-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tomas Ramanauskas, reklamos kūrėjas, kūrybingumo dėstytojas
Mano profesija – kurti idėjas ir jas įgyvendinti, todėl menas man visuomet yra begalinis dovanų maišas. Kad ir kur keliaučiau, muziejus yra viena esminių stotelių. Man jis būtinas dėl visai kitokio laiko pojūčio. Būdamas ten sulėtėju, susikaupiu, įsižiūriu.
Mėgstu pasiplanuoti ne tik muziejų maršrutą, bet ir kelionės asfaltą. Todėl einu bent jau apgraibomis žinodamas kur. Tiesa, tai nereiškia, kad nebūsiu „prigautas“ negirdėtų pavardžių. Jei miestą lankau ne pirmą sykį, žinau, ko tikėtis: Londone visada užsuku į Saatchi galeriją, Romoje aplankau MAXXI, Barselonoje – „Macbą“, Vilniuje – Nacionalinę dailės galeriją ir, neabejoju, jau kitąmet eisiu į MO muziejų. Kultūriškai kuklesniuose miestuose kartais ir rinktis nėra iš ko. O perkrautuose metropoliuose pradedu nuo šiuolaikinio ar modernaus meno ir, jei lieka laiko, grybšteliu klasikus. Sotieji miestai dažnai leidžia rinktis pavardes ar temas, tada jau – visiška puota. Visuomet įdomu pamirksėti prie vietos meno, pamatyti tuos, kurie neatplaukia interneto paviršiumi.
Po galerijas keliaujame su žmona, bet kiekvienas turime savo tempą. Stengiamės nesimušti, jei kuris nors atsilieka. Muziejus duetu man – nuostabiausia patirtis. Aptarimas to, ką matei ar matai, vaikiškas rodymas pirštu: pažiūrėk, oho, kas čia per (ne)sąmonė, ginčijimasis ar sinchroniškas linksėjimas iš pasitenkinimo – dviese ši vieta kur kas pilnesnė.
Puikiai žinau, kad ilgesnis žiūrėjimas į paveikslą, meno kūrinį patyrimą gerina eksponentiškai, tačiau esu ir įspūdžių kolekcionierius, kuris privalo juos visus surinkti.
Nemėgstu per didelių muziejų, kur visuomet jauti išdžiūvusią burną ir priekaištą, kad nespėji visko pamatyti. Juose sunku save sutramdyti ir likti prie gylio, o ne pločio. Išgyvenu amžiną priekaištų sau mūšį: puikiai žinau, kad ilgesnis žiūrėjimas į paveikslą, meno kūrinį patyrimą gerina eksponentiškai, tačiau esu ir įspūdžių kolekcionierius, kuris privalo juos visus surinkti. Taip ir baruosi viduje. Laimė, vis dažniau susikaupiantis „aš“ ima viršų.
Geriausiu muziejumi išskirčiau Gugenheimą Niujorke. Jo neatrasti neįmanoma, jis – pirmose visų gidų vietose. Unikali muziejaus architektūra, spirale kelianti aukštyn per parodas, yra lyg dramaturginė kreivė, savitai eksponuojanti kūrinius. Kai lankiausi Franko Lloydo Wrighto šedevro pilve, mačiau daug meno, bet jį primiršau, o paties muziejaus pamiršti negaliu.
Aistė Paulina Virbickaitė, menotyrininkė
Lankytis muziejuose ir galerijose – mano darbas. Kai ten keliauju darbo reikalais, žinau, kad išėjusi turėsiu ką nors parašyti. Todėl labiau fiksuoju aplinkos detales, daugiau užsirašau. Jei einu į dar nematytą muziejų, pirma atlieku namų darbus: domiuosi, kas jame eksponuojama, skaitau informaciją apie patį muziejų, kokiame pastate jis įsikūręs, kokia kolekcija jame pristatoma, kaip ji surinkta. Visa tai žinant ir eiti tampa įdomiau.
Keturios valandos – laiko riba, kai susikaupti muziejuje tampa sunku. Jei jis didžiulis ir žinau, kad visko neaprėpsiu, iš anksto išsirenku, į kurias sales užsuksiu. Lankydamasi viena turiu daugiau laiko – galiu prie vieno paveikslo neskubėdama, nežiūrėdama į laikrodį stovėti 15 minučių. Kita vertus, tada nėra su kuo pasikalbėti. O pasidalyti įspūdžiais labai norisi. Kartą net pradėjau diskusiją su nepažįstamaisiais. Susižiūrėjom, nusišypsojom ir ėmėm kalbėtis. Kiekvienas meno kūrinį mato skirtingai, todėl įdomu išgirsti kitą nuomonę. Labai svarbi muziejaus kuriama atmosfera. Ją paįvairina kavinė, jei ši – kuo nors išskirtinė. Ten dažnai apsilankau atsikvėpti, kai jau jaučiu, kad pavargau. Išeidama niekada nepraeinu pro muziejaus parduotuvę. Jei randu įdomių knygų ar suvenyrų, ką nors nusiperku prisiminimui.
Kiekvienas meno kūrinys, vienaip ar kitaip, pasakoja istoriją. Muziejus, jo aplinka, eksponatai – taip pat. Kuo toliau, tuo įdomesni ir žmogiškesni man atrodo privatūs muziejai. Jie dažniausiai būna nedideli, o juose atsiskleidžia vieno žmogaus ar šeimos surinkti kūriniai. Berlyne toks yra siurrealizmo, Vilniuje – Kazio Varnelio muziejus. Užėjęs vidun ne tik stebi kūrinius, bet ir jauti už jų esantį žmogų. Gali pamėginti suprasti jo skonį, tai, kas tam kolekcininkui buvo įdomu.
K. Varnelis kiekvieną muziejaus salę kūrė kaip atskirą ekspoziciją – tai tarsi kūrinys kūrinyje, turintis savo nemonotonišką ritmą. Džiugina pats žinojimas, kad menininkas ne tik kūrė, bet ir surinko seriją už savo sunkiai uždirbtus pinigus, viską sudėliojo į vieną instaliaciją. Tokioms vietoms kaip ši galima atleisti šedevrų neturėjimą ar nedideles erdves dėl ryškaus istorijos jausmo, kurio trūksta dideliuose muziejuose.
Vis dėlto kiekvienas muziejus turi stipriųjų vietų, ir leidžiuosi būti jų apžavėta. Pati labiausiai mėgstu tapybą, bet atkreipiu dėmesį ir į pastato architektūrą. Kartais ji net būna ryškesnė už viduje eksponuojamą meną.
Gitanas Nausėda, ekonomistas
Šeštadienis dažnai būna ta savaitės diena, kai susimąstau, kad reikėtų nuvykti į parodą ar muziejų. Tada greitai akimis permetu tuo metu veikiančias ekspozicijas ir tikslingai einu į teminę parodą, nes nuolatinių antrą kartą dažnai ir nebeaplankau.
Žinoma, pasitaiko visiškai spontaniškų išvykų, pavyzdžiui, per muziejų naktį su žmona lankėmės teatralizuotoje Vilniaus universiteto ekskursijoje. Be tikslo muziejuose apsilankau ir todėl, kad ten vienoje vietoje galiu rasti knygų, susijusių su parodų katalogais ar istorija.
Esu iš tų žmonių, kurie muziejus lanko greitai – ilgai nemedituoju prie vieno kūrinio. Nevaidinu, jei kas nors ką nors kūrinyje mato, o aš – ne. Darbas arba padaro momentinį įspūdį, arba turbūt jo ir nebepadarys, nes dažnai neturiu kantrybės laukti, kol tas patyrimas atsiras.
Nors Valdovų rūmai sulaukė kritikos, kad tai bus „negyvas“ pastatas be savo istorijos, taip nėra – būdamas ten jauti jų aurą.
Kalbant apie muziejų pasirinkimo kriterijus, aplinkos veiksnys man nepaprastai svarbus. Jei senoviniai eksponatai būtų pateikiami visiškai moderniose erdvėse, gal tai būtų įdomu, bet man pasirodytų neįprasta. Daugelyje sričių kompiuteris šiandien būtinas, tačiau muziejininkystėje ir be jo kol kas galiu išgyventi. Todėl ir mėgstu Lietuvos dailės muziejų, kur viskas alsuoja tikrumu, originalumu. Ten pagaunu save galvojantį, kad norėčiau dar kartą apžiūrėti ir nuolatinę muziejaus ekspoziciją. Pati aplinka nuteikia grįžti prie istorinių mūsų šalies dailės darbų.
Svarbus ir istorinis kontekstas, todėl geriausio muziejaus vietą skirčiau Valdovų rūmams bei Lietuvos dailės muziejui. Pirmuosius dėl profesionaliai surinktos ekspozicijos ir sudominančių tekstų – juos norisi skaityti, prie jų sustoti ilgiau. Tai nėra nuvalkioti, istorinėse knygose daugybę sykių kartoti aspektai. Istorijos pateiktos daug įdomesniu kampu. Nors Valdovų rūmai sulaukė kritikos, kad tai bus „negyvas“ pastatas be savo istorijos, taip nėra – būdamas ten jauti jų aurą.
Per pastaruosius 10–15 metų Lietuvos muziejuose padaryta daug reikšmingų žingsnių. Po truputį atsikratome sovietinės muziejininkystės, kuriai būdinga statiškai, neįdomiai pateikti eksponatus, taip pat prižiūrėtojos, sukeliančios dar didesnį nuobodulį. Jei mūsų muziejai taptų dar dinamiškesni, organizuotų keičiamas parodas, žmones tai skatintų juose apsilankyti dažniau.
Aistė Jakimavičiūtė, grafikos dizainerė, renginių organizatorė
Kas sakė, kad geriausias muziejus ar galerija yra pastatas, apibrėžta erdvė, turinti sistemą – parodas ir jų pokyčius? Dauguma galerijų, kurios nesugeba įžvelgti naujų perspektyvų ir formatų savo erdvėje, nebėra aktualios. O jei nėra aktualios – ar tikrai jos geros?
Šiandieniame labai greitų pokyčių pasaulyje kyla klausimas, ar viskas turėtų likti taip pat, ar muziejai turėtų keistis su žmonėmis? Mano nuomone, reikėtų plėtoti jų dialogą. Jei viena ar kita pusė laiko įsispyrusi savo, dialogo, tobulėjimo ir augimo nėra. Todėl esu eksperimentinių įvykių, vietų, susibūrimų atstovė.
Mano iniciatyva organizuotose „Penketų“ konferencijose apie vizualiąją kultūrą bandėme per vaizdus pasakoti tai, ką patiria kūrėjai. Daugelį dalykų žmonės, prieš ateidami į konferenciją, jau yra matę – su kūrėjų darbais susipažinę internete. Todėl pats vaizdas savaime tampa nebeįdomus, lankytojus domina tai, kas slypi už jo: kodėl jis atsirado, kaip vyko kūrybos procesas, kodėl pasirinktas tam tikras sprendimas. Tik vykstant tokiam dialogui darbas įgauna kitą prasmę – sužinai, kaip jis sukurtas.
Mano nuomone, patys sėkmingiausi muziejai ir galerijos – tie, kurie nebijo išeiti iš stereotipinės, susiformavusios aplinkos ir taip geba pritraukti, sudominti jaunus žmones. Viena tokių mano mėgstamų vietų – Valstybės pažinimo centras. Jis yra dizaino objektas, transliuojantis kokybišką turinį, vertybes, taip pat sukurtas pasitelkiant jau minėtas naujas formas. Tokio eksperimento sėkmę įrodo įgyvendinimas ir geri atsiliepimai.
Galerijose domiuosi eksponatais, atskleidžiančiais, kaip šiuolaikiniai kūrėjai interpretuoja realybę, kurioje gyvena, taip pat dizaino objektais, iliustracijomis, šiuolaikine kūrybos sfera. Liūdna, bet neturime nė vieno almanacho, kuriame būtų surinkti pastarųjų 10–20 metų labiausiai nusipelniusių lietuvių dizainerių bei iliustratorių darbai, pripažįstami visame pasaulyje. Tokiems kūrėjams Lietuvoje dėmesys skiriamas tik nišinėse auditorijose, dizaino susibūrimuose, apdovanojimuose, nors jų darbai tikrai turi kultūrinę vertę – tai mūsų kultūrinis kontekstas, kurį galima ir reikėtų parodyti.
Artūras Morozovas, fotožurnalistas
Muziejai ir galerijos – mano kasdienybės dalis. Stengiuosi reaguoti į naujas parodas, meno festivalius ir vis prisiminti mūsų klasikų darbus nuolatinėse ekspozicijose. Daug keliauju, o svečią šalį smalsu pažinti per vietos galerijas ir vietos kūrybos svorį.
Džiaugiuosi, kad Vilnius turi Nacionalinę dailės galeriją, į kurią galima drąsiai atsivesti užsienio svečius, kad Kaune ir Šiauliuose veikia šiuolaikinės fotografijos darbų eksponavimo erdvės, kurios man kaip fotografui yra labai svarbios. Taip pat mėgstu lankytis Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje.
Neinstitucionalizuoti kultūros grynuoliai yra nepaprastai vertingi – jie kyla iš pačių žmonių, jų kūrybinės minties.
Esu įgijęs menotyrininko išsilavinimą, tad stebiu ir seku savo mėgstamų menininkų darbus, esu atidus ir naujiems kūrėjams. Dirbdamas fotografu, įkvėpimo ieškau mūsų klasikų darbuose – Kaune lankau Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ekspoziciją, beje, paveikiai eksponuotą prietemoje. Taip pat leidžiuosi veikiamas barokinės tapybos. Neatsižaviu šios srovės europiečių tapytojų šviesos jutimu, jų darbuose vyraujančiu daugiaplaniškumu.
Norėčiau paminėti ne naują, tačiau pastaruoju metu sustiprėjusį reiškinį – spontaniškus, privačių iniciatyvų muziejus po atviru dangumi. Susidomėjęs stebiu Kauno Kiemo galerijos evoliuciją: kai iš emigracijos grįžusio menininko, statybininko Vytenio Jako iniciatyva jo apleistas kiemas su tarpusavyje nesisveikinančiais kaimynais tapo gyvybingu Kauno kultūros tašku. Menininkas susipažino su kaimynais, juos supažindino, visi kartu išvalė kiemą ir pradėjo svajoti. Jų svajonės virto sienų tapyba ir skulptūra, muzika, instaliacijomis ir pokalbiais prie laužo. Tokie neinstitucionalizuoti kultūros grynuoliai yra nepaprastai vertingi – jie kyla iš pačių žmonių, jų kūrybinės minties. Jie – atviri, suburiantys ir rodantys pavyzdį. Nekantriai laukiu, į ką ši grandininė reakcija evoliucionuos.
