-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
(Asmeninio albumo nuotr.)
Vilnius visuomet išliks viena pirmųjų mano gyvenimo meilių. Čia gimiau ir kartu su Jurgio Kunčino „Tūlos“ ir Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“ romanų herojais žengiu šiose knygose aprašytomis gatvelėmis, įsivaizduodama visas miesto istorijas, jausdama jo praeitį ir kartu suvokdama, kad, būdama vilnietė, pati kuriu Vilniaus istoriją. Buvęs žydų getas, kuriame dabar gyvenu, yra tarsi paminklas žmonijos klaidoms, kartu didžiam protui ir menui. Visada prisimenu, kad gete veikė žydų teatras, stiprinęs tikėjimą ir padėjęs tverti genocidą. Buvęs Šventaragio slėnis, kur stovi Katedra, kalvos palei Vilnią ir toji, ant kurios Gediminas susapnavo savo sapną, byloja mitinę, sapnišką Vilniaus pradžią – jaučiuosi jos dalimi.
(Asmeninio albumo nuotr.)
Vieną vasarą keliaujant autostopu per Ukrainą mus pavėžėti paima ne itin patikimos išvaizdos vietinis: be priekinio danties, nusiskutęs galvą, baltais, bet jau spėjusiais papilkėti marškinėliais. Visą kelionę rusiškais keiksmažodžiais „pagražinta“ kalba jis juokais klausinėja, ar nebijome važiuoti kartu. Su vyru atsakome, kad nebijome, nors iš tiesų dreba kojos. Staiga jis savo seną mašiną sustabdo Ukrainos stepėse – aplinkui nė vieno kaimo, nė vieno žmogaus. Jis atsisuka į mus, išsišiepia grėsminga šypsena ir po nekuklios pauzės, per kurią spėjame visko prisigalvoti, taria: „Prieš penkerius metus šioje vietoje būčiau jus apvogęs ir užmušęs. Dabar įtikėjau į Dievą, todėl taip nepadarysiu.“ Ir parodo į rožinį, kabantį ant automobilio veidrodėlio. Tada liepia mums išlipti iš mašinos, išsitraukia cigarečių ir duoda vieną mano vyrui. Stovime tylėdami stepėse, jie rūko, o toje tyloje, rodos, visas gyvenimas prabėga. Štai kokią dovaną gavome iš šio ukrainiečio.
(Vida Press nuotr.)
Ladakas – tai istorinė tibetiečių karalystė Himalajuose, tikra stebuklų šalis, į kurią dar sugrįšiu. Kelionė iki jos trunka mažiausiai dvi paras vienu pavojingiausių pasaulyje kelių: kiekvieną minutę autobusui balansuojant ties kelkraščio riba, žvelgdamas į milžiniškas prarajas ar šalia nuvirtusį autobusą imi galvoti apie memento mori. Mirties nuojauta ir baimė yra šios kelionės pradžia. Vėliau – įspūdingo grožio Himalajų viršukalnės, vietos kaimeliai, nenusakomai ryškios žvaigždės naktį, budistų vienuolynai, meditacijos pamokos, apsilankymas pas šamanę ir nuolat tylų garsą skleidžiantys budistų maldos rateliai. Tai nenusakoma dvasinė kelionė, kuri kviečia sulėtėti nuo greito pasaulio tempo, pažvelgti į vidų ir pamatyti save. Jei save apskritai galima pamatyti.
(Asmeninio albumo nuotr.)
Tai žmonių sambūris, kurį ne kiekvienas gali suprasti ir pajusti, bet tikrai visiems verta tai patirti nors kartą gyvenime. Kasmet pasaulinis „Rainbow“ susitikimas vyksta skirtingose šalyse. Žmonės mėnesiui susirenka pagyventi taikioje bendruomenėje: be elektros prietaisų, alkoholio ir mėsos. Tai savotiška visuomenės utopija, kuri, pasirodo, dar įmanoma mūsų civilizuotame ir susvetimėjusiame pasaulyje. Čia sutinkama menininkų, šamanų, įvairių religijų atstovų, keliautojų, psichiatrų ar tiesiog pasaulio piliečių – visi dalijasi įžvalgomis, sugebėjimais, meile. Šiame renginyje, kuris dažniausiai vyksta įspūdingose gamtos vietovėse, gali patirti vienovę su mus supančiu pasauliu, atsakyti į daugybę kankinančių klausimų arba tiesiog pailsėti nuo varginančio gyvenimo ritmo, kai neretai pametama prasmė.
(Vida Press nuotr.)
Miestas Indijoje, į kurį žmonės vyksta numirti. Šioje magiškoje vietoje skirtingų religijų atstovai – šivaitai, krišnaitai, džainistai, net krikščionių vienuoliai – jaučiasi savi. Čia nuolat aukojama vandeniui ir ugniai, Gangas plauna viso gyvenimo nuodėmes, o šalia deginami mirusieji. Visi sutikti žmonės tame mieste atrodo tarsi siųsti šio to tavęs išmokyti. Varanasyje, atsilaikęs prieš daugybę diletantiškų jogų, gali išmokti indiško dainavimo ar groti sitaru, o saulei tekant valtimi perplaukęs Gangą smėlio saloje surasti žmogaus kaukolę.
(Asmeninio albumo nuotr.)
Nežinau, kaip šiandien, bet prieš penkerius metus Turkija buvo geriausia šalis keliauti autostopu. Turkų svetingumas ir vaišingumas – įspūdingas. Kiekvienas sustojęs vairuotojas rūpinasi tavimi ir pagelbėja, jei mato, kad esi pavargęs. Stabdant automobilius netoli Stambulo, į savo namus ant jūros kranto apsistoti pakviečia mus paėmęs pavėžėti vairuotojas. Kapadokijos oloje skurdžiai gyvenanti moteris pavaišina arbata, padainuoja ir padovanoja tradicinį turkišką drabužį. Keliaudami šioje šalyje visada jautėme didžiulį dėkingumą ir suvokėme, kad Žemėje tikrai daug gerų žmonių.
