(Asmeninio archyvo nuotr.)

Kur nieko nėra ir nieko netrūksta: gyvenimas Reikjavike

Kur nieko nėra ir nieko netrūksta: gyvenimas Reikjavike

Reikjavike Ieva Paškauskaitė prisijaukino tenykštį lėtą gyvenimo ritmą ir beribės tuštumos pojūtį.

Kai praėjusių metų rugpjūčio viduryje išskridau iš pietietišku karščiu alsuojančios Lietuvos, sulaukiau ne vieno keisto žvilgsnio – vilkėjau džinsais, slidinėjimo striuke ir avėjau rudeninius batus. Orų prognozės Islandijoje rodė lietų, vėją ir vos 12 laipsnių šilumos – tai turėjo būti viena šilčiausių dienų tą savaitę. Lagamine slėpėsi dar viena – storesnė – striukė, kelios poros šiltų batų ir krūva megztinių. Grįžti namo turėjau gruodžio viduryje, tad slapta tikėjausi, kad pusės tų daiktų neprireiks. Tačiau vieninteliai drabužiai, per keturis mėnesius taip ir neištraukti iš lagamino, buvo bėgiojimo apranga – islandiški orai mane nugalėjo dar pirmąjį rytą, kai susilenkusi prieš vėją lėtai slinkau, rodos, vidury niekur įsikūrusiame oro uoste.

Jausmas, kad aplink nieko nėra, Islandijoje apima nuolat. 45 minučių trukmės kelionė nuo Keflaviko oro uosto iki Reikjaviko, kurioje pirmieji namai išdygsta tik visai netoli sostinės, yra turbūt geriausia to iliustracija. Pakeliui „tuščia“ – į visas puses driekiasi samanoti lavos laukai, o geru oru tolumoje matomi kalnų kontūrai lyjant pradingsta migloje. Vis dėlto nė vienas autobusu važiuojantis turistas negali atitraukti akių – Islandijoje užburia net plynės. Vėliau, jau keliaudama po salą, negalėdavau atsistebėti, kokie neįtikėtinai dideli kontrastai gali slėptis tokiame nedideliame plote. Tolstant į vakarus samanotus lavos laukus keičia žolynai ir krūmokšniai, kurių spalva mainosi nuo žalsvos iki ryškiai oranžinės, raudonas uolas keičia rudos, šias – juodos, net ir vasarą tolumoje stūkso snieguotos kalnų viršūnės, iš karštųjų versmių plūsta baltas garas. Ir visgi, išskyrus gamtą, daugiau ten nieko nėra.

Kai pasirodė pirmoji pašvaistė, šeimininkas pasibeldė į mano studijos duris, parodė į dangų ir grįžo vakarieniauti.

Tuštumos jausmas neapleidžia ir sostinėje. Reikjavike ir aplink jį įsikūrusiuose miesteliuose gyvena maždaug du trečdaliai šalies populiacijos (tiesa, tai vos šiek tiek daugiau nei Klaipėdoje), tačiau ši sostinė neturi dideliam miestui būdingos auros. Jos centre stovi spalvoti dviejų trijų aukštų namukai, o į viršų šauna tik bažnyčių bokštai. Tuščiose aikštėse ir parkeliuose gainiojasi vėjas – ir mieste, ir už jo ribų yra tiek erdvės, kad kartais nežinia, ką su ja daryti ir kur dėtis.

Pavyzdžiui, važiuodama į universitetą dviračiu iš pradžių traukdavau nedidelio fjordo pakrante link terminio vandens paplūdimio, pasukdavau link Perlo: tai geoterminė miesto katilinė, kurioje yra kelios krautuvėlės ir restoranas, veikia parodos ir vyksta koncertai. Tada leisdavausi žemyn pro oro uostą ir galiausiai pravažiavusi pelkėtą laukymę atsidurdavau vietoje. Dienomis, kai rinkdavausi kelionę autobusu, tekdavo universitetą pasiekti iš kitos pusės – išlipusi prie miesto Rotušės žingsniuodavau palei tvenkinį. Būdavo dienų, kai taip keliaudama prasilenkdavau vos su vienu kitu praeiviu. Kartais būdavau vienintelė keleivė per miesto centrą važiuojančiame autobuse. O sykiais tekdavo stebėti, kaip eismą sustabdo kelią pereiti bandančios žąsys…

Trūksta tik miško

Kita vertus, pojūtį, kad sostinėje nieko nėra, ypač sezono metu išblaško turistai. Miesto centre vis aidi skardus amerikiečių juokas, po senamiestį tyliai zuja fotoaparatais nešini kinai ir japonai, autobusuose skamba lenkiška muzika, o baseinuose, kavinėse ir parduotuvėse daugybė skirtingų kalbų susimaišo į vientisą dūzgesį.

Nors turistų srautas nenutrūksta net ir vidury žiemos, vis dėlto šaltuoju metų laiku jį retina dėl sniego uždaromi keliai, neprognozuojamas oras ir tikimybė, kad ekskursijos gali būti atšauktos net ir likus kelioms valandoms iki išvykimo. Todėl pasibaigus vasaros sezonui miestas aprimsta. Gatvėse sutinkami įvairiausiomis pasaulio kalbomis kalbantys asmenys – ne turistai, o imigrantai, jau išmokę neskubėti. Islandijoje, rodos, gyvenama savu ritmu. Niekas nesistebi, kai iš penkių kasų dirba tik viena, padavėjas neprieina dešimt minučių, o banke tenka valandą gerti nemokamą kavą ir naršyti telefone, kol galų gale sulauksi savo eilės.

Tačiau islandai moka mėgautis savo laisvalaikiu – nors ir įpratę daug dirbti, jie noriai leidžia laiką su šeima, kartu vyksta atostogų į šiltus kraštus, keliauja po Islandiją, lankosi baseinuose ar muziejuose. Čia įprasta, kad ilgos sekmadienio vakarienės susirenka net trys šeimos kartos, anūkus iš darželio pasiima seneliai, o vienam iš tėvų panorus nusnūsti pietų miego, kitas vedasi vaiką ledų. Buvimas su šeima islandams yra beveik šventa tradicija, kuria greitai užsikrečia ir atvykusieji.

Nors, vietinių teigimu, turistų srautas pastaraisiais metais pradėjo šiek tiek slūgti, šalis vis dar yra populiarus atostogų objektas. Ir nenuostabu – gamtos stebuklai Islandijoje užburia. Ugnikalniai, lavos laukai, ledynai, karštosios versmės, urvai, kanjonai, kriokliai, uolos… Į mano aikčiojimus islandai visada atsakydavo atlaidžia šypsena – užlipti į Esjos viršūnę (914 m) jiems tėra lengvas sekmadieninis pasivaikščiojimas, o visi po salą išsibarstę gamtos objektai matomi kaskart važiuojant į vasarnamį Akureiryje – antrame pagal dydį šalies mieste. Kai rugsėjį pasirodė pirmoji pašvaistė, būsto šeimininkas pasibeldė į mano studijos duris, parodė į dangų ir grįžo vakarieniauti. Ir visai ne todėl, kad nevertintų jį supančios aplinkos – islandai savo šalies grožį priima kaip savaime suprantamą dalyką. O aš imdavau juoktis kaskart danguje išvydusi šokančias šviesas – net jei tekdavo kalenti dantimis ir gūžtis nuo vėjo.

Vienintelis dalykas, kurio man išties trūko Islandijoje, buvo miškas. Nors vietiniai ir didžiuojasi savo bandymais atsodinti šalį anksčiau dengusius miškų plotus, šis procesas yra lėtas ir brangus. „Ten sodinamas miškas, – ranka rodydami į žalių metro aukščio eglių lopinėlį išdidžiai pabrėžia islandai ir tuojau pat pajuokaudami priduria: – Jei kada Islandijoje pasiklysi miške, tiesiog atsistok.“ Tačiau keliaujant už akių užkliūva kiekviena liauna eglaitė ir pušelė, ir net turistai netrunka kelių medžių grupelės imti vadinti mišku.

Nors už šalies ribų Islandija labiausiai garsėja savo gamta, jos kultūra yra ne menkiau verta dėmesio. Tai šalis, kurios istorija buvo pradėta užrašinėti praėjus vos keliems šimtams metų nuo salos apgyvendinimo, o pasakojimai apie „legendinių laikų“ didvyrius buvo perduodami iš lūpų į lūpas, kol galiausiai nugulė ant popieriaus sagų pavidalu. Folkloras gyvas ir šiandien – gruodį pas vaikus iš kalnų nusileidžia išdykę mistiški žmogeliukai, per Kalėdas naujo drabužio nedėvinčius gali suėsti milžiniška katė, užburtose uolose gyvena elfai, o kalnuose slepiasi troliai ir nykštukai. Prieš akis regint užburiančius Islandijos vaizdus, šiomis magiškomis būtybėmis visai nesunku patikėti.

Kur pavalgyti?

Islandai savo išlavintu skoniu kavai išsiskiria iš visų šio gėrimo kultūra besididžiuojančių Skandinavijos tautų. Čia nerasite amerikietiško „Starbucks“ ar kitose Šiaurės šalyse mėgstamo „Espresso House“, siūlančių dirbtiniais sirupais saldintą kavą – dauguma kavinių Reikjavike ruošia klasikinius gėrimus iš atrinktų pupelių. Būdami centre užsukite į neįtikėtinai gardžia kava garsėjančią „Stofan“ (Vesturgata 3) arba netoli Hallgrimskirkja katedros esančią eklektišką „Café Babalu“ (Skolavoroustigur 22a), kur, jei tik nepagailėsite 10 eurų, galėsite pasivaišinti ir gabalėliu gardaus pyrago.

Jei lankotės Reikjavike vasarą, leiskite sau paklaidžioti po uostą ir susiraskite ryškiai raudonai šviečiantį „Fish & Chips Vagninn“ restoraną su ratais. Sklando legendos, kad žuvis čia prilygsta geriausių restoranų mieste patiekalams… tik kaina kur kas draugiškesnė. Netoli rasite ir tiek vietinių, tiek turistų itin mėgstamą „Bæjarins Beztu Pylsur“ dešrainių kioską (Tryggvatagata 1). Jei norite paragauti tradicinio islandiško maisto (tiesa, pritaikyto turistams – virtos avies galvos, kraujinio pudingo ir pūdyto ryklio teks ieškoti kitur), apsilankykite pačiame miesto centre įsikūrusiame „Icelandic street food“ restoranėlyje (Lækjargata 8).

Islandija garsėja ne tik gamtos grožiu, bet ir didelėmis kainomis. Tad jei norite pavalgyti pigiai, ieškokite Rytų Azijos arba Artimųjų Rytų patiekalus siūlančių restoranų, o pietus ar vakarienę užbaikite apsilankymu vienoje iš daugybės ledainių, pavyzdžiui, Laugarásvegur 1 įsikūrusioje „Skúbb“ arba Grandagarður 21 esančioje legendinėje „Valdís“.

Ką aplankyti?

Islandija kupina gamtos stebuklų. Tai, kiek jų suspėsite išvysti, priklauso tik nuo noro ir turimo laiko. Vieną populiariausių ekskursijų, „Golden Circle“, į kurią, be kita ko, įtrauktas Guldfoso krioklys, didžiausias šiuo metu Islandijoje aktyvus Strokuro geizeris bei Tingvedliro nacionalinis parkas, kuriame anksčiau rinkdavosi Altingas – šalies parlamentas, siūlo beveik kiekviena kelionių agentūra. Tačiau kur kas lengviau šiuos objektus savarankiškai aplankyti išsinuomojus automobilį.

Kita populiari kryptis – į pietus, Viko miestelio link, aplankant Seljalandsfoss ir Skógafoss krioklius, Reynisfjara juodojo smėlio paplūdimį ir netoli Viko esančius ledo urvus. Vakaruose esančiame Snaefellsnes pusiasalyje verta pamatyti Gerðuberg ir Lóndrangar uolas, „Sostų karuose“ išgarsėjusį Kirkjufell kalną, karštąsias versmes Hnappadalur slėnyje bei Vatnshellir urvą.

Turintys daugiau laiko gali traukti į šiaurę – Hvítserkur uola, Goðafoss ir Dettifoss kriokliai, Dimmuborgir lavos laukas, Ásbyrgi kanjonas ir kiti objektai šiaurinėje dalyje yra rečiau lankomi turistų, tad čia galėsite iš tiesų suprasti, ką reiškia nepaliesta islandiška gamta.

Galerija

Komentarai

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų