Skaityklės prieš knygas

Nors žadėtoji skaitmeninių knygų revoliucija taip ir neįvyko, ginčai dėl popierinių ir elektroninių leidinių ateities tebeverda. Bet pokyčiai bibliotekose neišvengiami.

Pasaulyje po truputį populiarėja bibliotekos be knygų. Jose skaitytojai naudojasi kompiuteriais, e. skaityklėmis ar planšetėmis. Visa informacija prieinama tik skaitmeniniu formatu. Daugiausia tokių bibliotekų yra JAV. Kol kas į skaitmeninę erdvę dažniausiai persikelia tik specializuotos, mokslinės ir techninės bibliotekos. Pavyzdžiui, Kanzaso valstijos universiteto inžinerijos mokykla jau 15 metų apsieina be popierinių knygų.

Kol kas skaitmeninės galimybės gana ribotos: daugybė senesnių leidinių nesuskaitmeninta, kiti neprieinami dėl įvairių autorių teisių keblumų, be to, daug kur neįmanoma norimos e. knygos pasiskolinti, persikelti į savo skaityklę ar kompiuterį, o vėliau grąžinti. Šie mainų mechanizmai dar neištobulinti.

Šviesūs, modernūs ir erdvūs pastatai, greitai ir patogiai pasiekiama informacija, žinoma, pranašumas. Bet… Skaitmeninėse bibliotekose nelieka to paprasto fizinio atradimo džiaugsmo – galimybės klaidžioti tarp lentynų, raustis, vartyti puslapius, ištraukti išvaizda ar pavadinimo šriftu sudominusią knygą. Fizinis pojūtis – itin svarbus mūsų atminčiai, o tekstą suvokti ir atkurti labai padeda ir pačios knygos saugoma atmintis: kvapai, spalvos, popieriaus šiurkštumas ar švelnumas.

Deja, skaitytojų mažėja, bibliotekos masiškai uždaromos visame pasaulyje. Lietuvos (tikriausiai ir kitų ne taip seniai į ES įstojusių Rytų Europos šalių) padėtis dviprasmiška. Bibliotekų nebeliko bažnytkaimiuose, kaimuose ir mažesniuose miesteliuose, o ant jų aptrupėjusių laiptelių dabar jaunimas geria alų. Kita vertus, didesniuose miesteliuose atnaujintos ar pastatytos prašmatnios bibliotekos po truputėlį virsta kultūros prekybcentriais. Jose gali rasti visko – ir tarp to visko knygos užima anaiptol ne pirmą vietą. Bibliotekose mokami mokesčiai, vyksta koncertai, žiūrimas futbolo čempionatas, rengiami vakarai ir pristatymai, potencialūs Seimo nariai pudrina smegenis potencialiems rinkėjams… O svarbiausia šiose bibliotekose – visagalis internetas. Žmonės laukia eilėse pažaisti kompiuterinių žaidimų ar panaršyti po darbo „perku–parduodu“ skelbimus. Daugelis čia ateina pabendrauti su emigravusiais giminaičiais per „Skype“ ar e. paštu.

Skaitmeninėse bibliotekose nelieka to paprasto fizinio atradimo džiaugsmo – galimybės klaidžioti tarp lentynų, raustis, vartyti puslapius, ištraukti išvaizda ar pavadinimo šriftu sudominusią knygą.

Galų gale sukasi užburtas paklausos ir pasiūlos ratas. Bibliotekos masiškai perka populiarias, „karamelizuotas“ knygas: meilės romanus, detektyvus, trilerius, kuriuos paslaugiai kepa ne viena leidykla. Ir siūlo skaitytojams. Didžioji dalis visuomet troško tokių knygų. Jų vis gausėja, o rimtosios literatūros pasirinkimas menksta. Nemažai provincijos bibliotekų vis dar neatsikratė nesuskaičiuojamų lentynų sovietinių Lietuvos ir broliškų respublikų nusipelniusių rašytojų daugiatomių kliedesių. Nenuostabu, kad perleistai ar naujai išleistai klasikai neatsiranda vietos. Ir skaitytojų. Nes juos vis dėlto reikia ugdyti.

Vakaruose šiuo metu daug diskutuojama ir svarstoma dėl bibliotekininko vaidmens. Sutariama dėl vieno – jis turi keistis. Bibliotekininkai iš kaupėjų turėtų virsti į valdytojus, tiekėjus ar vedlius. Paradoksalu, bet ateityje šioms įstaigoms turbūt teks atsisakyti kaupėjų vaidmens, jos taps tarpininkėmis, o bibliotekininkai – kvalifikuotais informacijos ieškotojais ir patarėjais.

Šiems darbuotojams teks derinti sena ir nauja: padėti susivokti popierinių knygų ir periodikos, mikrofilmų pasaulyje, taip pat mokėti elgtis su skaitmeninės epochos įrenginiais, medžiaga ir informacija. Nes vis daugiau knygų bus skaitmeninama, virtualybėje esanti biblioteka didės, tekstų labirintas plėsis, o nesuinteresuotų, objektyvių (netarnaujančių nei leidykloms, nei konkretiems autoriams) vedlių ims trūkti. Tai jie turės imti skaitytoją už rankos ir, vadovaudamiesi savo žiniomis bei nuojauta (kuri yra itin svarbi, kurios vienintelės turbūt nesuskaitmeninsi ir neperkelsi į virtualiąją erdvę), atvesti jį ten, kur reikia.

Šiais agresyviai brukamos informacijos laikais bibliotekos yra beveik vienintelė erdvė susirinkti ir dalytis žiniomis. Jų trauka ir aura išlieka. Tai rami vieta susikaupti, savotiška sakrali erdvė, atvira tiek tikintiems, tiek netikintiems. Jos būtinos, kad klestėtų didesnės (miesto, srities) ar mažesnės (kvartalo, rajono, gatvės) bendruomenės.

„Bibliotekos yra tas visuomenės palapinę laikantis ramstis, – sako bestselerių autorius Michaelas Connolly. – Šioje palapinėje glaudžiasi daugybė idėjų. Jei išmušime tą ramstį, sugrius visa visuomeninė struktūra.“

Todėl lieka tik paklausti savęs ir kitų: ar mes gintume bibliotekas, ar jos rūpėtų autoriams ir skaitytojams, pavyzdžiui, kaip Didžiojoje Britanijoje? Ten valdžiai panorus uždaryti net 350 šalies bibliotekų, grupė rašytojų įvairiuose miestuose suorganizavo visuomenės protestus.
Gali tekti ir mums, jei dar ne per vėlu.