiminkime tai, kad japonai visuomet mandagūs, ramūs, nerodantys jokio susierzinimo bei blogos nuojautos. Kita vertus, jie įpratę prie tobulai veikiančios sistemos ir nepakenčia chaoso. Tad dėl nesusigaudančio europiečio stotelėje įstrigęs autobusas jo vairuotoją ir visus keleivius įstumia į keistą padėtį – dėl kalbos barjero paaiškinti ir padėti negali, užverti duris ir važiuoti toliau būtų nemandagu, o išstumti keleivį pro duris su visa sauja monetų taip ir nesumokėjus už kelionę reikštų sugriauti tobulą tvarką.

Galiausiai į galvą savaime ateina atsakymas, kad reikia išbandyti trečią ertmę ir ten sužerti monetas. Tuomet vairuotojas mandagiai linktels, o per autobusą nuvilnys nebylus atodūsis. Sustojęs laikas vėl pradės tiksėti.

Burtai. Išbandyti galima šventyklose. Sumoku 100 (kai kur 200) jenų monetą, pakratau dėžutę ir pro skylutę viršuje išsitraukiu medinę lazdelę. Ant jos užrašytas hieroglifas, surandu tokį pat ant vieno iš daugybės stalčiukų priešais esančioje spintoje. Atidarau, ištraukiu popieriaus lapą, perskaitau (užrašyta ir angliškai) apie savo likimą, tampu nelaimingiausiu žmogumi pasaulyje. Namai sudegs, kelionė sužlugs, artimieji susirgs. Pakartoju. Dar 100 (kai kur 200) jenų, purtau dėžutę, traukiu lazdelę, ieškau stalčiaus, skaitau. Tas pats, tik dar bogiau.

Po dienos ar dviejų vaikštau nuostabiame sode su medžių paunksmėje stovinčiomis šventųjų skulptūrėlėmis. Šalia vienos iš jų padėtas dubenėlis, o aplink žiba šimtai monetų. Burtų taisyklės paprastos – jei pataikysi įsviesti monetą į už trijų metrų stovintį maždaug 10 cm skersmens dubenį, išsipildys noras ar įvyks stebuklas. Švysteliu 1 jenos monetą, maldaudamas panaikinti blogus kerus, ir… kiauras. Matau aplinkinių iš nuostabos ištįsusius veidus, nesusilaikau nepajuokavęs: „I am from Lithuania. The country of basketball.“

Šventyklos. Jose visuomet pilna žmonių, o būriai mokinukų, priešingai nei traukiniuose, juokiasi balsu ir laistosi vandeniu. Maldos ir ritualai sumišę su žaismingumu ir šypsenomis.

Būtina aplankyti šventyklą Naroje, kurios prieigose ganosi elnių kaimenės, Budos statula yra didžiausia Japonijoje, o pro medinėje kolonoje išgremžtą ankštą ertmę, tikėdami pagauti laimę, pralįsti bando japonai. Retam europiečiui tai pavyktų, nebent vaikui.

(O.Lukošiaus nuotr.)

Niko mieste yra puošniausios Japonijos šventyklos, kurioms paprastai būdinga itin kukli architektūra ir puošyba. Čia, ant vieno pastatų, yra garsioji trijų beždžionių, užsidengusių ausis, burną ir akis, skulptūra. Pas mus ji tapusi abejingumo – neklausau, nekalbu ir nematau – iliustracija, Japonijoje turi kur kas kilnesnę reikšmę ir yra motinos vaikui perduodamų vertybių simbolis – neklausyk blogio, nekalbėk su blogiu, nematyk jo.

(O.Lukošiaus nuotr.)

Trečia, bet tikrai ne paskutinė, dėmesio verta Inario šventykla šalia Kioto, kurioje į kalvą sukurdami mistišką labirintą driekiasi tūkstančiai Torii vartų. Apie ją neįmanoma papasakoti, būtina pamatyti.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų