(Eglės Jasiukaitytės nuotr.)

Matoma – nematoma: parodos „Gyvūnas – žmogus – robotas“ užkulisiai

Matoma – nematoma: parodos „Gyvūnas – žmogus – robotas“ užkulisiai

Paroda „Gyvūnas – žmogus – robotas“ MO pakeitė ne tik ankstesnės ekspozicijos kūrinius, bet ir paties muziejaus erdves. Viktorija Vitkauskaitė prieš jos atidarymą domėjosi nematoma ruošimo puse, dėl kurios itin matomi tapo 170 kūrinių.

Trečio aukšto erdvės atrodo ir tokios pačios kaip anksčiau, tačiau kartu – ir visiškai kitokios. Iš ankstesnių apsilankymų įsiminęs didžiulis langas, žinoma, tebėra, bet šįsyk pritemdytas tamsios medžiagos vertikalėmis. Plačios rampos, ant kurios anąkart laviravau tarp įsidūkusių vaikų, šįkart iš pirmo žvilgsnio apskritai nepastebiu. „Labai gerai – vadinasi, erdvė iš esmės pasikeitė, o mes to ir siekėme, – šyptelėjo parodos architektas Justinas Dūdėnas. – Tokia buvo ir kuratorių užduotis mums: norėta, kad Danielio Libeskindo architektūra jaustųsi, bet visiškai kitaip nei ankstesnėje parodoje.“

Kartu su dizainere Akvile Paukštyte J. Dūdėnas į procesą įsiliejo tuo metu, kai pagrindinės būsimos parodos idėjos dar kristalizavosi. Devynios ekspozicijos temos kelia klausimus apie žmogaus ir gyvūno bei kitų gyvybės formų ryšį, taip pat kalba apie ateities visuomenę, kurią įprastai tapatiname su dirbtinio intelekto keliamais iššūkiais. Patiems J. Dūdėnui ir A. Paukštytei vienu iššūkių tapo šios ekspozicijos kūrinių gausa ir įvairovė: nuo tradicinių tapybos ar fotografijos darbų iki erdvės ir vaizdo instaliacijų, nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio iki šių dienų kūrinių. „Parodyti reikia labai daug ką, vadinasi, turi kažkaip suformuoti šiek tiek mažesnes, ankštesnes erdves, bet išsaugoti kūriniams dėmesingumą. Tokiame problemų labirinte sukiesi, sukiesi ir išverdi kažkokį patiekalą“, – sakė J. Dūdėnas.

Ekspozicijos kūrėjai J. Dūdėnas ir A. Paukštytė. (Radvilės Juozapaitytės nuotr.)

Architektas ir dizainerė neslepia, kad MO muziejaus erdvės diktuoja savo taisykles, kurių neįmanoma nepaisyti. Kartu jie siekė įgyvendinti ir savo viziją – parengti šiek tiek energingesnę, ne visai muziejišką parodą, sukurti intensyvesnę atmosferą.

„Su kuratorėmis svarstėme, kaip lankytojai suvoks parodą, kur ilgiau stabtelės, kaip pamatys kiekvieną temą“, – pasakojo A. Paukštytė.

Pirmasis neplanuotas stabtelėjimas lankytojui „gresia“ dar kopiant sraigtiniais MO muziejaus laiptais. Pakanka žvilgtelėti aukštyn – ir trumpam sustingsti, stebėdamas virš galvos eksponuojamos Rimo Sakalausko videoinstaliacijos dinamiką. Parodos pradžioje lyg ir tikėtumeisi pamatyti seniausius kūrinius, o esi įvedamas tiesiai į šiuolaikiniam menui atstovaujančią ekspozicijos dalį (šioje – ir žymiojo Neringos Černiauskaitės bei Ugniaus Gelgudos dueto „Pakui Hardware“ darbas). Tolesni žingsniai veda per dailės, fotografijos, skulptūros pripildytas saleles su tokių klasikų kaip Vincas Kisarauskas, Šarūnas Sauka, Romualdas Rakauskas kūriniais. O iš ekspozicijos išlydi vėl šiuolaikinio meno dozė, kurioje – ir tarptautinį pripažinimą pelniusios Hito Steyerl iš Vokietijos videodarbas „Takumo koorporacija“.

Ar tas netikėtumo efektas, sukeliantis tylų lankytojo „wow“, yra vienas ekspozicijos kūrėjų tikslų? „Man svarbu slenkstis – kad į parodą įžengtum lyg į kitą pasaulį. To visada noriu“, – teigė J. Dūdėnas. Ankstesnių šio architekto darbų sąraše – ir ypač įdomiais sprendimais įsiminusios Nacionalinės dailės galerijos parodos „Žmogus su Saukos veidu. Šarūno Saukos tapyba“ bei „Académie de Vilna – Vilniaus piešimo mokykla (1866–1915)“. Gera ekspozicija jam yra ta, iš kurios išeini lyg pabuvęs kitame pasaulyje. „Jei dar nesinori kalbėtis, norisi pabūti su savimi, pagyventi savo viduje – toks efektas yra tobulybė. Tik kaip jį pasiekti, neįsivaizduoju“, – gūžtelėjo J. Dūdėnas.

A. Paukštytė pastebi, kad rengiant ekspoziciją yra ne vienas skirtingas mąstymo kelias. Vienas sprendimų gali būti rodyti tik kūrinius, visiškai paslepiant užkulisius ir įdėtą darbą. Kitas – atvirkščiai: parodant meno kūrinius galima atverti ir parodos ruošimo kontekstą. „Kiekviena konkreti situacija reikalauja vis kitokio sprendimo“, – sakė dizainerė.

Gera ekspozicija yra ta, iš kurios išeini lyg pabuvęs kitame pasaulyje.

Šįkart parodoje „Gyvūnas – žmogus – robotas“ neliko nė vienos ankstesnės ekspozicijos sienos – visos erdvės buvo perplanuotos ir perstatytos. Didžiulės trečio aukšto salės viduryje dalis pertvarų – lengvai perregimos, iš dvisluoksnio medvilninio audinio. Architektas ir dizainerė peržiūrėjo ir išmėgino daugybę medžiagų pavyzdžių, kol tinkamiausią rado Vokietijoje. „Reikėjo, kad nebūtų žvilgus, blizgus, kad būtų tinkamo atspalvio“, – kriterijus vardijo A. Paukštytė. Tiesiog ore, palei šio audinio pertvaras, pakabinta ir dalis eksponuojamų paveikslų. Tai buvo tikras iššūkis: juk kabinant darbus įprastai, už kabliukų, šie neišvengiamai pasvirtų į priekį. Sprendimą surado dar vienas ekspozicijos bendraautoris – architektas Paulius Vitkauskas. „Pauliaus sukurta pakabinimo sistema leidžia pajausti paveikslo svorio centrą, todėl kūriniai kabo visiškai vertikaliai. Sakiau jam, kad šį išradimą reikėtų patentuoti“, – šyptelėjo J. Dūdėnas.

Ant didžiulės natūralios medvilnės pertvaros atspausdinta ir parodos anotacija bei grafinis piešinys, anot architekto, vieniems priminsiantis jūros gelmių gyventoją sifonoforą, kitiems – besistumdančius „Windows“ langelius. J. Dūdėnas džiaugiasi, kad tą patį besiklojančių langelių motyvą subtiliai pavyko išlaikyti ir kitose ekspozicijos dalyse – audiniu pritemdant didžiulį langą, dėstant etiketes prie kūrinių ar stebint pačių paveikslų šešėlius ant audinio pertvarų.

Beje, etiketės – vienas ekspozicijos elementų, kuris buvo pakeistas kone paskutinę minutę. J. Dūdėnui atrodė, kad, atsižvelgiant į parodos specifiką ir tematiką, prie paveikslų galėtų būti juodos spalvos etiketės („nors ir nemuziejiška“). Tačiau praktikoje pasirodė, kad kai kuriuos subtilesnius darbus jos tiesiog užgožia, todėl etiketės liko baltos, nors ir muziejiškos.

A. Paukštytė ir J. Dūdėnas tik droviai šypteli paklausti, ar vaikštant po pačių įrengtą ekspoziciją apima džiaugsmo ir sėkmės pojūtis. Ir abu kalba apie graužatį – nuolatinę kūrėjo palydovę, vis primenančią, kad kažkas galėjo būti padaryta geriau. Vis dėlto pirmąkart su lankytojų ekskursija parodą aplankę ir šių akimis ją pamatę architektas ir dizainerė pasijuto „visai neblogai“. „Jeigu nukreiptume dėmesį ne į ten, kur kas nors nepavyko, o į tai, kas vis dėlto išėjo, galime sakyti, kad viskas gerai“, – reziumavo A. Paukštytė.

Paroda „Gyvūnas – žmogus – robotas“ (kuratorės dr. Erika Grigoravičienė ir Ugnė Paberžytė) MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 17 d.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų