Sudedamosios ženkliuko dalys.

Nestatutinės dekoracijos: žvilgsnis į sovietų armijos amatininkus

Nestatutinės dekoracijos: žvilgsnis į sovietų armijos amatininkus

Į sovietinės armijos laikus atsigręžęs Ernestas Parulskis randa kuo papildyti savo kolekciją.

Aš nebuvau patenkintas tuo pokalbiu. Tiksliau, nebuvau patenkintas savimi tame pokalbyje. Viskas prasidėjo, kai bičiulis pasidžiaugė ką tik užsiprenumeruotu „Netflix“ ir pareiškė, kad dabar jam nebereikės jokios kultūros. Juk supratau, kad tai utriravimas ar nesudėtinga pranešimo dekoracija, bet štai – nesusilaikiau. Paklausiau, kokią prasmę jis suteikia terminui „kultūra“. Draugas, jau šiek įsižeidęs, nedelsiant atsakė, kad tai, pavyzdžiui, yra šiuolaikinis menas. Paklausiau, o kaip su šiuolaikine muzika? Pašnekovas įžūliai atkirto, kad turint „Netflix“ jokia šiuolaikinė, o ir klasikinė, muzika jam neįdomi ir nereikalinga. Kaip ir visa kultūra, drąsiai pakartojo.

Tuomet nėriau į akivaizdaus banalumo ribas ir pradėjau vardyti kultūros žanrus, kuriais, pats to nežinodamas (mano nuomone) naudojasi draugas. Baigiau sąrašą paaiškinimu, kad mokėjimas papasakoti istoriją yra ne švietimo, o kultūros produktas, tad net sąmoningas kultūros vengimas yra nerezultatyvus, nes fiziškai neįmanomas. Na, bet vėliau aptarėm aštuntą „Legiono“ seriją, po jos padejavom dėl blogėjančio „Vakarų pasaulio“ (Westworld) antro sezono, ir mano kultūros gynimo patetika buvo pamiršta. Trumpam.

Vis dėlto pabandžiau suformuluoti realią situaciją, kurioje vyktų gyvenimas be kultūros. Bedėliodamas hipotetinius modelius netikėtai supratau, kad tokia situacija yra ne tik reali, bet net aš pats buvau jos vartotojas nuo 1983 m. pavasario iki tų pačių metų gruodžio, kai leidau pirmą pusmetį sovietinėje armijoje (toliau – SA), kur kultūra eliminuojama kaip liga, kenkianti organizmo funkcionavimui. Štai keli pavyzdžiai. SA neturi architektūros. Kareivinės, garažai, valgyklos, štabai, aplinka – viskas pastatyta pagal primityviai funkcionalius projektus: tik sienos, perdangos, stogas ir langai su durimis. Žvilgtelėjau į išlikusias nuotraukas – mano dalinio pastatai atrodo lyg nupiešti vaiko, trūksta tik kamino su išraiškingais dūmais. SA nėra jokių maisto kultūros užuominų. Sovietų kareivių stalo įrankiai buvo minimalūs – jie gaudavo tik sriubos šaukštus, kurie tikdavo ir nesibaigiančiai sorų košei.

Be abejo, nebuvo jokios siužetinės kultūros – raudoname kampelyje kareiviai galėdavo vartyti laikraštį „Raudonoji žvaigždė“ ir perskaityti jame tai, ką vakar pranešė diktorius vakarinėje laidoje „Vremia“. Tai buvo vienintelė laida, kurią leisdavo (arba liepdavo) žiūrėti SA kareiviams. Literatūros taip pat nebuvo – viskas tilpo į SA statutą, kurį reikėjo išmokti atmintinai. Visi kiti tekstai buvo skirti tik kariniam švietimui. Drabužių dizainas irgi užstrigo XIX a., nuo 1870 m., kai Rusijos imperatorius Aleksandras III įsakė kariuomenėje vilkėti diržu perjuostas palaidines stačia apykakle, į aulinius batus sukištas apsmukusias kelnes, o pėdas vynioti autais. SA tokią valstietišką aprangą dėvėjo iki Sovietų Sąjungos griūties.

Sovietinėje armijoje karių išvaizda buvo turbūt svarbesnis tikslas už ruošimąsi kariauti.

Bet, praėjus tarnybos pusmečiui, kultūros produktai natūraliai grįždavo į SA aplinką. Žinoma, karo dalinių architektūra nepasikeisdavo, bet visas kitas užkardas pralauždavo. Labiau patyrusiems kareiviams jau leisdavo vieniems vaikščioti po dalinį, tad maršrute atsirasdavo biblioteka, atsiverdavo nuo karininkų slepiamų kambariukų durys, kur būdavo koks nors magnetofonas, iš namų siųsdavo ne tik maistą, bet ir vieną kitą žurnalą, dar po pusmečio sustiprėjęs lokalus socialinis tinklas suteikdavo galimybę virtuvėje pasigaminti ne vien virto, bet ir kepto maisto (ir suvalgyti jį naudojant šakutę su peiliu), o labiausiai militaristinės unifikacijos išvarginti kareiviai užsiimdavo savidizainu.

Sovietinėje armijoje karių išvaizda buvo turbūt svarbesnis tikslas už ruošimąsi kariauti. Jau minėtame statute buvo tiksliai reglamentuotos šukuosenos, augalija ant veido, uniformos dėvėjimas. SA kareiviai veteranai (išbuvę ten daugiau nei metus) norminimui įnirtingai priešinosi: užsiaugindavo įspūdingai iš pilotės besiveržiančius kuodus, kazokų vertus ūsus ir su meile gražindavo uniformas. Šių drabužių dizaino tobulinimo pikas įvykdavo tuomet, kai dembeliai (terminas yra trumpinio DMB fonema, o trumpinys – žodžio „demobilizacija“ abreviatūra), likus keliems mėnesiams iki demobilizacijos paskelbimo, pradėdavo šlifuoti išorinį įvaizdį, nes kontekstas militaristiniam šaunumui pademonstruoti nebuvo palankus: praėjus dvejiems (arba trejiems, jei kariniame laivyne) metams, kareivių krūtinių nepuošdavo jokie medaliai ar ordinai. Daugiausia, ką jie galėdavo legaliai prisisegti prie krūtinės, buvo sportinių normų atitikimo, meistriškumo klasės ir komjaunimo ženkliukas. Dažniausiai – tik pastarasis. Taigi, norint nustebinti civilius – gimines, draugus ir drauges, – dembeliams teko kurti kvazimedalius ir neišraiškingiems ženkliukams suteikti simbolinės jėgos.

Mačiau, kaip atkakliai, sunkiai dūsaudami, nežinia iš kur gautomis dildėmis dembeliai šlifuodavo iš sandėlių nušvilptus vario gabaliukus, kad suteiktų jiems skrendančio naikintuvo formą, vėliau tapsiančią komjaunimo ženkliuko fonu. Tuomet ir prasidėjo šio žanro vintažinis nuotykis. Nujaučiau, kad dembelių ženkliukai taps bent juokingu artefaktu, kurį gal net galėsiu panaudoti kokio nors kultūros antropologijos tyrimo iliustracijai (beje, taip ir įvyko – Vilniaus dailės institute parengiau menotyrinį pranešimą apie uždaros grupės amatų madų formavimosi paradoksus) ir prašinėjau, kad ir man padarytų vieną ženkliuko kopiją. Veltui. Man su įvairaus šiurkštumo atspalviais buvo pasiūlyta atsikabinti ir pasidaryti ženkliuką pačiam. Toks variantas man netiko – tai būtų tas pats, jei genčių tyrinėtojas savo straipsniams pasigamintų totemus, ir į namus grįžau be trofėjaus.

Specialiai dembelių ženkliukų neieškojau, bet, jei būtų užkliuvę už akių, būčiau nusipirkęs. Na, Lietuvoje tokios pasiūlos ir negalėjo atsirasti – pats buvau liudininku, ir kitų žmonių pasakojimai patvirtina, kad lietuviai nebuvo SA savidizaino entuziastai. Jei tik galėdavo, jie, paskutinį kartą išėję iš dalinio, kuo skubiau persirengdavo civiliais drabužiais ir pasistengdavo pamiršti prarastus metus.

Dembelio ženkliuką nusipirkau tik 2014 m. Kaune, sendaikčių festivalyje „Laiko ratu“. Tai kuklus kareiviško amato pavyzdys. Priešlėktuvinių ir priešraketinių dalinių kareivis norėjo pabrėžti savo išskirtinumą (šie daliniai nešiojo artileristų kilpeles ir antsiuvus – sukryžiuotus patrankų vamzdžius) ir komjaunimo ženkliuko fonui pasirinko skrendančios raketos trafaretą. Darbą artileristas atliko nuoširdžiai, bet nepersistengdamas. Rusijos ir Ukrainos internetinėse sendaikčių parduotuvėse vintažinių dembeliškų ženkliukų pasiūla yra gerokai didesnė nei pas mus, ir ten mačiau amato meistrystės šedevrų: raketos, lėktuvai, tankai, povandeniniai laivai, kreiseriai buvo pagaminti su smulkiausiomis detalėmis, o simbolius jungiančios dalys atrodo lyg nežinomos aristokratų giminės herbai.

Galerija

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų