-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Per pirmąjį M. Markle ir princo Harry interviu televizijoje 2017 m. lapkritį abu glaustėsi vienas prie kito plačiai šypsodamiesi kaip ir bet kuri kita įsimylėjėlių porelė. Amerikietė aktorė ir britų princas atskleidė kelias banalias intymias smulkmenas: jiedu susipažino per aklą pasimatymą, jis pasipiršo porai šeimininkaujant virtuvėje, ji išsyk pakerėjo jo mamos korgius, nors jį šunys vis dar aploja. Tačiau poros elgsena už žodžius buvo gerokai iškalbingesnė. M. Markle savininkiškai laikė Harry kairiąją plaštaką tarp savųjų. Prieš vaizdo kameras ji elgėsi laisvai, kalbėjo sklandžiai ir žvaliai. Jis, stengdamasis žiniasklaidos akivaizdoje elgtis apdairiai, retkarčiais imdavo murmėti arba užsikirsdavo. Jai žvelgiant į pašnekovą, jis nenuleisdavo akių nuo išrinktosios. Jai kalbant jis nykščiu glostydavo jos smilių. Per pokalbį išryškėjusi poros santykių pusiausvyra vėliau ne kartą pasitvirtino abiem vis dažniau pasirodant viešumoje. Jis nuolat ją stebi: gėrėdamasis ir ieškodamas pritarimo. Akivaizdu, kad Harry yra įsimylėjėlis, o Meghan – jo mylimoji.
Gegužės 19 d. porai susituokus Vindzoro pilyje M. Markle ne tik tapo viena garsiausių moterų pasaulyje, bet ir prisijungė prie visuotinai pamiltos institucijos. Ši, nepaisant nepalankių aplinkybių, išliko net atėjus demokratijos amžiui, bet dabar, 92-ejų karalienei senstant, įžengė į nestabilų pokyčių etapą.
Kaip 1867 m. rašė „Anglijos konstitucijos“ (The English Constitution) autorius ir garsiausias „The Economist“ redaktorius Walteris Bagehotas, „kilmingųjų santuoka prikausto žmonijos dėmesį, nes tai – neeilinis visiems žinomo įvykio variantas“. Šiuo trumpu sakiniu jis perteikė karališkosios šeimos patrauklumo esmę. Jai labiau nei bet kuriai kitai šio pasaulio institucijai sekasi suderinti viduramžišką prabangą, konstitucinę reikšmę ir garsenybėms būdingą žavesį. Gimus naujam šeimos nariui šimtai tūkstančių žmonių išsirikiuoja pakelėse juo pasigėrėti, o dar šimtai milijonų stebi reginį per televiziją. Ne mažiau įtraukia ir šis amžinas visiems gerai pažįstamas džiaugsmo šaltinis – dviejų žmonių sąjunga džiaugsme ir varge, skurde ir gerovėje, iki mirtis (arba nusivylimas) juos išskirs.
Susikibus už rankų po Jungtinę Karalystę keliaujantiems Harry ir M. Markle visai neblogai sekėsi atrodyti kaip paprastiems tuoktis besirengiantiems žmonėms. Jųdviejų interviu televizijai praėjo kur kas geriau nei skausmingai nejaukus pirmasis Harry tėvų susitikimas su žiniasklaida. Tuomet Diana atrodė čia koketiška, čia apgailėtina, o Charlesas pasielgė siaubingai netaktiškai: į klausimą, ar pora įsimylėjusi, Diana atsakė „žinoma“, o jis leptelėjo „kad ir ką tai reikštų“. Tačiau Harry ir M. Markle paprastumu taip pat nepasižymi. Jų gyvenimo istorijos skirtingos, bet abiejų – neįprastos. Kiekvienas jų maudosi šlovės spinduliuose: jis – princas, ji – išgarsėjusi aktorė. Ir abiem teko grumtis su visuomenės, besitikinčios iš jų tam tikrų vaidmenų, lūkesčiais.
M. Markle negimė įžymi – ji turėjo kiekviename žingsnyje kovoti dėl pripažinimo. Žinodama, kad sėkmės ant lėkštutės niekas nepaduos, mergina universitete apsigynė du magistro laipsnius, o paskui ėmė vaikščioti į peržiūras ir atlikti smulkius vaidmenis – šiuo keliu į šlovę (arba dažniau į užmarštį) tenka eiti visiems, trokštantiems tapti garsiais aktoriais. Kurį laiką M. Markle nešiojo lagaminus televizijos laidoje „Deal or No Deal“, kurioje dalyviai bando atspėti, kiek pinigų juose paslėpta. Patirtis nebuvo pati linksmiausia: „Tekdavo be galo ilgai stovėti apsiavus siaubingai nepatogius pigius batelius 12 cm aukščio kulniukais ir laukti, kol kas nors pasirinks mano numerį, kad galėčiau prisėsti“, – 2013 m. papasakojo ji žurnalui „Esquire“. Didysis posūkis įvyko gavus gana svarbų vaidmenį televizijos seriale „Ties riba“, bet pasibaigus filmavimui jis buvo visiškai iškirptas. „Jai tai buvo labai skaudu, – pasakoja dešimtmetį moters agentu dirbęs Nickas Collinsas. – Kai kurie žmonės po tokių įvykių palūžta, bet kiti turi ryžto atsitiesti ir įrodyti, ko yra verti. M. Markle priklauso pastarajai grupei.“ Jis tvirtina, kad aktorė visų užduočių imdavosi labai rimtai: „Kiekvienoje peržiūroje ji atkartodavo eilutes žodis žodin. Ji tikra perfekcionistė.“
Gali būti, kad M. Markle jausmai ir pastangos aprašyti anoniminiame tinklaraštyje „The Working Actress“. Istorija ir dėstymas labai primena jos gyvenimą ir stilių: „Man tekdavo stabdyti savo narystę aktorių sąjungoje, skolintis pinigų, dirbti tai, kas visai nepatiko, filmavimo aikštelėje kęsti pažeminimus, bučiuoti aktorius, kuriems dvokė iš burnos, ir ilgas valandas verkti, nes jau atrodydavo, kad nebeištversiu.“ „The Daily Mail“ tvirtina, kad tinklaraštį rašė būtent M. Markle, bet Kensingtono rūmai atsisako tai komentuoti.
Lūžis M. Markle karjeroje galiausiai įvyko 2011 m., kai ji buvo pasirinkta atlikti Reičel Zein vaidmenį televizijos seriale „Kostiumuotieji“, pasakojančiame apie teisininkų pasaulį. (Tais pačiais metais ji susituokė, bet vėliau išsiskyrė.) Pirmo ryškumo žvaigžde moteris netapo, tačiau jai sekėsi išties neblogai. Kalbama, kad baigiantis septintajam serialo sezonui ji jau gaudavo po 50 tūkst. JAV dolerių už kiekvieną seriją.
Meghan negandos užgrūdino. Bet jos sužadėtinis dėl patirtų sunkumų tapo pažeidžiamas.
M. Markle kopimas karjeros laiptais įspūdingas ir dėl jos etninės kilmės. Būdama mišrios rasės ji visada išsiskyrė iš kitų. 36-erių aktorė užaugo daugiausia baltaodžių gyvenamame rajone, kai skirtingų rasių palikuonys dar buvo retenybė: 1980 m. su juodaodėmis moterimis tuokėsi vos vienas iš tūkstančio baltaodžių amerikiečių. Jos tėvas kaip įmanydamas stengėsi, kad dukra dėl to nesijaustų blogai. „Kai buvau maždaug septynerių, – 2015 m. rašė M. Markle straipsnyje žurnalui „Elle“, – ėmiau varvinti seilę dėl barbių rinkinio „Hartų šeima“. Jį sudarė keturios lėlės: mama, tėtis ir du vaikai. Tačiau šios tobulos šeimos būdavo tik baltaodės arba juodaodės. Kalėdų rytą iš žvilgančio dovanų popieriaus išvyniojau savo „Hartų šeimą“: juodaodę mamą, baltaodį tėtį ir du skirtingų odos spalvų vaikus. Tėtis buvo nupirkęs du rinkinius ir pats iš jų sudarė man šeimą.“
Vis dėlto net rūpestingiems tėvams nepavyko apsaugoti M. Markle nuo visuomenės reakcijų. Mergaitei vaikštinėjant su mama žmonės tamsiaodę moterį palaikydavo aukle. Jos akyse motina ne kartą buvo išvadinta „negre“. Per gyventojų surašymą mokykloje mergaitė nežinojo, kurį rasės langelį pažymėti. Mokytoja patarė pasirinkti kaukazietiškąjį, „nes taip atrodai“, o tėvas pamokė: „Jei kada nors tai pasikartotų, nupiešk savo langelį.“ Su užgaulia elgsena M. Markle susidurdavo net pramogų pasaulyje. „Kostiumuotųjų“ scenaristams nutarus seriale jai paskirti juodaodį tėvą, tviteryje atsirado tokių komentarų: „Fui, tai ji juodaodė? O man ji buvo pasirodžiusi patraukli.“
Pramogų versle jautrūs žmonės palūžta arba pasitraukia. Tvirčiausi, tokie kaip M. Markle, sustiprėja ir išlieka. Princesės Dianos ir M. Markle biografas Andrew Mortonas pabrėžia, kad jai visiškai nebūdingas nuo Dianos žavesio neatsiejamas trapumas. Meghan negandos užgrūdino. Bet jos sužadėtinis dėl patirtų sunkumų tapo pažeidžiamas.
Harry augo keistomis aplinkybėmis, privilegijoms susipynus su siaubu. Nelaiminga tėvų santuoka virto vieša muilo opera, kai televizijoje dar nė nebuvo realybės šou. Prie to prisidėjo smalsi žiniasklaida, o visuomenė šia istorija drauge žavėjosi ir bjaurėjosi, kaip kad dabar žavimasi ir bjaurimasi paskalomis apie garsenybes, kurių gausu britų geltonojoje spaudoje ir klikais piktnaudžiaujančiuose portaluose. Viena garsiausių akimirkų šiuolaikinės Didžiosios Britanijos istorijoje drauge tapo asmenine Harry tragedija: 1997 m. princui sulaukus vos 12-os žuvo jo mama. Jis neturėjo galimybės gedėti privačiai. Juodu su broliu buvo priversti viso pasaulio akivaizdoje pusantro kilometro žingsniuoti paskui karstą. „Manau, kad vaikai jokiomis aplinkybėmis neturėtų būti verčiami to daryti, – praėjusiais metais pareiškė jis per pokalbį su žurnalistais. – Manau, kad šiandien tai nepasikartotų.“
13-os Harry buvo išsiųstas į Itoną – koledžą itin gabiems vaikams, kur tikrai nebūtų patekęs, jei ne karališka kilmė. Ten jautėsi labai blogai, o mokymosi rezultatai buvo prasti. Paauglystėje nuolat visus įtarinėjo išdavyste: buvo priverstas abejoti net artimiausių patarėjų ištikimybe, nes jųdviejų su broliu gaunamos žinutės vis atsidurdavo bulvariniame leidinyje „News of the World“. Vėliau paaiškėjo, kad buvo įsilaužta į berniukų telefonus.
Elgdamasis taip, kaip paprastai elgiasi jauni vyrai, pavyzdžiui, padauginęs alkoholio, pavartojęs narkotikų ar užsukęs į striptizo klubą, Harry išsyk patekdavo į pirmuosius laikraščių puslapius. Darydamas tai, ko jauni vyrai paprastai nesiima, pavyzdžiui, pasirodęs karnavale su nacistine uniforma arba Las Vegase išsirengęs prieš būrelį žmonių, būdavo priverstas atsiprašinėti visos tautos. Harry ėmė nekęsti persekiojančios ir žeminančios žiniasklaidos.
Tie, kas pažįsta princą, sako, kad jį išgelbėjo kariuomenė. Harry tapo sraigtasparnio pilotu (atrodo, išties geru) ir Afganistane kovinėmis sąlygomis skraidė „Apache“ orlaiviu (princas Williamas elgėsi saugiau ir pilotavo metodiškus paieškos bei gelbėjimo orlaivius). Grįžęs į civilį gyvenimą Harry įsteigė pasaulines sužeistų karių varžybas „Invictus Games“, kurios vyksta jau penktus metus iš eilės.
Vis dėlto jam nepavyko pabėgti nuo savo demonų. Su motinos netektimi tvarkėsi, kaip pats sakė, „slėpdamas galvą smėlyje. 20 metų vengiau apie tai galvoti, o paskui dvejus metus gyvenau visiškame chaose. Ko gero, kelissyk kone visiškai žlugau, kai iš visų pusių puolė sielvartas, melas, klaidingos interpretacijos ir visa kita.“ Broliui ir draugams išsakius nuomonę, kad metas susitvarkyti su jausmais, Harry kreipėsi į psichoterapeutą. Šiandien jis remia iniciatyvą „Heads Together“, skatinančią užsisklendusius britus atsiverti apie psichinės sveikatos problemas.
Būtent dėl šio atvirumo Harry yra mėgstamiausias karališkosios šeimos narys ir pirmauja viešosios nuomonės apklausose. Kitaip nei daugeliui artimųjų, jam puikiai sekasi bendrauti su žmonėmis, ypač vaikais. Jis negali susilaikyti nepajuokavęs. Solidžiame renginyje paklaustas, kaip jiedu su broliu sugalvojo Karališkojo fondo – skėtinės organizacijos, apimančios visus jų labdaringus sumanymus, – struktūrą, Harry pareiškė ją nubraižęs ant cigarečių pakelio. Savo žavesiu ir jautrumu jis labai primena motiną.
Jei Harry reikia stiprios palaikančios žmonos, tinkamesnės moters nei M. Markle, ko gero, nerasi. Bet susituokti su Windsoru ne taip paprasta. Juk tekama ne tik už vyro, bet ir už institucijos, kurios praeitis audringa, o ateitis – neaiški. Viena M. Markle pareigų bus prisidėti prie jos išsaugojimo.
Didžiosios Britanijos monarchija gimė 827 m. Vesekso karaliui Egbertui tapus visos Anglijos valdovu. Bėgant šimtmečiams ji įrodė esanti nepaprastai ilgaamžė, išskyrus pertrauką XVII a. viduryje. Tačiau per pastarąjį šimtmetį ji atsidūrė pavojuje net du kartus – abusyk dėl santuokos. Pirmoji krizė ištiko 1936 m. Edvardui VIII atsisakius sosto, kad galėtų susituokti su išsiskyrusia amerikiete Wallis Simpson. Antrasis sukrėtimas įvyko 1997 m. žuvus Dianai.
Po tragiškos automobilio avarijos visuomenės pyktis atsigręžė į neištikimąjį princesės sutuoktinį Charlesą, taip ir nesiliovusį mylėti buvusios partnerės Camillos Parker Bowles, ir į karalienę, kuri savo priešiškumą Dianai patvirtino nutarusi likti Balmoralo pilyje Škotijoje. Karalienės negebėjimas viešai parodyti sielvarto buvo visiška priešingybė šūsnims gėlių, kurias apsiašaroję nepažįstamieji krovė prie Kensingtono rūmų, ir maždaug milijonui žmonių, išsirikiavusių miesto gatvėse palydėti Dianos laidotuvių procesijos. Virpant santūrumu pagarsėjusios tautos lūpoms sudrebėjo ir palaikymas monarchijai. Pirmąsyk nuo sosto atsisakymo krizės institucija pateko į itin prastą padėtį.
Monarchija skubiai ėmėsi pastangų modernizuotis. Windsorai išvengė europinio modelio, pagal kurį olandų karališkosios šeimos nariai važinėja dviračiais, o švedų princas moko vaikus keliauti metro. Permainos buvo prasidėjusios jau XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje padedant įmonei „The Way Ahead Group“, kuriai vadovavo Erlio grafas, buvęs investicijų bankininkas, vėliau tapęs dvaro rūmų valdytoju. Karalienė sutiko mokėti mokesčius, viešieji asignavimai karališkajai šeimai tapo skaidresni, o viešiesiems ryšiams imta skirti daugiau dėmesio. Dianos mirtis pokyčius paspartino. „Permainas teko diegti katastrofos sąlygomis“, – pasakoja vienas šaltinis. Staiga pasikeitus visuomenės požiūriui karalienė buvo sukrėsta ir nutarė daugiau niekada nepasirodyti tokia atitolusi nuo žmonių. Valdovei nebepakako vien vykdyti konstitucines pareigas: pietauti su kitais šalies vadovais, atidaryti parlamentą ir panašiai. Ji turėjo labiau pabrėžti stiprų ir šiltą valstybės vadovės vaidmenį pavaldinių gyvenime.
Karališkajai šeimai sekasi suderinti viduramžišką prabangą, konstitucinę reikšmę ir garsenybėms būdingą žavesį.
Nuo šalies žmonių atitrūkusiai šeimai nelengva stiprinti nacionalinę vienybę, tapatybę ir tęstinumą. Akivaizdžiai reikėjo permainų: pavyzdžiui, karalienė privalėjo dažniau lankytis ne privačiose, o valstybinėse mokyklose. Ilgalaikėje perspektyvoje karališkoji šeima sustiprino savo indėlį savanoriškoje ir labdaringoje veikloje. Šiandien karalienė vis dažniau demonstruoja humoro jausmą ir nevengia net pasišaipyti iš savęs. Šių metų pradžioje vykusiuose Londono mados savaitės renginiuose ji sėdėjo pirmoje eilėje. 2012 m. per nacionalinę vienybę sustiprinusios olimpiados atidarymo ceremoniją ji buvo nufilmuota Bakingamo rūmuose besisveikinanti su aktoriumi Danieliu Craigu, vaidinančiu Džeimsą Bondą, o karalienės antrininkė iššoko su parašiutu iš sraigtasparnio. XX a. paskutinio dešimtmečio skandalai nebesikartojo.
Šiandien atrodo, kad sunkiausi laikai tolimoje praeityje. Karalienės beširdiškumo marčios atžvilgiu jau niekas nebeprisimena. Jos banalūs vieši teiginiai, neperprantama veido išraiška ir monotoniški rankų mostai kelia šypseną, bet pasirodžiusi viešumoje ji visada sutraukia didžiules gerbėjų minias ir skleidžia gerą nuotaiką. Tik nedaugelis prisimena laikus, kai karalienė dar nesėdėjo soste: ji karūnuota tuomet, kai JAV galia buvo Harry S. Trumano, o Didžiosios Britanijos – Winstono Churchillio rankose. Jai karaliaujant subiro imperija, Šiaurės Airijoje praūžė pilietinis karas, praėjo socializmo bei tečerizmo epochos ir visi kiti ano meto įvykiai. Ilgiausiai karaliaujančiai Didžiosios Britanijos valdovei politinė situacija palanki. Kol visame pasaulyje ryškiausio išrinkto šalies vadovo titulas priklauso Donaldui Trumpui, patrauklus gali pasirodyti bet koks apolitiškas valstybę vienijantis veikėjas. Demokratijai išgyvenant sunkius laikus net paveldėjimo principas nebeatrodo toks absurdiškas. Tvyrant nežiniai dėl Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš Europos Sąjungos, karalienė tapo stabilumo ir tęstinumo simboliu.
Amžinai taip nebus. Apie artėjančią karalienės mirtį dvare tiesiogiai nekalbama (viešumoje nevartojamas net „pereinamojo laikotarpio“ terminas), bet tam jau pasirengta. Prieš paskelbiant naujieną visuomenei vyriausybė sulauks kodinės frazės „Londono tiltas sugriuvo“. Tauta šią žinią išgirs išsyk visais BBC kanalais. Visuomenė taip įpratusi prie karalienės, kad po jos mirties pasijus gerokai kitaip. Ir palyginti dar visai neseniai savo santykį su tauta pakeitusiai institucijai teks atlaikyti įpėdinio iššūkį.
Naujuoju Jungtinės Karalystės karaliumi taps vyras, ne kartą buvęs tautos pašaipų ir paniekos objektu. Monarchiją vis dar palaiko didelė gyventojų dalis, bet Charlesas anaiptol neprilygsta karalienei populiarumu. Praėjusiais metais „YouGov“ apklausa parodė, kad jis turėjo vos 4 proc. grynąjį teigiamą reitingą, o jo žmona, Kornvalio hercogienė – 19 proc. grynąjį neigiamą reitingą. Tuo metu grynasis palankumas karalienei, Williamui ir Harry gerokai viršijo 60 proc. Daugiau kaip pusė visų respondentų manė, kad karalienei mirus tapti valdovu labiausiai tiktų Williamas (už Charlesą pasisakė 13 proc.).
Tokį sūnų pranašumą prieš tėvą iš dalies galima paaiškinti Dianos šešėliu. Visuomenės akyse Charlesui vis dar kenkia per televizijos interviu Dianos išsakytas prisipažinimas, kad jis buvo neištikimas: „Santuokoje gyvenome trise, todėl buvo ankštoka.“ Jai žuvus Charlesas visiems laikams liko neištikimu pavaldinių numylėtos gražios jaunos princesės sutuoktiniu. Tačiau Dianos atminimo šviesa vis dar gaubia abu sūnus, kuriuos tauta myli dėl jos ir dėl skausmo, berniukams sukelto motinos mirties.
Karališkosios šeimos vidaus politikoje šiuo metu dominuoja Charlesas: jis yra pirmasis įpėdinis ir visa valdžia atiteks jam. Kadaise jis stojo į kovą su tėvais, kad šie viešai pripažintų C. Parker Bowles jo partnere ir leistų jiedviem susituokti. Tą mūšį jis laimėjo. Su sūnumi nuo seno nesutariantis princas Philipas jau pasitraukė iš viešo gyvenimo, ir Charlesas pamažu perima dalį karalienės pareigų. Praėjusiais metais jis ją pavadavo per Atminimo dienos ceremoniją. Karalienė jau septynerius metus nesileidžia į tolimas keliones, ir manoma, kad ši situacija nesikeis.
Pranešus apie karalienės mirtį jau kitą dieną Charlesas bus paskelbtas karaliumi ir išsyk turės priimti sunkų sprendimą.
Grumtynės šeimoje aukščiausią tašką pasiekė pernai, kai dėl valdžios ietis surėmė Bakingamo ir Klarenso rūmai – čia įsitvirtinusi Charleso būstinė. Jis vėl laimėjo. Kaip manoma, Charleso reikalavimu liepą netikėtai pasitraukė dešimtmetį asmeniniu karalienės sekretoriumi tarnavęs seras Christopheris Geidtas. Vienas liudininkas pareiškė, esą „jis pralaimėjęs jaunesniajai kartai“ (dabar Ch. Geidtas darbuojasi Lordų Rūmuose). Taip ir neaišku, kuo karalienės sekretorius neįtiko Charlesui. Esama nuomonių, kad dėl visko kaltas gegužę įvykęs karališkojo personalo susirinkimas. Jame Ch. Geidtas netiesiogiai supeikė tai, jog princas asmeninius interesus kelia aukščiau karališkųjų pareigų. Kad ir kokia būtų priežastis, karalienė neprieštaravo. Prabėgus vos kelioms savaitėms nuo Ch. Geidto atsistatydinimo pasitraukė dar vienas ilgametis vyresnysis patarėjas.
Ne visi Charleso sprendimai šeimai neša šlovę. Sklando daugybė pasakojimų apie kraštutinumus siekiančią jo puikybę. Kaip rašoma neseniai paskelbtoje Tomo Bowerio biografijoje, keliaudamas į Honkongą princas pasiėmė XVIII a. indų rinkinį, kurį naudojo vietoj prastesnių vietos valdytojo XIX a. indų, taip pat varpelių rinkinį tarnams pakviesti. Be to, jam nesiseka laikytis kone svarbiausios šiuolaikinio valdovo taisyklės – nesikišti į politiką. Karalienė per visą savo gyvenimą viešumoje nėra pasakiusi nieko įdomaus. Būtent dėl to ji tokia populiari. Princai irgi laikosi atokiau nuo sudėtingų temų. Kembridžo hercogienė (toks dabartinis Kate Middleton titulas) akivaizdžiai seka karalienės pavyzdžiu: jos vieši pareiškimai banalybę pavertė tam tikra meno forma. Charlesas vienintelis nepaiso šios nerašytos taisyklės. Jis nuo seno mano, kad būdamas sosto įpėdiniu turi teisę daryti įtaką valstybės gyvenimui. Jis yra išsakęs kontroversiškai vertinamų nuomonių lapių medžioklės, alternatyvios medicinos, religijos ir architektūros klausimais. Taip susipriešino su jam nepritariančiais gyventojais bei žmonėmis, kurie mano, jog karališkosios šeimos nariams nederėtų daryti įtakos vyriausybei.
Pranešus apie karalienės mirtį jau kitą dieną Charlesas bus paskelbtas karaliumi ir išsyk turės priimti sunkų sprendimą. Tradiciškai tą pačią dieną naujasis valdovas paskelbia savo karalienę, bet jei ja taps Kornvalio hercogienė (toks titulas priskirtas jo buvusiai meilužei), šis nutarimas bus ginčytinas. „Jei jis karaliene paskelbs Camillą, šis faktas jį persekios ir apkartins jo valdymo laikotarpį“, – tvirtina karališkasis istorikas Robertas Lacey. Jis mano, kad tikrove gali tapti neseniai pastatyta pjesė „Čarlzas III“, kurioje Charlesas perleidžia sostą Williamui.
Dėl gerai žinomų Charleso trūkumų itin reikšmingi atrodo antraplanių aktorių atliekami vaidmenys: jo sūnų ir jų žmonų. Įpėdinių sąraše Harry yra šeštas (nukrito iš penktos vietos Kembridžo hercogienei pagimdžius trečią vaiką), todėl jis neįprastai svarbus ir drauge su žmona nuolat išliks visuomenės akiratyje. Kol kas Williamas ir Harry mėgaujasi žavinga jaunyste (nepaisant vis retėjančių Williamo plaukų), bet vertingiausiems karališkosios šeimos atstovams jau dabar priskirtos strateginės pareigos. Harry tapo Sandraugos jaunimo ambasadoriumi ir palaiko karalienei valdant sukurtą buvusių imperijos teritorijų bei kitų draugiškų šalių tinklą. Darbštumu garsėjanti M. Markle apie Sandraugą užsimena kiekviena pasitaikiusia proga. Taigi, klausimas, kaip jai seksis eiti karališkosios šeimos narės pareigas, įdomus ne tik milijonams gerbėjų. Nuo to gali priklausyti pačios monarchijos likimas.
Įprasti prie vedybinio gyvenimo sunku bet kuriai naujai sutuoktinei, bet, kaip suprato Diana ir neabejotinai ima suprasti M. Markle, prisitaikyti prie karališkojo dvaro nepalyginti sudėtingiau. Šią 92-ejų metų moters valdomą feodalinę organizaciją vienas vidinis šaltinis pavadino „kita planeta“. Pavyzdžiui, per privačius ir viešus renginius žmonės įeina į patalpą ir sėdasi pagal tam tikrą hierarchiją, keičiamą tik su valdovės pritarimu.
Nepaisant viduramžiškos pompastikos, daugeliu aspektų karališkosios šeimos pasaulis skurdesnis nei tas, prie kurio įprato populiaria aktore tapusi M. Markle. 56 tūkst. svarų sterlingų vertės aukštosios mados namų „Ralph & Russo“ vakarine suknele, kurią ji apsivilko sužadėtuvių fotosesijai, Holivude nieko nenustebintum. Bet ji itin išsiskyrė tarp šykštumu garsėjančių karališkosios šeimos atstovų, kurie nevengia pasirodyti viešumoje nubrizgusiais marškinių rankogaliais ir iki blizgesio nutrintomis švarkų alkūnėmis. (Kembridžo hercogienė per sužadėtuvių fotosesiją dėvėjo 159 svarų sterlingų vertės suknelę iš visiems prieinamos drabužių parduotuvės. Aštuonerius metus susitikinėjusi su Williamu ji neabejotinai buvo labiau įsigilinusi į vietos papročius nei M. Markle.)
Retkarčiais klaidos neišvengiamos, o M. Markle greitai mokysis, nes akivaizdu, kad yra atsidavusi šiam tikslui. Ji atsisakė aktorės karjeros, uždarė savo svetainę „The Tig“, kurioje konsultavo grožio klausimais ir reikšdavo nuomonę politinėmis temomis. Dabar moteris pasirodo socialinėje žiniasklaidoje tik oficialiose Kensingtono rūmų tviterio ir instagramo paskyrose (ėmus skelbti jos nuotraukas, instagramo paskyros gerbėjų skaičius šoktelėjo nuo 3 mln. iki 4 mln.). Kenterberio vyskupas ją pakrikštijo ir priėmė į Anglijos bažnyčią. Po sužadėtuvių viešumoje M. Markle visiems šypsosi ir žavi minias. Pavydėtinai neduoda preteksto rašyti neigiamas naujienas. Ištikimai tyli net jos buvęs sutuoktinis televizijos prodiuseris Trevoras Engelsonas ir kiti buvę vaikinai.
Norėdama išsaugoti gerą karališkosios šeimos narės vardą ilguoju laikotarpiu ji turės prisidėti prie šiuolaikinės monarchijos misijos stiprinti nacionalinę vienybę. Iš pažiūros neatrodo, kad amerikiečių televizijos žvaigždė tam tinkamiausia kandidatė. Tačiau gali būti, kad M. Markle šiam vaidmeniui dera labiau nei visa karališkoji šeima. Jei reikėtų viską pradėti nuo pradžių ir imti ieškoti šeimos, kuri suvienytų tautą, vargu ar Windsorai turėtų kokių nors galimybių. Jie yra mažytės archajiškos aukštesniosios klasės atstovai. Neeiliniu snobiškumu pasižymi ne tik jų tarmė, bet ir laisvalaikio leidimo būdai, kaip antai paukščių ir elnių medžioklė viržynuose, skundžiantis dėl žmonijos žalos gyvūnijos pasauliui. Jie rengia savo vaikus keistais XX a. šeštojo dešimtmečio tvido švarkeliais ir palaidinėmis, gyvena rūmuose, nedirba kabinetuose, nevažinėja autobusais ir menkai išmano, kuo gyvena jų pavaldiniai.
Karalienei pavyko iškilti aukščiau savo socialinio keistumo ir įgyti pavaldinių palankumą. Bet per pastaruosius 66 metus pagarba aukštesniajai klasei virto priešiškumu, todėl jos palikuonims jau sunkiau įrodyti, esą jie atstovauja nacionalinei dvasiai. Charleso akcentas skamba lyg iš kitos epochos. Jo sūnų tarmė žemiškesnė, bet vis tiek akivaizdu, kad jie baigę geriausias privačias Didžiosios Britanijos mokyklas. Šiais laikais, kai visi trokšta tikrumo ir lygybės, bandydami apsimesti liaudies žmonėmis jie būtų išjuokti.
Taigi pasirinkti žmonas jiems buvo nelengva. Turint omeny, kad anksčiau sosto įpėdiniai tuokdavosi tik su karališkųjų šeimų nariais arba aristokratais, karališkosios aplinkos ir jos stebėtojų akyse K. Middleton, kurios motina kadaise dirbo skrydžių palydove, buvo radikaliai prastas Williamo pasirinkimas, kuo puikiausiai tinkamas pagarbos nuosmukio epochoje. Tačiau daugeliui britų ji tėra eilinė turtinga mergina su snobišku akcentu. Jei Harry irgi būtų pasirinkęs britę, ši būtų tos pačios padermės jau vien dėl to, kad universitete nestudijuojantys jo lygio vaikinai dažniausiai bendrauja su valstybines mokyklas baigusiomis turtingų tėvų atžalomis.
Harry pasirinko užsienietę žmoną, kuriai šie klasiniai apibrėžimai negalioja. Be to, karjeros laiptais sunkiai kopusios moters likimas princo tėvynainiams gerokai labiau pažįstamas nei jo paties. Jų santuoka kartais sulaukia rasistinių komentarų, bet tikėtina, kad ilgainiui M. Markle kilmė tik sustiprins monarchijos instituciją. Be jos karališkoji šeima primena keistą nuo šių laikų atsilikusią gentį, o su ja kiek priartės prie tautos, kurią siekia suvienyti.
Visgi dėl savo politinių pažiūrų M. Markle gali sulaukti kritikos iš besitikinčių, kad karališkoji šeima tik šypsosis ir tylės. Feministines pažiūras ji demonstruoja nuo 11 metų, kai pasiskundė tarptautinei amerikiečių bendrovei „Procter & Gamble“ dėl vienos valymo priemonės reklamos, kurioje tvirtinta, kad „moterys kovoja su riebaluotais puodais ir keptuvėmis“. Ryžtingos mergaitės pastangomis bendrovė žodį „moterys“ pakeitė žodžiu „žmonės“. Vėliau Ruandoje M. Markle prisidėjo prie projektų, kuriais siekiama išlaisvinti mergaites, vietoj pamokų turinčias nešioti vandenį, o Indijoje – stengiantis išaiškinti visuomenei, kad mėnesinės nėra gėdingos. Aktorei teko ginti feminizmą Jungtinėse Tautose ir kitose organizacijose. Dar gerokai iki #MeToo judėjimo ji ėmė protestuoti dėl serialo „Kostiumuotieji“ scenų, kuriose aktorei reikėjo išeiti iš dušo įsisupus į rankšluostį.
Nuo to, kaip Windsorų naujokei seksis eiti karališkosios šeimos narės pareigas, gali priklausyti pačios monarchijos likimas.
M. Markle aktyvizmas gali palenkti tam tikras visuomenės dalis, kurių nepasiekia giminaičiai iš vyro pusės, bet vyriausybė vertina karališkosios šeimos diplomatines pastangas būtent dėl to, kad ši niekada niekam neužkliūna. M. Markle užsidegimas gerinti moterų likimus jai pravers labdaringoje veikloje (ko gero, tik tuo ji ir galės užsiimti). Bet dėl šios savybės ji jau ne kartą yra prabilusi tiesmukai, pavyzdžiui, išvadinusi D. Trumpą moterų neapkentėju ir pagyrusi negailestingą Ruandos autokratą Paulą Kagame už tai, kad šalies parlamente dirba daug moterų. Turint naująjį statusą tokie komentarai gali sukelti tarptautinį skandalą.
M. Markle bus priversta save pažaboti, bet nutylėti tam tikrus dalykus nelengva, nes ji iš prigimties linkusi prieštarauti. Neseniai vykusiame labdaros renginyje tarp banalių posakių aktorė leptelėjo: „Žmonės vis kartoja, kad suteikiu moterims drąsos pasisakyti. Bet aš iš esmės su tuo nesutinku, nes moterys tos drąsos turi ir pačios. Man tereikia padrąsinti žmones jas išgirsti.“ Instinktyvus polinkis į priešingą požiūrį, kuriuo apibrėžiama sava pozicija, naudinga politikams arba žurnalistams, bet karališkosios šeimos nariai negali „iš esmės nesutikti“ su žmonėmis, bent jau viešai. Artėdamas prie sosto toną švelnina net Charlesas.
Karališkajai šeimai nauji nariai drauge ir būtini, ir pavojingi. Jie būtini, nes kaip ir bet kurioje kitoje muilo operoje žiūrovams įgrysta tie patys veidai ir jie užsigeidžia naujų veikėjų. Bet dėl daugelio priežasčių naujokai gali sukelti ir sunkumų. Jei visuomenė nemėgsta naujų šeimos narių, tokių kaip Camilla ar princo Andrew buvusi žmona Sarah Ferguson, jų reputacija atsiliepia visai šeimai. Bet tapę pernelyg populiarūs, kaip Diana, jie susižeria visą visuomenės meilę.
Tauta niekada nepamils M. Markle taip, kaip Dianos, nes jai trūksta nerūpestingo trapumo, dėl kurio princesė atrodė tokia kerinti ir pavojinga. Taip pat jai gali būti sunku įtikti senamadžiams monarchijos šalininkams. Ištikimiausiems rojalistams skirtas bei jų vardu rašantis laikraštis „The Daily Mail“ žavisi M. Markle ir ją niekina: sužadėtuvėms buvo paskirti 42 puslapiai, bet kituose atvartuose apžvalgininkai jau šaiposi iš apgailėtinų jos įpročių, kaip antai apkabinti atsitiktinius praeivius.
Kad ir kaip būtų, karališkajai muilo operai M. Markle bus išties naudinga. Ji gali sustiprinti monarchiją, ypač tarp jaunimo, kuris šiai institucijai dažniausiai yra abejingas. M. Markle biografija ir gyvenimo patirtis turėtų suartinti karališkąją šeimą su pavaldiniais, o nuoširdi nesuklastota aistra padės siekti jai pačiai svarbių tikslų. Jeigu M. Markle bus leista būti savimi – mergaite, prieš 25 metus išdrįsusia stoti į kovą su seksizmu, – britai tikriausiai pamils ją dar labiau. Tai duos naudos ir monarchijai, nes artimiausiais netikrumo kupinais metais jai prireiks kiek įmanoma daugiau geranoriškumo.
Emma Duncan yra „The Economist“ socialinės politikos skyriaus redaktorė, Valentine’as Low – „The Times“ karališkasis korespondentas.
