Kontaktai

Mąstyti garsais

Vokiečių kompozitorius ir pianistas Hauschka, pasirinkęs Johno Cage’o pramintą „prepared piano“ kelią, šio instrumento skambesį lipdo iš klasikinių akordų, elektroninės muzikos ir daugybės netikėtumų. Į kone ekstrasensinę muzikinę kelionę leidžiasi Ieva Rekštytė-Matuliauskė.

Viskas paruošta. Į fortepijoną nukreipta kamera, dangtis atvertas ir dideliame ekrane matyti jo viduriai. Kai kur užklijuota lipniosios juostelės atraižų, padėta pagaliukų, lipniosios juostos ritinys, stalo teniso kamuoliukų ir kitų smulkių daiktų. Greta fortepijono – pultas. Taip paruoštu instrumentu (angliškai šis būdas vadinamas „prepared piano“) Hauschka groja jau apie penkiolika metų, tačiau neabejodamas tvirtina, kad nei fortepijono, nei jo paties fantazijos ribos kol kas nebuvo atsimušusios į lubas.

Tiesa, apribojimų vis dėlto yra, jei ne viduje, tai išorėje. Gauti fortepijoną, su kuriuo galėtum išdarinėti tai, ką Hauschka, Lietuvoje pasirodė sudėtinga užduotis. Instrumentų nuomotojams pakako išgirsti apie lipniąsias juostas ir kamuoliukus, kad šie, per daug nesigilindami į užklausą, atsakytų neigiamai. Kompozitorių tokia patirtis gerokai nustebino, nes daugybės garsių koncertų salių valdytojai instrumentus jam į rankas perleidžia be nuogąstavimų.

Nuolatiniai eksperimentai yra tai, ko daugelis Hauschkos gerbėjų iš jo tikisi. (Vido Černiausko nuotr.)

Galiausiai jis pakyla į menų fabriko „Loftas“ sceną. „Rytoj bus Tarptautinė fortepijono diena, – pusbalsiu ištaria Hauschka. – Bet man ji būna kasdien, tad nė nežinau, ar reikėtų kaip nors ypatingai ją paminėti.“ Koncertus jis dažniausiai pradeda ne virtuozišku muzikiniu pasisveikinimu, bet keliais, atrodo, nereikšmingais sakiniais, kurie pianistui padeda geriau pajusti publiką. Jis iškart iškloja, kad „Vilniuje tikriausiai nesilankyta“, nors Baltijos šalyse viešėti teko. Jokios „kaip gera čia būti“ egzaltacijos, tik nuogas paprastumas su atminties spragomis. Akivaizdu, kad publika jį įvertina palankiai.

Kelionė kartu

Ryšys su klausytojais Hauschkai itin svarbus. Likus pusvalandžiui iki koncerto užkulisiuose jis svarsto, kad turbūt niekada negros didelei miniai: „Sykį su „Sigur Rós“ (islandų postroko grupė – „IQ Life“ past.) surengėme koncertą 8 tūkst. publikai – buvo smagu, tačiau iš esmės man tai neatrodo priimtina. Daugiau nei tūkstantis žmonių jau nebegerai. Vienas fortepijonas reikalauja intymumo, artimumo.“ Pianistas truputį apgailestauja, jog „Lofte“ nebuvo įmanoma fortepijono pastatyti viduryje salės, kad klausytojai jį apsuptų. „Noriu pajusti, jog mes kartu, – darsyk akcentuoja jis. – Bet dėmesys turi būti sutelktas ne į mane. Kviesdamas į kelionę siekiu ne pademonstruoti save ir savo gebėjimus, o sukurti erdvę klausytojams įsigilinti ir geriau suprasti save pačius. Suprantu, kad toks ketinimas skamba kilniai, bet gana dažnai sulaukiu atsiliepimų, kad būtent tokį ar panašų poveikį mano muzika ir sukelia. Dėl to esu labai laimingas.“

Hauschka, arba Volkeris Bertelmannas, į asmeninę kelionę su fortepijonu leidosi vaikystėje. Būdamas aštuonerių gimtajame Ferndorfo miestelyje Šiaurės Reine-Vestfalijoje jis ruošėsi Kalėdų renginiui bažnyčioje ir jam teko mokytis pianino partijos. Nuo tada buvo užrašytas į fortepijono pamokas ir užsidegęs jas lankė apie dešimt metų. Paauglystėje buvo roko grupės periodas (kuris jaunas muzikantas jo išvengia?), paskui šiek tiek darbų televizijoje, dainavimo kitose grupėse. Visgi V. Bertelmannas tuomet suabejojo, ar galėtų iš muzikos valgyti duoną. Nutarė stoti į mediciną, vėliau perstojo į verslo ekonomiką, kol galiausiai pripažino, kad prieš prigimtį nepasišakosi: su pusbroliu įkūrė hiphopo duetą „God’s Favorite Dog“ („Mėgstamiausias Dievo šuo“) ir išleido pirmąjį albumą.

Hiphopo albumas?

Pradėjęs solinę pianisto karjerą pirmuosius penkerius metus V. Bertelmannas pats atlikdavo visus organizacinius darbus prieš koncertus: ieškodavo ir tardavosi dėl fortepijonų, domėdavosi koncertų salėmis, rezervuodavo nakvynės vietas. „Tai sekino, bet man visuomet norėjosi išmanyti savo veiklą, – apsisprendimą paaiškina pašnekovas. – Kai gerai nesiorientuoji, kas vyksta, gali lengvai tapti aplinkybių auka. Dabar puikiai suprantu, kas vyksta užkulisiuose, ir galiu duoti adekvačių patarimų. Asmeninis kontaktas taip pat svarbus. Nenoriu pasirodyti nepasiekiamas.“ Dėl šios priežasties jis džiaugiasi pasirinkęs čekišką, jokių biografinių sąsajų neturinčią Hauschkos pavardę, kuria jis jau penkiolika metų prisistato publikai. Šis sceninis vardas muzikantui skamba šiltai, nepretenzingai ir, anot jo, neįspraudžia į jokius rėmus. „Kai pasivadini tikruoju vardu, tarsi apibrėži save kaip instrumentalistą, o aš noriu būti netikėtas kūrėjas, kad ir kitą savaitę galintis išleisti hiphopo albumą“, – žybteli akimis.

Net ir toks posūkis menininko gerbėjų veikiausiai nepriblokštų ar tuo labiau nenuviltų. Nuolatiniai eksperimentai yra tai, ko jie tikisi iš kūrėjo, į klasikinį fortepijono skambesį įaudžiančio minimalistinių elektronikos ritmų ir netikėtų sąskambių, atsirandančių judant įvairiems daikteliams, išdėliotiems stačiai ant instrumento. „Niekada nesiekiau tenkinti klausytojų lūkesčių. Noriu daryti tai, ką tikiu, jog verta daryti. Taip elgiuosi būtent todėl, kad man klausytojai rūpi“, – paaiškina jis.

Hauschka neseniai atkreipė dėmesį, kad jo gerbėjų ratas šiek tiek pasikeitė, anksčiau tarp jų buvo kur kas daugiau hipsterių: „Tai, kad jiems nebesu aktualus, mane tik džiugina. Neturiu nieko prieš šį stilių, tačiau nenoriu būti įdomus tik metus – hipsteriams būdinga domėtis naujomis tendencijomis ir jas keisti, o tai priešinga mano mąstymui.“ Tęstinumą, nors ir keista apie jį girdėti iš nuolat save perkuriančio eksperimentatoriaus, Hauschka ne viename savo interviu įvardija kaip didelę vertybę.

90 proc. improvizacijos

Pasirinktos darbo sistemos jis laikosi su vokišku uolumu. Visuomet keliasi šeštą ryto ir apie pusę septynių sėda prie instrumento. „Rytas man – pats geriausias metas išmesti visas kortas ant stalo ir išartikuliuoti tai, ką noriu pasakyti, – paaiškina. – O tuomet groju, groju, groju… ir mano darbo diena trunka nuo 8 iki 10 valandų.“ Dažnos kelionės jam netrukdo laikytis panašaus režimo. Į lėktuvą menininkas pasiima mažą pianino klaviatūrą ir netrukdomas kuria ten. Tiesa, natų paprastai nesižymi, išimtimi tampa kūrybinės kolaboracijos su kitais atlikėjais, kai šias tenka užrašyti jiems. Muzikinė istorija ir turinys Hauschkai yra svarbesni nei forma, kuri jam ir taip scenoje nekelia jokių sunkumų. Menininkas pasakoja, kad apie 90 proc. koncerto programos yra improvizacija, atsispirianti į likusius 10 proc., kuriuos sudaro jo kūrinių melodinės linijos.

Kalbant apie temas, šiuo metu Hauschka muzikaliai sprendžia tapatybės dilemą. „Gimiau Vokietijoje, kalbu vokiškai, bet nesu tikras, ar vokietis yra mano tapatybė, – dėsto jis. – Kartais jaučiuosi kur kas artimesnis žmogui iš Anglijos ar Australijos. Tapatybė ir vis dar braižomos šalių ribos šiais visuotinės migracijos bei globalizacijos laikais man atrodo itin įdomios temos.“ 2014-aisiais išleistame albume „Abandoned City“ kompozitorius svarstė, kas nutinka, kai žmonės palieka savo sukurtas, „įgyventas“ vietas, ir buvo sujaudintas miestų mirtingumo.

Sukūręs naują muzikinę temą ar potencialų albumo įrašą, menininkas linkęs palikti jį „ataušti“ ir tik tada vertinti kritiškiau. „Labiausiai pasitikiu šviežia savo ausimi, – šypteli paklaustas, ar turi autoritetingiausią pirmąjį klausytoją. – Dažnai savo įrašus perklausau važiuodamas automobiliu.“ Ar vairuodamas jis klausosi tik savo kūrybos? Hauschka nusijuokia: „Žinoma, ne, bet šiuo metu, turiu pripažinti, apskritai klausausi nedaug.“ Pašnekovas jau turi kilti į sceną, ir nebespėju paklausti, ką jis mano apie savo kūrinių ilgaamžiškumą. Tačiau suskambus pirmiesiems akordams, pradedantiems sofistikuotą ir svaigią muzikinę kelionę, šis likęs klaustukas pasirodo juokingas. Nieko tvaresnio už čia ir dabar juk nėra.