(Pixabay nuotr.)

Ką slepia bangos: Ochrido ežero istorijos

Ką slepia bangos: Ochrido ežero istorijos

Makedonijos ir Albanijos pasienyje tyvuliuoja Ochrido ežeras. Kapka Kassabova grįžta prie vandenų, kur vaikystėje leisdavo atostogas už geležinės uždangos.

Iki kelių įbridusi į ežerą stoviu tarp valčių, prišvartuotų Kaneo paplūdimyje. Vanduo skaidrus, todėl atrodo, kad jos plūduriuoja ore. Šimtmečius čia buvo šlapiais tinklais kvepianti žvejų teritorija Ochrido senamiestyje. Girdėti tik čiurlenantis šaltinis, ištryškęs urve baltų uolų papėdėje. Daugiau kaip 1000 metų natūraliai susiformavusiuose šių uolų urvuose gyveno vienuoliai. Paskutinis jų, Kalistas, čia buvo pastebėtas 1937-aisiais.

Pietvakarinėje Balkanų pusiasalio dalyje telkšantis Ochrido ežeras yra vienas didžiausių visoje Europoje ir vienas seniausių pasaulyje – jam maždaug 1–3 mln. metų. Tai deimantas didingame kraštovaizdyje, kuriame stūkso šiltų Adrijos bei Egėjo jūrų vėjų glostomi kalnai. Šiandien ežero apylinkes dalijasi trys valstybės: Makedonija, Albanija ir Graikija.

Mano senelė Anastassia užaugo tarp Ochrido ir Bulgarijos sostinės Sofijos. Vaikystėje XX a. devintajame dešimtmetyje kas kelerius metus mūsų šeima susigrūsdavo į „Škodą“ ir ilgu duobėtu keliu riedėdavo iš Sofijos į Skopję per geležinę uždangą, kuri skyrė Bulgariją ir Jugoslaviją (jai priklausė ir dabartinė Makedonija), o paskui į pietus iki Ochrido. Stovėdama tarp valčių žvelgdavau į tolimą pietinį krantą. Dabar vėl esu čia.

Akmeniniais laiptais užkopiu iki uolos viršūnės beveik tikėdamasi išvysti senelę, sėdinčią prie kiparisų šalia kuklios, prieš 700 metų pastatytos Šv. Jono bažnyčios. Tai buvo jos mėgstamiausia vieta: vanduo tyvuliuodavo po kojomis lyg šviesos krateris, pietuose bolavo Albanijos kalnai, o tarp jų sausuma ir ežeru driekėsi nematoma geležinė uždanga.

Kaskart grįžusi prie Ochrido ežero ieškau trūkstamų detalių savo šeimos ir Balkanų, kuriuos sudraskė valstybių sienos, istorijoje. Viena tų sienų kadaise atskyrė Makedoniją nuo Albanijos. Ežeras bendras, bet atrodo, kad šios valstybės yra skirtingose planetose. Net žvelgiant iš ano meto Bulgarijos, kuri iki 1989 m. buvo uždara komunistinė valstybė, Albanija atrodė tikra mįslė su neįveikiamomis sienomis. Geležinė uždanga žymėjo prarają tarp skirtingų politinių sistemų, bet drauge pridengė didžiulę už jų slypinčią įvairovę. Ji neleido mums matyti ir pažinti ne tik Vakarų, bet ir kaimynų ar net savęs pačių.

Vaikystėje stovėdama Ochrido prieplaukoje stebėdavau Pogradecio šviesas Albanijoje ir prisiekdavau kada nors ten apsilankyti. Pagaliau tas laikas atėjo.

Beveik niekas nepasikeitė

Bet pirmiau noriu pamatyti, kaip šiandien gyvenimas teka šioje ežero pusėje. Regis, beveik niekas nepasikeitė. Gatvelėmis, kuriose pro langus plazda užuolaidos, leidžiuosi į Sofijos aikštę Ochrido senamiesčio centre. Pakeliui matau rožių sodus ir dailius baltus namus mediena apkaltais išsikišusiais viršutiniais aukštais ir langais, kuriuose atsispindi ežero šviesa. Atrodo, kad ant kiekvieno kampo stovi po viduramžių bažnyčią. Kadaise aplink Ochrido ežerą buvo 365 maldos namai – po vieną kiekvienai metų dienai, todėl šis regionas net buvo pramintas Balkanų Jeruzale. Visos šventovės pavadintos istoriniais Rytų stačiatikių vardais: Šv. Demetrijaus, Šv. Konstantino ir Šv. Elenos, Šv. Kosmo ir Šv. Damijono, Švč. Marijos ir Šv. Mikalojaus.

Ochridas iškilo senovinio Lichnido miesto vietoje – šį, kaip teigiama graikų mite, įsteigė iš Tėbų pabėgę Kadmas ir Harmonija. Dar iki senovės Romos epochos išraižyto akmens fragmentas patvirtina, kad III a. prieš Kristų čia buvo LYCHNEIDION HE POLIS – Šviesos miestas. Nuo tada jame nuolat kas nors gyvena, išskyrus pertrauką VI a., kai gyvenvietę nuniokojo maras, žemės drebėjimai ir įsiveržusios gentys. Kai kurios šių genčių liko. Pavyzdžiui, slavai, suteikę miestui ir ežerui naująjį pavadinimą: Oh-rid reiškia „ant kalvos“. IX a. ši vietovė tapo slavų raštingumo ir apšvietos centru. Šias permainas atnešė bulgarų vienuoliai Klementas ir Naumas, kuriuos mokė Kirilas ir Metodijus, sukūrę kirilicos pirmtakę glagolicą.

Geležinė uždanga neleido mums matyti ir pažinti ne tik Vakarų, bet ir kaimynų ar net savęs pačių.

Margą kaklaskarę ryšintis pagyvenęs gidas prie pensijos prisiduria aprodydamas turistams Šv. Sofijos bažnyčią, kur dabar įrengtas muziejus. Jis prisistato Mustafos Shaino vardu ir pasiūlo man parodyti freskas. Ochride visiškai normalu, kad lankytojams apie krikščionišką miesto paveldą pasakoja vietos turkas. Mano senelė per karą nuomojosi butą iš turkės. Vestuvių proga iš jos gavo porą mėlynų arabiškų šilkinių antklodžių.

Pagonybės, monoteizmo, islamo ir Rytų stačiatikybės susiliejimas akivaizdžiai matyti Kryžiaus mečetėje. Pasakojama, kad ją statant vis nugriūdavo minaretas, todėl kažkas pasiūlė prie mėnulio pjautuvo pridėti kryžių. Bokštas liko stovėti iki šių dienų. XVII a. septintajame dešimtmetyje vienas osmanų keliautojas rašė, kad krikščionims leidžiama melstis Šv. Sofijos bažnyčioje, nors ji jau seniai buvusi perdaryta į mečetę. Iš slaviškos cerkvės paveldėjusi arkas ir kolonas Šv. Sofijos mečetė vėliau tapo ginklų sandėliu, o XIX a. viduryje – ginklų parduotuve. Kadangi karai niekaip nesibaigė, klientų netrūko.

Išdraskytų šeimų likimai

Norėdama pasiekti Albaniją laivu, susitariu su Tanasu (vardas pakeistas) susitikti prie tilto gretimoje Strugoje. Pusė jos gyventojų – etniniai albanai. Palei Drino upę vaikštinėja vyrai baltomis kepurėmis, vadinamosiomis kečėmis. Moterys vaikšto atskirai. Kai kurios vyresnės vilki ilgas konservatyviojo islamo mantijas. Jaunesnės mūvi aptemptus džinsus.

Tanasui – 70. Jo tėvai kilę iš skirtingų sienos pusių, o jis pats gimė Pogradecyje „prieš pat užsiveriant sienai“. XX a. penktojo dešimtmečio pabaigoje daugybė albanų rizikuodami gyvybe bandė bėgti per sieną nuo žiauraus Envero Hoxhos režimo. Vienas jų buvo Tanaso tėvas.

Iš lėto irstomės palei vakarinę ežero pakrantę. Sausumoje tarp tamsių fasadų matyti baltuojantys minaretai. Aplinkiniuose kaimuose gyvena įvairių tikėjimų atstovai. Rytinėje pakrantėje viską nustelbia Galičicos kalnas (2254 m). Tėvui pabėgus į Jugoslaviją Tanasą ir jo artimuosius imta laikyti valstybės priešais. „O motina?“ – paklausiu aš. Oras pasikeitė. Valtį ima blaškyti bangos.

„Jai pasiūlė skirti malonę, jei išsižadėtų vyro, – atsako Tanasas. – Bet ji atsakė: jums jis gal ir priešas, bet man buvo geras.“ 1991 m. atsivėrus sienai moteris nuėjo prie naujojo Šv. Naumo pasienio posto. Savo pusėje jos laukė sutuoktinis. „Bet jos neatpažino, – pasakoja Tanasas. – Buvo praėję 45 metai.“

Tanasas išjungia variklį. Esame beveik pačiame ežero viduryje, toli nuo abiejų krantų. Jaučiu po mumis žiojinčią šaltą juodą 288 m gelmę, kuri saugo paslaptis: karinius lėktuvus, žmonių kaulus, akmens amžiaus gyvenvietes, buvusių režimų paminklus.

„Vandens siena už 400 metrų“, – sako Tanasas. Bet paprašytas ją kirsti atsisako. Čia patruliuoja makedoniečių policija ir pagautas jis netektų licencijos. „Per Kosovo karą vyko narkotikų ir žmonių kontrabanda, todėl pasienio kontrolė buvo sugriežtinta“, – aiškina jis.

Kosovo karas 2001 m. peraugo į Makedonijos pilietinį konfliktą – paskutinį dešimt metų trukusios Jugoslavijos agonijos etapą. Susirėmimai vyko šiaurinėje šalies dalyje, Kosovo pasienyje, ir baigėsi čia Ochrido sutartimi. Bet sienas lengviau pastatyti, nei sugriauti – net vandenyje, kur jos egzistuoja tik mūsų galvose.

Amžinas pereinamasis laikotarpis

Kitą dieną dar kartą pabandau patekti į Albaniją. Šįsyk automobiliu. Šiandien pasienio postas Čafasano kalnų perėjoje ramus, bet jo istorija audringa. Tai buvo riba tarp Ilyrijos ir Makedonijos. Plėšikų ir partizanų, kariuomenių ir prekiautojų susibūrimo vieta. Už perėjos žemyn vingiuoja du keliai: vienas į rytus link ežero, o kitas – į vakarus link Adrijos jūros. Tarp bunkerių ir skardžių ganosi ožkos. Kryžkelėje stūkso naujas paminklas, vaizduojantis rankas maldai sudėjusią Motiną Teresę – Skopjėje gimusią albanę. Valdant E. Hoxhai toks paminklas nebūtų iškilęs: 1947–1990 m. albanų vadovas persekiojo bet kokias religijos išraiškas ir leido garbinti tik save.

Pirmasis žvejų kaimas Albanijos pusėje yra Linas. Važiuoju pro laukus, kur karštyje susilenkusios ravi pagyvenusios moterys ilgais sijonais. Reljefas panašus, bet nuotaika kita, lyg dešimtmečiai atskirties būtų palikę pėdsaką.

Pokomunistinė ekonominio nuosmukio epocha, regis, taip ir nesibaigė nei čia, nei kitapus sienos.

Line – tarp vynuogynų paskendusiame ramiame kaimelyje – prisėdu restorano terasoje virš vandens ir suvalgau švelnų Ochride sugautą upėtakį bei gabalėlį drėgno citrininio pyrago. Padavėjas kalba itališkai, salotos pabarstytos raudonėliais, čia gerokai labiau juntamas nuo Adrijos jūros pučiantis vėjas. Važiuojant palei ežerą pakelėse berniukai siūlo įsigyti upėtakių. Makedonijos pusėje šios žuvys laikomos nykstančiomis, bet čia apie tai niekas negirdėjo ir žvejyba tebėra vienas pagrindinių pragyvenimo šaltinių. Šalia kelio driekiasi nebenaudojamas geležinkelis. 1997 m. Albaniją ištikus nuosmukiui juo naudotis tapo pavojinga. Rausvuose šlaituose boluoja apleistos nikelio kasyklos be stogų. Bet kelias platus ir naujas, prie jo įrengta poilsio aikštelių, kur galima stebėti nendrynų paukščius arba niekieno netrukdomai išsimaudyti.

Pagaliau atvykstu į Pogradecį. Tai jaukus miestas, kurį supa senovės istorija, pavyzdžiui, paminkliniai Selcos ilyrų kapai šalia stūksančiuose kalnuose. Centre vyrauja pilki komunistinio laikotarpio daugiabučiai ir parduotuvės, siūlančios senamadiškų prekių, bet senamiestyje stiebiasi osmanų eros durų arkos ir svyra vynmedžiai. Ežero pakrantėje netrūksta gerų restoranų, tačiau Pogradeciui vis nepavyksta išsivaduoti nuo nesenos praeities: bedarbiai vyrai leidžia laiką kavinėse ir bingo žaidimo salonuose, lyg laukdami, kol baigsis pereinamasis laikotarpis. „Bet tas laikotarpis niekur nedingsta“, – sako vietos poetas Andi Kosta, sutikęs aprodyti miestą.

Tas pereinamasis laikotarpis – tai pokomunistinė ekonomikos nuosmukio ir masinės emigracijos epocha, kuri, atrodo, taip ir nesibaigė nei čia, nei kitapus sienos. Dviračiais važinėjančių pagyvenusių vyrų veidai išvagoti nuo enverizmo laikotarpio likusių kančios ženklų.

Su A. Kosta užsukame į Šv. Mikalojaus bažnyčios rožių sodą, kur švelnaus balso dvasininkas, buvęs agronomas, papasakoja, kad čia uždegti žvakių ateina ir daug musulmonų. „Mano vaikai susituokę su musulmonais, – šypsosi jis. – Bet čia krikštija vaikus ir ateina į Velykų mišias. Albanijoje tai normalu.“

Iš tiesų Albanijoje taip yra jau seniai: osmanų kolonizacijos laikotarpiu šios šalies žmonės išmoko tam tikro lankstumo religiniais klausimais. Norint išlikti tai buvo neišvengiama. Albanija ir Makedonija laikėsi tolerancijos net po komunistinės tironijos, audringo pereinamojo laikotarpio, traumuojančio karo ir negailestingo protų nuotėkio į užsienį.

Važiuojame prie Drilono versmių pažiūrėti šimtų į ežerą įtekančių šaltinių. Vanduo iš Prespos ežero (853 m virš jūros lygio) požeminiais kanalais per Galičicos kalną teka į Ochridą (693 m). Kalkakmenis veikia kaip filtras, todėl tai didžiausias Europoje natūralus švaraus vandens telkinys. Buvusiame E. Hoxhos vasarnamyje įrengtoje kavinėje užsisakome alaus „Korça“. „Naktimis ežeras būdavo apšviečiamas prožektoriais, taip saugant sieną, išskyrus atvejus, kai E. Hoxha būdavo čia“, – pasakoja A. Kosta. Atrodo, ta šviesa jam nepatikdavusi. Poetas prisimena vaikystėje paplūdimyje ieškodavęs kokakolos skardinių, kurių bangos atplukdydavo iš Jugoslavijos pusės: „Žvelgdavome į Ochrido šviesas ir trokšdavome ten nuvykti.“ Gali būti, kad kaip tik tuo metu aš stovėdavau kitoje ežero pusėje ir žvelgdavau A. Kostos link.

Toliau keliauju viena: pro ramius smėlėtus paplūdimius su žuvų restoranais, kuriuose groja itališka muzika, pro nykius pereinamojo laikotarpio viešbučius, pastatytus už išplautus pinigus. Į pasienio kalvą su nebenaudojamu stebėjimo bokšteliu, pro paskutinį bunkerį link Šv. Naumo patikros posto, egzistuojančio tik nuo XX a. paskutinio dešimtmečio pradžios. Vėl grįžtu į Makedoniją.

Kelias suka pro Šv. Naumo vienuolyną Galičicos paunksmėje ir vingiuoja toliau palei uolas. Pravažiuoju posūkį į Prespos ežerą, garsėjantį savo mikroklimatu, laukinės gamtos ir paslaptingų griuvėsių kaimynyste. Taip pat pravažiuoju pakrantėje įrengtą pasienio postą su Graikija, kuris buvo uždarytas 1967 m. ir vis dar neveikia.

Grįžusi sustoju tuščiame Ochrido paplūdimyje. Ežeras nutviekstas besileidžiančios saulės, kalnai nusidažė violetine spalva. Nenusiavusi sandalų ir nenusirengusi įbrendu į vandenį. Mano senelė visą gyvenimą ilgėjosi savo ežero ir mirė labai toli nuo jo. Grįžau prie Ochrido vietoj jos.

Kapka Kassabova yra knygos „Border“ autorė, 2018 m. Britų akademijos Al-Rodhan prizo laureatė.

Galerija

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų