-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Prieš maždaug 20 metų buvau priverstas sustoti. Jutau didelę įtampą, ją lydėjo „perdegimai“, išėjimai iš rikiuotės ir nemenki sveikatos sutrikimai. Jeigu turi tikslą, nerimas tampa tavo uždaviniu, tačiau jei jo nėra – fiziologine būsena, su kuria sunku tvarkytis. Pradėjau aiškintis, kaip kiti su ja susidoroja, ir tai virto gana intensyviomis žmogaus studijomis. Radau atsakymą, kuriuo šiandien neabejoju ir pats, – vienas veiksmingiausių nerimo ir neapibrėžtumo mažintojų yra sportas. Fiziologiškai tai paaiškinama labai paprastai: tiesiog į smegenis atiteka daugiau kraujo. Ėmiau su draugais žaisti tenisą, nueinu į sportą salę, turiu nedidukę sodybą, kurioje netrūksta fizinio darbo, stengiuosi mažiau naudotis liftu ir iš to susideda mano aktyvioji gyvenimo dalis. Sportas padeda sugeneruoti energiją, kuria gali užpildyti dėl nerimo ir nežinojimo, kokį sprendimą priimti, atsivėrusią tuštumą. Jis sutrumpina tą bejėgystę, taip pat moko paprastų taisyklių: kartais rezultatas būna 6:2, o kartais 2:6. Ir viskas.
Vis dažniau gebėdamas tą tuštumą užpildyti, paprasčiau ėmiau vertinti ir „situacijas be išeities“. Ar iš tikrųjų negali būti blogiau? Ar mano gyvenimo kontekste tai iš tiesų reikšminga? Ne veltui virš įėjimo į Romos senatą buvo iškabintas užrašas „memento mori“ (atmink, kad mirsi) kaip perspėjimas, kad kasdieniams dalykams nepriskirtume amžinos prasmės.
Kai užstringu ties kokiu nors klausimu ir imu justi kylantį nerimą, stengiuosi surasti laiko ramiai pasivaikščioti Neries pakrante. Jei taip nutinka per posėdį, padarome pertrauką. Kartais pakanka dešimties gilių įkvėpimų ar tiesiog nukreipti žvilgsnį į tolumą. Ar paskaityti savo stalo knygą – Marko Aurelijaus raštus. Joje pasižymėjau mintį, kurią vis sau perskaitau: „Negyvenk taip, tarsi ketintum gyventi dešimt tūkstančių metų. Neišvengiama lemtis kybo virš galvos. Kol gyveni, kol įmanoma, būk geras.“
Mūsų kūnas nėra įrankis, reikalingas savo svajonėms ir lūkesčiams pasiekti, juo reikia rūpintis, kad ir mūsų mintys būtų švarios.
„Meditacija“ daugeliui yra nepatogus, šiek tiek mistiškai skambantis žodis. Pats turėjau dėl jos šiokių tokių abejonių, kai 2013 m. keliaudamas po Mianmarą nusprendžiau sudalyvauti dešimties dienų tylėjimo stovykloje. Truputį nerimavau, ar ji nebus susieta su religija, bet nuvykęs pamačiau, kad tai labiau dėmesio koncentracijos treniruotės. Mane jos įtraukė. Visas dešimt dienų su niekuo nebendrauji ir susitelki į save. Kasdien 10–12 valandų medituoji. Iš pradžių stebi savo kvėpavimą, atkreipi dėmesį, kaip įkvepi ir iškvepi.
Labai greitai tenka pripažinti, kad prie tokio veiksmo gali sutelkti dėmesį ne ilgiau kaip dešimt sekundžių, nes minčių traukinys tave vis nuneša. Tada susierzini – nejau tu toks niekam tikęs, kad negali savęs suvaldyti ir susikaupti? Nerimas tik kyla. Ilgainiui imi suprasti, jog tai normalu, pratiniesi paleisti mintis, vis grįžti prie kvėpavimo ir savęs. Tada mokaisi susitelkti į kurį nors savo kūno tašką, kiekvieną jo dalį pajusti atskirai. Šios pratybos grąžina santykį su savo kūnu, padeda suprasti, kad jame nuolat vyksta pokyčiai, kyla emocijos, o „aš“ negyvena tik galvoje. Mūsų kūnas nėra įrankis, reikalingas savo svajonėms ir lūkesčiams pasiekti, juo reikia rūpintis, kad ir mūsų mintys būtų švarios.
Iš stovyklos išvažiavau tuo įsitikinęs ir supratęs dar vieną paprastą, bet esminį dalyką – atkreipk dėmesį į savo kvėpavimą ir labai daug sužinosi apie save ir pasaulį. Mūsų nerimas dažniausiai kyla iš emocijų, kurių nespėjame išgyventi, o meditacija mus sustabdo toje akimirkoje ir parodo, kuo mums reikėtų pasirūpinti. Jei vis suksi stiklinę ratu, nuosėdos plauks, bet vos sustabdysi – viskas nusės.
Darbe būna nemažai situacijų, kai su manimi pasikalbėti atėjęs žmogus jaučia tiek nerimo, kad pats pirmasis impulsas būna jį „išveikti“ pasakojant daug ir bet ką. Tuomet pristabdau ir klausiu, ar jis supranta, kas vyksta, ar tikrai apie tai nori kalbėti. Netrukus pripažįsta, jog tai nerimas verčia berti žodžius. Tuomet labiausiai padeda trumpa meditacija, kai stengiamės su tuo nerimu pabūti. Mūsų kūnas turi nuostabų savireguliacijos mechanizmą: kai nukreipi dėmesį į tam tikrą emociją, šiuo atveju – į nerimą, iš pradžių, tarsi demaskuotas, jis dėl to tik sustiprėja, bet paskui ima slopti. Didžiausia klaida, kad žmonės ima dėl nerimo ar kitų emocijų panikuoti, užuot į jas susitelkę. Tokiais atvejais būtina skirti laiko sau. Pavyzdžiui, išeiti pasivaikščioti ir nesijaudinti dėl savo minčių, leisti joms suktis ir, svarbiausia, lėtai bei giliai kvėpuoti.
Nerimas yra būdas atsigręžti į įvykius, būtį ir pasitikti ateitį. (Vida Press nuotr.)
Nerimas turi daug pavidalų. Jis ilgą laiką klaidingai tapatintas su siaubu ar sietas su neuroze ir depresija, tačiau šiandien jis labiau nusakomas kaip neapibrėžtas susijaudinimas, nežinios lūkestis ar neobjektinis troškimas. Šis jausmas geras tuo, kad atveria mums ateitį. Egzistencializmo filosofai nė nematė reikalo, kodėl būtina iš jo išsivaduoti. Jie nerimą apibrėžė kaip santykio tarp būties ir niekio patirtį, kaip būseną, kuri mums atsiveria jaučiant grėsmę išnykti: gyvenimo prasmę patiriame, kai jam iškyla pavojus. Ateitis, kuri nėra priežastinių ryšių tęsinys, mums kelia nerimą, nors lygiai taip pat gali ir jaudinti, ir džiuginti. Kai Kristupas Kolumbas atrado Ameriką, savo komandos jausmus aprašinėjo būtent tokiomis kategorijomis. Jis kalbėjo apie baimę, nerimą ir kartu troškimą atverti naują kelią į, kaip tuomet buvo manoma, Indiją.
Atradėjai dažnai pasižymi nerimo goduliu, kuris ir skatina juos veikti. Pagal danų egzistencializmo filosofą S. Kierkegaardą nerimas atveria mums pasaulį. Tačiau kai žmogus, visuomenė ar jos grupė nepripratusi prie tokios būsenos ir ši veikia destruktyviai, asmenys verčiau linkę pasirinkti rutiną, įprastinius santykius ir veiklas, kurios jos neskatintų. Bet yra kita tokio sprendimo pusė – pripratę prie tokio gyvenimo būdo žmonės dažnai įklimpsta į įvairių formų depresiją. Filosofai pastebi, kad ši depresija, apie kurią visi kalba, yra ne tiek nauja liga, kiek socialinis kultūrinis reiškinys, kylantis iš dabarties gyvenimo būdo. Tai reiškia, kad žmonės tiek linkę patogiai gyventi, kad nebesugeba pakelti nerimo, net jei jis atveria jiems ateitį ir naujų galimybių.
Nerimas yra būdas atsigręžti į įvykius, būtį ir pasitikti ateitį. Tik reikia išmokti apie ją mąstyti ir kalbėti. Būtent ji, o ne praeitis mums kelia nerimą (nebent padaryta kokių nors nuodėmių, bet net ir jų padarinius perkeliame į ateitį). Šių dienų žmonės susitelkę į dabarties problemų sprendimą ir nemoka galvoti apie ateitį, o toks mąstymas išties baugina.
Jau beveik susitaikiau su mintimi, kad nerimas mane lydės visą gyvenimą. Galbūt dėl šios priežasties, kad mūsų bendravimas tęsiasi ilgai, perėjau daugybę etapų. Sunkiausias ir destruktyviausias buvo paauglystėje, kai nerimas mane triuškino tiesiogine prasme. Jį jaučiau, bet jo nemokėjau įvardyti, suprasti ir priimti. Kovą pralaimėdavau, buvau pasiekusi pavojingą savidestrukcijos ribą.
Vėliau, perkopusi dvidešimt, ėmiausi strategijos tapti stipresnė už nerimą ir numalšinti jį, pajutusi vos menkiausias apraiškas. Tuomet įveikiau daugiausia vidinių baimių, kaip reikiant „apsilaužiau“, bet kartu nubėgau ilgą distanciją, visiškai nesidairydama aplink. Noras nugalėti nerimą, sau ir pasauliui įrodyti savo stiprybę nuvedė toli, bet šiandien dažnai savęs klausiu, ar tikrai nubėgau tinkama kryptimi, ar nereikėjo tuomet labiau į jį įsiklausyti, ar jis nerodė ženklų, kuriuos bijojau pamatyti?
Vėliau atėjo naujas ilgas darboholinis metas, kai bandžiau nerimą tiesiog pakęsti, ištverti. Bet su šia nuostata sustiprėjo kančios jausmas, kildavęs susidūrus su bet kokia situacija, kuri reikalavo dar neišbandytų sprendimų, kėlė sudėtingus klausimus ir iššūkius. Ne taip seniai buvo atėjusi mintis (ji aplanko per kiekvienas trumpas kasmetes atostogas), kad būtų nuostabu nerimą eliminuoti iš savo gyvenimo, t. y. susikurti aplinką be jokios įtampos. Tiesiog rinktis veiklą ir žmones, su kuriais bendrauti. Bet greitai supratau, kad tai ne man, nes noras nuveikti dar vieną kitą gerą darbą yra stipresnis, o pakeliui į gerus darbus beveik visada susiduri su didesnėmis ar mažesnėmis kliūtimis.
Šiandien išgyvenu naują etapą – bandau su nerimu susidraugauti, priimti jį kaip dalį savęs. Kas kartą, pajutusi tą viduje kylančią bangą, savęs klausiu, kodėl taip yra, ko aš bijau, kas man nepatinka? Atsakymai kiekvieną sykį nuveda skirtingu keliu. Kartais reikia sau pripažinti, kad nerimo pagrindas yra neįveiktos baimės, su kuriomis reikia tvarkytis pačiai. Kitais atvejais atsakymas priverčia pagalvoti, ar tikrai tam tikras nerimą keliantis veiksnys yra reikalingas mano gyvenime? Ar išties man būtinas šis iššūkis? Gal jis neduos man nieko kito, tik tą patį nerimo jausmą? Taip ir kalbuosi su savimi. Tikrai ne visada pavyksta, dažnai jis išsilieja per kraštus ir nemaloniai aptaško aplinkinius, bet kol kas man tai atrodo pats geriausias būdas.
Nerimas primena įkyrų kaimyną, kuris ateina pasiskolinti kiaušinių, bet pasilieka pusryčių, pietų, vakarienės, galiausiai permiega ant sofos, o paskui persikrausto gyventi kartu.
Aktoriams įdomios įvairiausios kritinės situacijos. Neturėdami empatijos, nebūdami jautrūs ir lankstūs, tiesiog neperprasime ir neatskleisime savo personažo, todėl kartais tenka nerti labai giliai, kristi į duobę, prasirausti tunelį ir vėl ieškoti išėjimo. Nerimas aktoriui gerai pažįstamas. Įvardyčiau du jo pavidalus: nekūrybingą ir kūrybingą. Jis gali būti ir priešas, ir pažadas.
Deja, pirmasis atvejis dažnesnis ir sunkesnis. Tada nerimas primena įkyrų kaimyną, kuris ateina pasiskolinti kiaušinių, bet pasilieka pusryčių, pietų, vakarienės, galiausiai permiega ant sofos, o paskui persikrausto gyventi kartu. Tu iš mandagumo šeri jį savimi ir jis niekaip neišeina. Būtina suprasti, kada jau metas elgtis egoistiškai, tą „kaimyną“ išvaryti ir spyną pasikeisti. Reikia tiesiog sustoti ir įvardyti sau, kas tave griauna, kam tau reikalinga tokia sekinanti būsena ir vidinis priešas, kuris tave valdo. Nesunku pastebėti, kada tas nerimas „įvyksta“: žmogus tarsi susiaurėja, ima kapanotis savyje, susmulkėja į daug detalių ir jos visos atrodo be galo reikšmingos, o problemos neišsprendžiamos. Jis nesupranta, kad jų ir neįveiks, nes tiesiog nekeičia padėties: sėdi ant tos pačios taburetės ir žiūri pro tą patį langą.
Nerimo užvaldytas žmogus tampa uždaras, jam ima atrodyti, kad dalytis tokia būsena su kitais netgi gėda, – kaip aš, toks sąmoningas, save pažįstantis ir neblogai psichologiją išmanantis žmogus, galiu nesusitvarkyti su tokia nesąmone? O iš tiesų svarbu kalbėtis, dalytis ir suprasti, kad tokia būsena visiškai normali. Žmogus apskritai suteikia per daug atsakomybės ir reikšmės savo sprendimams, visiškai nebeatsiduoda jėgai, kurią fatalistai vadina likimu, o tikintieji – Dievu. Viską kontroliuoti įpratę žmonės gali gana greitai palūžti, jei jiems kas nors išsprūsta iš rankų. Mūsų žingsnių ir sprendimų hiperbolizacija atima dabartį, nebepavyksta suvokti, kad aš esu čia ir dabar, o rytojus priklauso ne tik nuo manęs. Būtina atskirti, kur esi tu, o kur tavo neramybė, ir jokiu būdu nemanyti, kad esi vienas.
Yra ir kūrybingoji, kur kas žavesnė būsena – nerimas kaip pažadas. Tada tarsi visas oras virpa nuo to, kad tuoj kažkas bus. Spektaklyje „Meistras ir Margarita“ Margarita eina ir kartoja: „Kažkas turi įvykti, kažkas turi įvykti…“ Toks nerimas gali būti net saldus. Elgiesi kaip įsimylėjėlis, nebeskiri šviesoforo spalvų, nepasisveikini su praeiviu… Ši būsena tave veda į priekį, tau vis žada ir nuo jos pasaulis gali atrodyti tik dar gražesnis. Man patinka šį jausmą pastebėti prieš spektaklio premjerą – atrodo, kad jai ruošiantis tiek daug visko prasmingo „primaišyta“, kad tikrai tikrai kažkas įvyks!
