-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kinijos liaudies išlaisvinimo armijos vyresniojo pulkininko dukra Ren Futong visus 17-a savo gyvenimo metų praleido už aukštų karinės bazės sienų šiaurinėje Pekino dalyje. Užsieniečiams įžengti į dalinio teritoriją draudžiama. Didžiulėje ginkluotų sargybinių ir žygiuojančių kareivių saugomoje stovykloje yra banko skyrius, maisto parduotuvė, savitarnos skalbykla.
Šiame anklave užaugusi mergina, prisistatanti Monicos vardu, mokėsi bekompromisio prisitaikymo ir paklusnumo, ištikimybės ir patriotizmo. Mokykloje slopinta bet kokia nepriklausoma mintis, neatitikdavusi teisingų atsakymų, kuriuos moksleiviai privalėjo išmokti egzaminams. Kaip sako Monica, taip siekiama visus suvienodinti.
Beveik visą vaikystę mergaitė stengėsi pateisinti aplinkinių lūkesčius. Ji atsisakė tapybos ir kaligrafijos, tapo klasės pirmūne. Mokslo deive praminta Monica geriausiai iš visų išlaikė valstybinį brandos egzaminą, bet giliai širdyje ėmė maištauti. Pasirengimas šiam žinių patikrinimui buvo itin skausmingas ir monotoniškas, todėl jai buvo baisu net pagalvoti, kad teks dar trejus metus ruoštis laikyti gaokao – įtampos kupiną valstybinį egzaminą, kurio pažymys (vienui vienas skaičius) lemia galimybę įstoti į vieną Kinijos aukštųjų mokyklų.
Pavasarį prieš dvejus metus būdama penkiolikos Monica grįžo namo į karinę bazę ir pareiškė tai, kas iš nuolankios karininko dukters lūpų nuskambėjo itin pribloškiančiai. „Pasakiau tėvams, kad pavargau ruoštis egzaminams lyg robotas, – prisimena ji. – Norėjau stoti į JAV universitetą.“ Mergina buvo apie tai užsiminusi ir anksčiau: sykį prie vakarienės stalo ji kalbėjo apie laisvę, kurią suteikia laisvųjų menų studijos JAV, bet tėvai šių svarstymų nepalaikė rimtais ketinimais. Šįsyk jie suprato, kad dukra kalba visiškai rimtai. „Tėvai apstulbo, – sako Monica. – Ir gana ilgai tylėjo.“
Gimdytojai prie atžalos idėją prasitarė tik po kelių dienų. Tėvas, nekalbus karo akademiją baigęs profesionalios kariuomenės karininkas, pareiškė: „Būtų kur kas lengviau, jei liktum Kinijoje, kur tavo ateitis užtikrinta.“ Motina, informacinių technologijų inžinierė, priminė, kad Monica beveik garantuotai įstotų į Kinijoje prestižiškiausią Pekino universitetą, kuriame rengiami būsimieji šalies vadovai. „Kodėl nori praleisti tokią progą? – klausė ji. – Čionykštė sistema mums aiški, o apie Ameriką nežinome nieko, todėl ten negalėsime tau padėti. Turėsi pasikliauti tik savo jėgomis.“ Galiausiai, išbandžiusi visus kontrargumentus, motina pasakė: „Jei tikrai nori vykti į JAV, mes palaikysime tavo sprendimą.“
Renų šeima labai rizikavo. Užsienyje studijuoti norinčiai dukrai nebeliktų laiko ruoštis gaokao egzaminui, kuris yra vienintelė galimybė įstoti į aukštąją mokyklą Kinijoje, nes reikėtų susitelkti į visai kitokius standartizuotus egzaminus ir perprasti gluminantį paraiškų teikimo procesą. Merginai persigalvojus arba, dar blogiau, nepavykus įstoti svetimoje šalyje, nebebūtų galima grįžti prie studijų Kinijoje. Tuo atveju ji paprasčiausiai praleistų progą mokytis geriausiame šalies universitete ir gauti geriausią darbą. Renams tai atrodė lyg aklagatvis, iš kurio negrįžtama.
Vienas įdomiausių Kinijos prieštaravimų yra tai, kad, vietos valdžiai stengiantis pašalinti užsienio įtaką iš šalies universitetų, kinų studentų srautas į Vakarus nuolat auga. Tarptautinio švietimo instituto duomenimis, per pastarąjį dešimtmetį į JAV aukštąsias mokyklas įstojančių kinų skaičius padidėjo beveik penkiskart – nuo 62 523 jaunuolių 2005-aisiais iki 304 040 praėjusiais metais. Daugelis šių studentų yra augančios Kinijos visuomenės grietinėlės sūnūs ir dukterys. Tik labiausiai pasiturintys gyventojai išgali sumokėti 60 tūkst. JAV dolerių per metus už studijas geriausiuose JAV universitetuose ir dar dešimtis tūkstančių dolerių atseikėti joms pasirengti. Harvardo universitete studijavo net su užsienio įtaka kovojančio Kinijos prezidento Xi Jinpingo dukra – tiesa, prisidengusi svetima pavarde.
Kinų knygynuose apstu prisiminimų ir patarimų knygų tokiais pavadinimais kaip „Stanfordo sidabrinė kulka“ ar „Mūsų kvailelis susiruošė į Kembridžą“.
Vakarų akademiniame pasaulyje kinų sistema garsėja gebėjimu parengti geriausius vidurinių mokyklų abiturientus, kurie pagal egzaminų rezultatus pirmauja pasaulinių reitingų lentelėse ir smarkiai lenkia varžovus iš JAV bei Jungtinės Karalystės. Vis dėlto šiandien tiek daug kinų šeimų ieško, kuo pakeisti šią sistemą, kad galimybė jų vaikams studijuoti užsienyje jau tapo pelningu verslu Vakaruose. Dabar Kinijos gyventojai sudaro beveik trečdalį visų Amerikoje besimokančių užsienio studentų ir kasmet į JAV ekonomiką įlieja 9,8 mlrd. JAV dolerių. Kinai pirmauja ir Didžiosios Britanijos užsienio studentų sąrašuose. Nėra jokių ženklų, kad šis srautas silptų: kaip rodo neseniai paskelbta kasmetė Kinijos aukščiausių visuomenės sluoksnių apžvalga „Hurun Report“, net 80 proc. pasiturinčių šeimų ketina leisti savo atžalas studijuoti užsienyje.
Ne kiekvieną kinų studentą, kaip Monicą, gena noras išvengti prievolės kalti gaokao užduotis ir gauti liberalesnį išsilavinimą. Daugeliui šeimų vaiko išsiuntimas į Vakarų universitetą yra būdas įtvirtinti savo socialinę padėtį. Tai lyg dar vienas prabangus pirkinys, kaip sako švietimo konsultantas Jiang Xueqinas. Be to, studentams, kuriems gaokao sistemoje sekasi prasčiau, užsienio universitetai siūlo antrą progą ir galimybę įgyti pranašumą vis konkurencingesnėje darbo ir santuokos rinkoje namuose. O pasiturinčioms šeimoms, ieškančioms saugaus prieglobsčio savo turtui (tam tikrais skaičiavimais, 2015 m. Kinijoje buvo daugiau kaip 1 trln. JAV dolerių kapitalo), vaikų išsimokslinimas užsienyje gali padėti perkelti kapitalą į kitą šalį, investuoti ir galiausiai emigruoti.
Net 80 proc. pasiturinčių kinų ketina savo atžalas siųsti studijuoti JAV, kai kurie – net į pradines mokyklas. (Vida Press nuotr.)
Dauguma kinų kandidatų įstoja į didžiuosius Jungtinių Valstijų universitetus, dažniausiai JAV vidurio vakarų regione, kur universitetiniuose miesteliuose iš daugiau kaip 30 tūkst. studentų kartais susidaro uždari apie 4000 gyventojų sutelkę kinų miesteliai. Tačiau atvykėlius labiausiai vilioja prestižiniai vardai. Kiekvienas kandidatas iš Kinijos gali nesunkiai išvardyti dešimt ar net dvidešimt geriausių JAV aukštųjų švietimo įstaigų. Kinų knygynuose apstu prisiminimų ir patarimų knygų tokiais pavadinimais kaip „Stanfordo sidabrinė kulka“ („Stanford Silver Bullet“) ar „Mūsų kvailelis susiruošė į Kembridžą“ („Our Dumb Little Boy Goes to Cambridge“). Svarbiausioje šio motyvacinio žanro Biblijoje „Harvardo mergaitė Liu Yiting“ („Harvard Girl Liu Yiting“) aprašomi „moksliškai patikrinti metodai“, kuriuos taikydama viena sutuoktinių pora dukrą pavertė akademine žvaigžde. Viename jų sumanytų testų valiai sustiprinti mergina turėjo itin ilgai delnuose laikyti ledą.
Konkurencija siekiant įstoti į Amerikos aukštąsias mokyklas išties nuožmi. Iš maždaug 40 tūkst. kinų, praėjusiais metais pareiškusių norą studijuoti JAV universitetuose, į Gebenės lygos aukštąsias mokyklas priimta maždaug 200. Kaip tiesiai pareiškė vienas Pekino konsultantas, Harvardas kasmet priima vos 7 ar 8 kinų studentus, iš kurių bent vienas būna kurio nors verslo magnato ar valdžios atstovo atžala. Amerikiečių kandidatams sekasi gerokai lengviau. Pavyzdžiui, 2015 m. Masačusetso technologijų institutas priėmė 9,7 proc. amerikiečių pretendentų ir tik 3 proc. visų kandidatų iš užsienio. Paraiškų teikimo procesas gali pasirodyti gluminančiai sudėtingas. Reikia ne tik išlaikyti daugybę standartizuotų egzaminų, kaip antai SAT, ACT ir TOEFL, kuriais tikrinamos anglų kalbos žinios, bet ir pateikti šūsnį nuorašų, mokytojų rekomendacijų, motyvacinių laiškų ir papildomų rašinių. Kinijoje jie neįprasti, nes ten stojant į universitetą atsižvelgiama tik į vieną dalyką – gaokao rezultatą. O sudėtingiausia, kad JAV aukštosios mokyklos pageidauja studentų, pasižymėjusių užklasinėje veikloje ir sukaupusių neeilinės gyvenimo patirties, – kandidatas turėtų būti išskirtinis. Pateikti paraiškas Jungtinės Karalystės universitetams paprasčiau, nes galimybę įstoti dažniausiai lemia mokykloje gauti aukščiausi įvertinimai. Nors per egzaminų maratoną studentams tenka įsisavinti įvairesnės medžiagos ir pasitelkti aukštesnius intelektinius gebėjimus nei gimtinėje laikant gaokao, pranašumas tai, kad pasiekimai vertinami panašiais kriterijais.
Kinų švietimo sistema parengia daug pirmūnų, bet iš esmės slopina intelektinį smalsumą, kūrybiškumą ir individualumą – būtent šias savybes labiausiai vertina kandidatus atrenkantys amerikiečiai. Kaip Kinijoje tapti išskirtine asmenybe, galinčia sužavėti JAV universitetus? Ir kokia asmenybė kandidatų vertintojams padarys didžiausią įspūdį? Kai kuriems jaunuoliams (ir jų tėvams) netikėtas spaudimas išsiskirti iš kitų gali tapti varomąja jėga, skatinančia dėl tikslo padaryti bet ką.
Prieš palaimindamas Monicos apsisprendimą siekti amerikinės svajonės tėvas pareikalavo pažadėti, jog baigusi studijas dukra grįš į Kiniją. Dėl griežtų Liaudies išlaisvinimo armijos taisyklių jam būtų beveik neįmanoma lankyti JAV gyvenančios dukters. Tėvas norėjo būti tikras, kad jis ir tėvynė nepraras merginos. Kai Monica pristatė mane šiam skvarbaus žvilgsnio vyrui, mūvinčiam odine kepure ir avinčiam sportiniais bateliais, jis bendravo atsargiai, bet pareiškė: „Nenoriu jos išleisti, bet ji turi teisę rinktis.“
Prabėgus vos kelioms dienoms po to, kai buvo priimtas galutinis sprendimas, Monica ėmė planuoti ateitį. Elitinės Pekino pedagoginio universiteto Eksperimentinės vidurinės mokyklos moksleivė pasiprašė 11-oje klasėje pervedama iš gaokao krypties į tarptautinį skyrių. Per pastaruosius kelerius metus Kinijos valstybinėse mokyklose atsirado dešimtys tarptautinių skyrių, kuriuose pasiturintiems moksleiviams, norintiems pasirengti studijoms svetur, siūlomos vakarietiškos mokymo programos ir mažesni apribojimai. Tai pelningas verslas. Beveik 400 moksleivių, besimokančių Monicos pasirinktame tarptautiniame skyriuje, už tai kasmet atseikėja po maždaug 15 tūkst. JAV dolerių, tad valstybinė mokykla gauna kelis milijonus dolerių per metus.
Monicai vieta šioje programoje nieko nekainavo, nes ji buvo viena iš 10 proc. geriausių klasės mokinių. Stipendija skirta tikintis, kad mergina įstos į elitinį JAV universitetą, ir mokykla galės šia informacija pasinaudoti viliodama naujus pretendentus. Šios švietimo įstaigos vadovai vertina prestižinius universitetus ne mažiau nei tėvai ir stengiasi sukurti visas įmanomas sąlygas, kad moksleiviai pasiektų savo tikslus. Rugsėjo pradžioje išlaikius vidurio semestro egzaminus dabar jau dvyliktokei Monicai nebereikėjo atsiskaityti mokytojams. Ji galėjo visą rudens semestrą tobulinti paraiškas į JAV aukštąsias mokyklas.
Toks „mokyklų mokyklose“ fenomenas rodo prieštaringą Azijos milžinės požiūrį į studentų nuotėkį. Rodos, valdžia blaškosi tarp valdančiųjų noro leisti savo vaikus į Vakarus ir nacionalistinio „kiniškosios svajonės“ siekio. Kol Xi Jinpingo dukra mokėsi Harvarde, jo vadovaujama vyriausybė ėmėsi priemonių prieš šalies švietimo įstaigų darbuotojus ir mokymo programas, neva veikiamas žalingos užsienio įtakos, išskyrus, žinoma, vieną vokiečių filosofą vešlia barzda.
„Skęstu vienodume. Aplinkoje, kurioje individualumas nevertinamas, bėgant metams mano gyvenimas bus toks pats kaip ir kitų karinės bazės gyventojų. To visai netrokštu.“
Įgyvendindamas šių priemonių paketą praėjusiais metais Pekinas paskelbė, kad valstybinių vidurinių mokyklų tarptautiniai skyriai turi būti uždaryti arba bent jau perkelti į atskiras patalpas. Bet savivaldybės, turinčios vykdyti šį sprendimą, pateks į keblią padėtį, bandydamos klibinti tokias vietas kaip Pekino pedagogikos universiteto tarptautinis skyrius, kuriame mokosi daugybė svarbių pareigūnų vaikų. Kaip ir daugelis centrinės vyriausybės nurodymų, šis bus įgyvendinamas lėtai ir nenuosekliai.
Šios užsienio studijų karštligės (ir sukčiavimo) skonį Monica pirmąsyk pajuto rengdamasi SAT ir TOEFL egzaminams. Perpildytose papildomose pamokose ją pasiekė gandai, kad atsakymai pardavinėjami, o aukštus balus galima nusipirkti. Tai tapo akivaizdu 2014 m. pabaigoje, kai dėl įtariamo sukčiavimo visoje Rytų Azijoje SAT rezultatai – tarp jų ir Monicos – buvo paskelbti keliais mėnesiais vėliau. Dar didesnis skandalas kilo pernai gegužę, kai JAV pateikė kaltinimus penkiolikai apsimetėlių egzaminuojamųjų (visi buvo kinai) dėl dalyvavimo sąmoksle: naudodamiesi padirbtais pasais jie laikydavo standartizuotus testus už Kinijoje likusius moksleivius. Jų klientai kinai gaudavo beveik tobulus įvertinimus nė nepaėmę į rankas pieštuko. Viešai paskelbti kaltinimai problemos neišsprendė: šiemet sausį, pasklidus informacijai apie plačiai paplitusį sukčiavimo mastą, SAT testas likus vos dviem dienoms buvo atšauktas keliuose Azijos egzaminavimo centruose.
Moksleiviai trejus metus ruošiasi valstybiniam egzaminui, kurio pažymys lemia galimybę įstoti į vieną Kinijos aukštųjų mokyklų. (Vida Press nuotr.)
SAT egzaminą kasmet laiko daugiau nei 40 tūkst. kinų studentų. Pagrindinėje Kinijos dalyje SAT laikymo vietų nėra, todėl Monica prisijungė prie daugybės kitų moksleivių, plūstančių egzaminų savaitgaliais į Singapūrą ir Honkongą. Viena moksleivių, drauge su Monica ir kitais 10 tūkst. egzaminuojamųjų sėdėjusi angaro dydžio salėje Honkonge, buvo Lu Xuanqi – nedrąsi darbininkų klasės atstovė iš Charbino miesto šiaurrytinėje šalies dalyje. Ji, paraiškose pasivadinusi Christina, norėjo pirmoji iš visų šeimos narių įstoti į universitetą. Jos svajonę studijuoti užsienyje iš dalies įkvėpė keli vakarietiški romanai, kuriuos per Kultūros revoliuciją senelis paslėpė palėpėje ir vėliau atidavė anūkei, kai šiai sukako septyneri. Žvalgydamasi į rafinuotus moksleivius iš Šanchajaus ir Pekino Christina jautėsi nedrąsiai. Tačiau tądien jos testo rezultatas – 2390 – buvo vienas geriausių visoje salėje. Iki tobulumo trūko vos kelių balų.
Kitaip nei Monica, Christina vidurinėje mokykloje neatsisakė gaokao krypties, todėl jai rengtis studijuoti JAV teko ilgiau ir sunkiau. Merginos artimieji neturėjo pinigų mokslams tarptautiniame skyriuje ar užsienio internatinėje mokykloje. Rengdamasi SAT ir TOEFL egzaminams Christina mokėsi dvigubai daugiau: jai teko krimsti kalnus gaokao namų darbų ir iki pat vėlyvo vakaro ruoštis egzaminams. (Mama nebuvo patenkinta, kai mergaitė vakare užmigo žiūrėdama „Draugus“, bet nuo darželio anglų kalbą besimokanti Christina tvirtina, kad serialas buvo geriausia mokymosi priemonė.) Lūžio taškas pasiektas praėjusį rudenį, 12 klasės pradžioje, kai Christinai teko pasirinkti: rašyti paraiškas JAV aukštosioms mokykloms ar kalti medžiagą gaokao egzaminui.
Dauguma gaokao programų moksleiviams, norintiems studijuoti užsienyje, siūlo tam tikrą gudrybę, vadinamą tuochan. Šis Mao laikų žodis reiškia „atleidimą nuo įsipareigojimų kelti našumą“. Moksleiviai arba patys meta mokyklą, arba, kaip nutiko Christinai, yra paprašomi ją palikti ir susitelkti į amerikinius egzaminus bei paraiškas. Dauguma studentų pasirenka tuochan 12-oje klasėje, bet pastaruoju metu ši praktika pastebima vis žemesnėse klasėse. Dabar leidimo nelankyti pamokų kartais prašo net šeštokai, norintys pasirengti pirmiesiems standartizuotiems egzaminams (SSAT), kurie vyksta rudenį, vieno konsultanto žodžiais, „tuochan sezonu“.
Klientai kinai gaudavo beveik tobulus įvertinimus nė nepaėmę į rankas pieštuko.
Christinos sprendimas negrįžtamas. Dvyliktaklasei pasitraukus iš gaokao programos kelio atgal nebėra. Tą rugsėjo akimirką, kai ji ir penki jos bendraklasiai pasijuto priversti pristabdyti mokslus, jų ateitis vidurinėje mokykloje iš esmės buvo nulemta. Christina nebegrįžo į mokyklą ir susitelkė į bandymus įminti amerikinio paraiškų teikimo proceso mįsles. Taigi, trokšdamos laisvųjų menų studijų Monica ir Christina paskutinius vidurinės mokyklos metus praleido studijuodamos įstojimo į JAV aukštąsias mokyklas meną.
Vieną žiemos popietę Šanchajuje šeši moksleiviai, kurių vyriausiam – keturiolika, nejaukiai stoviniuodami renovuoto sublokuoto namo svetainėje kramsnoja keksiukus ir bando regzti pašnekesį. Šios pratybos yra „pasirengimo pokalbiui“ užsiėmimų dalis. Jas rengia nedidelė konsultacijų bendrovė „Shang Learning“, teikianti paslaugas jaunesniems vidurinių mokyklų moksleiviams, siekiantiems įstoti į JAV internatines mokyklas, iš kurių lengviau patekti į šios šalies universitetus. Atokiau rymo kelios dailiai susišukavusios motinos ir stebi, kaip sekasi atžaloms. Viena jų, apsisiautusi išskirtinio dizaino pelerina, atsistoja savo dvylikamečiam sūnui už nugaros. Pokalbiui pritilus moteris kiek per garsiai sušnabžda berniukui į ausį: „Tu irgi ko nors jos paklausk!“
Konkurencija dėl vietų elitiniuose JAV universitetuose tokia nuožmi, kad pasiturinčios kinų šeimos savo vaikus studijoms svetur ima rengti vis ankstesniame amžiuje. „Shang Learning“, dirbanti su 9–15 metų moksleiviais, už 23 tūkst. JAV dolerių visus metus padeda jiems rengtis stoti į internatines mokyklas ir teikti paraiškas. Dauguma kandidatų taip pat renkasi vieną iš kelių siūlomų kursų įvairiomis temomis, kaip antai „skaitymas ir rašymas“ arba „pasirengimas pokalbiui“. Dviejų valandų pamoka kainuoja 400 JAV dolerių. Galbūt tokia kaina už pokalbį kasdienėmis temomis atrodo didoka, bet energingoji „Shang Learning“ įkūrėja Nini Suet tvirtina, jog moksleivio savitvarda ir elgsena per vertinamąjį pokalbį gali viską nulemti ir padėti įstoti į aukščiausio lygio internatinę mokyklą, o galiausiai – į elitinį universitetą. Kaip tvirtina kandidatų vertinimo ekspertai, Gebenės lygos universitetai dažniau priima kinus, baigusius prestižines internatines nei vidurines mokyklas gimtojoje šalyje.
„Tenka pripažinti, kad vertinimo komisijai lengviau pasitikėti tais kandidatais, kurie gerai pasirodė internatinėje mokykloje, – aiškina N. Suet. – Šie jaunuoliai lengviau prisitaiko prie gyvenimo universiteto miestelyje, jų paraiškos nekelia abejonių.“ Parengiamosios mokyklos mieliau priima kinų moksleivius, jau baigusius žemesnes internatinės mokyklos klases ar net pradinę mokyklą JAV, todėl tėvai patiria vis didesnį spaudimą kuo anksčiau išleisti atžalas anapus vandenyno. Neseniai vienos pasiturinčios šeimos iš Šanchajaus prašymu N. Suet skrido į San Fransiską padėti jų trečiaklasiui sūnui įstoti į elitinę pradinę mokyklą Silicio slėnyje.
Kiekviena šeima stengiasi, kad tik atžalos įgytų kokį nors pranašumą. Viena moksleivė man pasakojo, kad tėvai dar ketvirtoje klasėje vežėsi ją į Harvardą, o jauniausias Kalifornijos universiteto Los Andžele vasaros stovyklos dalyvis buvo dvylikametis kinas. Vieno „Shang Learning“ moksleivio motina supažindino N. Suet su gera savo drauge, kuri taip pat norėjo užrašyti sūnų į užsiėmimus. Pokalbis buvo malonus, bet vėliau N. Suet sulaukė pranešimo iš pirmosios motinos: „Nepriimkite jos sūnaus!“ Ir dar vieno: „Jei vis dėlto priimsite, neleiskite mano ir jos berniukams rašyti paraiškų į tą pačią mokyklą.“ N. Suet juokiasi: „Visi tėvai tampa draugpriešais.“
Iš visų tądien patalpoje buvusių moksleivių geriausiai pasirodė Celina So – plaukus į uodegą susirišusi keturiolikmetė, ką tik grįžusi iš dešimt dienų trukusių „gastrolių“, per kurias be tėvų, bet lydima nepriklausomo konsultanto teikė savo kandidatūrą dešimčiai JAV mokyklų. Kiekviena šios kelionės diena kainavo 1250 JAV dolerių, o konsultantai nevengė tiesmukai pasakyti karčios tiesos apie pretendentės trūkumus. Tačiau Celina, kadaise nedrįsdavusi pažvelgti suaugusiesiems į akis, grįžo įgijusi pasitikėjimo. Paauglė vilkėjo naują nertinį su gobtuvu ir ant rankovės išsiuvinėtu jos labiausiai geidžiamos Hotchkiss akademijos pavadinimu. Paraiškas vis dar dailinanti Celina per pokalbių pamoką sėdi tiesiai ir su konsultantu aptarinėja „Didįjį Getsbį“, o paskui paklausia: „Kokių dar knygų galėtumėte rekomenduoti tokiai moksleivei kaip aš?“
Pasirengimas stoti į JAV aukštąją mokyklą kartais atrodo toks klaidus, kad beveik visos kinų šeimos samdo atstovus arba paraiškų konsultantus. Nenuostabu, jog prasidėjo tam tikros švietimo ginklavimosi varžybos. „Išgirdę iš atžalos, kad kuris nors bendraklasis pasisamdė konsultantą, tėvai jaučiasi kalti dar nepadarę to paties“, – pasakoja Jiang Xueqinas.
Švietimo konsultavimas Kinijoje – tai ne tik klestintis verslas, kurio apyvarta, kai kuriais skaičiavimais, siekia pusę milijardo JAV dolerių per metus. Itin konkurencingoje aplinkoje, kur šeimos dažnai nežino, ką daro, priėmimo konsultantai turi nepamatuotai didelę įtaką paraiškų teikimo procese. Daugelis ima pinigus ir iš tėvų, norinčių, kad jų vaikai įstotų į tam tikras aukštąsias mokyklas, ir iš pačių universitetų, siekiančių pritraukti studentų, kurie galėtų sumokėti visą mokestį už studijas. O patys konsultantai moka vidurinėms mokykloms, kad šios rekomenduotų moksleiviams kreiptis į jų bendrovę.
Kiekviena šeima stengiasi, kad tik atžalos įgytų kokį nors pranašumą.
Ėmę ieškoti tinkamų tarpininkų Monicos ir Christinos tėvai sužinojo, kad daugelis jų siūlo baogan – visą paslaugų paketą. Iš pradžių Christinos gimdytojus ši frazė sutrikdė, bet konsultantai paaiškino, jog įmonė pasirengusi talkinti per visą paraiškų teikimo procesą: sukurti visus nuorašus, rekomendacijas, užklasinės veiklos aprašus ir net asmeninius rašinius. Buvo užtikrinta, kad mergaitei nereikės nė piršto pajudinti. Kaip tvirtina konsultacijų bendrovė „Zinch China“, padedanti JAV mokymo įstaigoms bendrauti su kinų kandidatais, iki trijų ketvirtadalių rašinių parašo ne patys moksleiviai, o kiti asmenys, dažniausiai konsultantai. Christinos tėvas atmetė šiuos pasiūlymus. „Nepasitikėjau tais agentais, – vėliau papasakojo jis. – Buvau įsitikinęs, kad rašinius dukra turėtų rašyti pati.“
Iš Kinijos atsiunčiamomis paraiškomis ne itin pasitiki ir JAV universitetai. Jų įtarumas grindžiamas nemalonia patirtimi – dažniausiai dėl to, kad aukštų TOEFL rezultatų pasiekę ir puikius rašinius sukūrę kandidatai kartais nesugeba suregzti sklandaus sakinio anglų kalba. Retas universitetas turi išteklių patikrinti informaciją apie visus kandidatus, o kai kurie net nesistengia to padaryti, nes už studijas mokantys kinai atneša nemažą dalį pajamų. „JAV universitetai supranta šią problemą, bet sunku surasti nebrangų veiksmingą sprendimą“, – sako Dennisas Yangas, neseniai išleidęs knygą „Kiniškosios svajonės paieškos Amerikoje“ („The Pursuit of the Chinese Dream in America“), kurioje pasakojama apie masinį kinų studentų nuotėkį.
Kinų švietimo sistema parengia daug pirmūnų, bet iš esmės slopina intelektinį smalsumą. (Vida Press nuotr.)
Ne visada galima pasitikėti ir mokyklų pateikiamais dokumentais. Vienas moksleivis, priverstas pasirinkti tuochan kelią, papasakojo, kad kinų mokytojai už praleistas pamokas „paprasčiausiai parašo atsitiktinius pažymius“. Mokytojai nerašo rekomendacijų, todėl moksleiviai privalo tai padaryti patys. Kaip pasakė vienas konsultantas, jiems tai „lyg kūrybiškas rašinys, kai turi išdėstyti nuomonę kito asmens vardu“.
Dėl nepasitikėjimo kinų paraiškomis Kinijoje atsirado nedidelis „patikros“ verslas. Jokia įmonė negali išsiaiškinti, ar nepriekaištingą SAT egzamino rezultatą kandidatas pasiekė kruopščiai ruošdamasis ar sukčiaudamas, ar rašinyje apibūdinta individo patirtis yra tikra ar išgalvota. Tačiau kelios bendrovės, kaip antai Pekine įsikūrusi „Vericant“, siūlo galimybę nufilmuoti pokalbį su kandidatu anglų kalba ir paskelbti įrašą internete, kad koledžai ir universitetai galėtų įvertinti, ar moksleivio gebėjimai atitinka egzaminų rezultatus. Pasitikėjimą taip pat stiprina prestižinės įstaigos, sėkmingai rengiančios būsimuosius elitinių universitetų studentus.
Apsvarsčiusios įvairias galimybes Monica ir Christina pasirinko „Elite Scholars of China“ (ESC) – nedidelę Pekine veikiančią konsultacijų įmonę, kuriai vadovauja amerikiečių emigrantų pora Tomeris Rothschildas ir Stacy Palestrant. Bendrovė padeda teikti paraiškas nedidelėms geriausių moksleivių grupėms (šiemet jų buvo 100). Daugelis klientų už šias paslaugas moka daugiau nei 15 tūkst. JAV dolerių. T. Rothschildas tvirtina, kad moksleiviai patys rašo rašinius ir stengiasi atsikratyti gaokao mąstysenos. „Pradžioje visi moksleiviai bando surasti pavyzdį, kuriuo galėtų sekti, bet stojant į JAV aukštąsias mokyklas šis metodas visiškai netinkamas, – aiškina jis. – Jie turi išsiskirti iš kitų, atrasti ką nors unikalaus, bet anksčiau jiems niekada neteko savęs analizuoti.“
Christina prisimena pirmąjį iš vėžių išmušusį užsiėmimą su ESC konsultantu. „Visą gyvenimą mano tapatybė buvo susieta su egzaminų rezultatais ir pažymiais, – pasakoja mergina. – Bet paskui konsultantas pasakė: „Puiku, žinau, kad tavo pažymiai geri. Kas dar?“ Neturėjau ką atsakyti. Nieko. Atimkite iš mūsų pažymius ir mums atrodo, kad nebeturime kuo pasilyginti.“ Apnikta dvejonių Christina ėmė svarstyti, ar pasirinko tinkamą kelią. Jos mylimas senelis nepritarė šiam sprendimui ir visada norėjo, jog anūkė studijuotų prestižiniame Pekino universitete, o tėvai prasiskolino, kad tik galėtų sumokėti už ESC konsultacijas, nors ir gavo nuolaidą. Negana to, mergina turėjo rinktis tik tuos universitetus, iš kurių galėjo tikėtis stipendijos. Vis dėlto ji neatsisakė planų: kiekvieną trečiadienį išeidavo iš namų 5 val. ryto ir po 9 valandų kelionės traukiniu susitikdavo su konsultantu Šenjango mieste.
Monica jautėsi kiek kitaip. Ją pirmieji idėjų paieškų užsiėmimai džiugino. Mergina jau žinojo, ko tikėtis. Keli buvę mokyklos draugai baigė ESC kursą ir įstojo į Gebenės lygos universitetus, su šia konsultacijų bendrove dirbo keli dabartiniai bendraklasiai, tarp jų – geriausia draugė Brittney Cui. Vis dėlto Monicą nustebino laisvės pojūtis, kurį suteikė galimybė apmąstyti nugyventus metus ir suprasti, kad nėra formulės visiems gyvenimo atvejams, o gyvenimas nėra egzaminas. Tądien ji atsikratė dviprasmių jausmų dėl karinio dalinio teritorijos, kurioje užaugo, ir ją suformavusios konformizmo kultūros. Galbūt tai puiki rašinio tema?
Monica išsiaiškino, kad vasara prieš paskutinius metus vidurinėje mokykloje yra svarbiausias laikas nuveikti ką nors kilnaus ar kūrybiško, kas galėtų padaryti įspūdį JAV aukštųjų mokyklų kandidatų vertinimo komisijai. Kaip ji pati pasakė, „įžiebti kibirkštį gyvenimo aprašyme“.
Perdėtas elitinių aukštųjų mokyklų požiūris į užklasinę veiklą JAV sukūrė tam tikrą keistą ritualą. Vasarą prieš paraiškų teikimą moksleiviai prisigalvoja širdį glostančių patirčių, rodančių kandidato atsidavimą empatijos, lyderystės ar dvasinės stiprybės idealams: savanoriaujama benamių maitinimo virtuvėse, kuriamos socialiai pažeidžiamų jaunuolių sporto lygos arba (jei tėvai turi pakankamai pinigų) skrendama į Haitį, Gvatemalą ar Ganą statyti būstų vargšams.
Pradžioje visi moksleiviai bando surasti pavyzdį, kuriuo galėtų sekti, bet stojant į JAV aukštąsias mokyklas šis metodas visiškai netinkamas.
Toks perdėtas idealų vaikymasis atrodo keistai net patiems amerikiečiams, įpratusiems prie savanorystės ir numanantiems, ko tikisi kandidatų vertinimo komisijos. Tačiau Kinijoje šis reikalavimas atrodo siurrealus. Daugelis moksleivių beveik neturi galimybių domėtis pašaliniais dalykais, todėl yra priversti dirbtinai susikurti tinkamą asmenybę nuo pat pamatų. Daugelio tėvai labai turtingi ir pasirengę paaukoti tiek pinigų, kiek tik reikia, kad atžala išsiskirtų.
JAV kandidatų vertinimo komisijų nariai tvirtina esantys užversti kinų vaizdo įrašais, nuotraukų albumais ir net įrištomis knygomis, kuriose pasakojama apie jų įspūdingus pasiekimus ir ekspedicijas. Vienas Pekino mokytojas papasakojo apie jaunuolį iš šiaurrytinės Kinijos dalies, kurį tėvai privačiu lėktuvu vos vienai dienai nuskraidino į Tibetą nufilmuoti vaizdo siužeto, liudijančio, kaip jis esą padeda skurstančioms mažumoms. Praėjusiais metais vienas mano bičiulis Pekine mokė merginą, kurios akademinis koordinatorius padėjo jai pasiekti trigubą pergalę: sukurti vaidybinį filmą, savanore padirbėti žemės drebėjimo nuniokotame kaime ir mobiliuoju telefonu surengti akciją, kuria siekta padidinti informacijos sklaidą apie maliariją.
Iniciatyvos imasi ne tik artimieji. Prieš porą metų Pekino universiteto vidurinės mokyklos tarptautinis skyrius surengė moksleiviams kelionę į skurdų Botsvanos kaimelį. Ši brangi ekskursija buvo begėdiškai suplanuota vien tam, kad jaunuoliai įgytų egzotiškos ir humanitarinės patirties, kurią galėtų paminėti paraiškose. Tiesa, kelionę į Botsvaną bent galėjo paliudyti mokyklos administracija. Tam tikras neįtikėtinas patirtis, apie kurias pasakoja kai kurie kinų kandidatai, patikrinti itin sunku, tad jos tampa ne vertinimo, o pajuokos objektais.
Monicai mįslingasis paraiškų teikimo procesas pasirodė šiek tiek absurdiškas, bet ji buvo priversta dalyvauti žaidime. Praėjusią vasarą su bendraklasiais mergina dalyvavo Harvardo programoje „Model United Nations“. „Dalyvavau, nes dalyvavo visi“, – pasakoja ji. T. Rothschildas šiuo pavyzdžiu iliustruoja kinų moksleivių polinkį į genfeng – ėjimą su banda. Tai visiškai priešinga įspūdžiui, kurį ketinama sukurti. „Programoje „Model UN“ dalyvauja daugybė kinų moksleivių, bet retas supranta, kodėl tai daro. Bandydami perprasti procesą jie tampa pačiais blogiausiais kandidatais.“
Monica ėmėsi keisti taktiką. Paskatinta ESC konsultantų ji pradėjo gilintis į Afrikos meną ir susitelkė į Užsachario Afrikos gyventojų kūno puošybą randais ir auskarais. „Maniau, kad randų darymas tėra savęs kankinimo būdas, – pasakoja ji. – Bet afrikiečių tautos jais žymi socialinę padėtį.“ Visai kaip paraiškų teikimo procesas. Mergina tvirtina, kad Afrikos menu domisi ne vien siekdama padaryti įspūdį kandidatų vertinimo komisijai. Tačiau mano, kad temos egzotiškumas rodo jos atotrūkį nuo šeimos auklėjimo: „Karinių bazių gyventojai nė nesusimąsto apie tokius dalykus kaip afrikiečių menas.“
Dar didesnį laisvės pojūtį Monicai suteikė dviejų savaičių laisvųjų menų seminaras, surengtas praėjusią vasarą pietinėje Kinijos dalyje. Filosofijos ir politinės tapatybės paskaitas vedė Amhersto koledžo dėstytojai. Kurso baigimo sertifikato mergina negavo, tad jos pragmatiškoji motina dvejojo šių „humanitarinių“ dalykų nauda. Tačiau jie Monicą itin sudomino. Politinės tapatybės seminare ji diskutavo apie lytis bei nacionalizmą ir pirmą kartą perskaitė „Komunistinį manifestą“. „Tai gana juokinga, – sako mergina. – Mokykloje turime daugybę politinių pamokų apie komunizmą, bet niekada neskaitėme originalių Marxo ar Mao darbų. Manau, kad užuot indoktrinavus moksleivius būtų svarbiau raginti juos perskaityti originalius tekstus ir šiuos interpretuoti remiantis asmenine patirtimi.“
Grįžusi namo Monica išdrįso provokuoti tėvą padiskutuoti: „Jis mano, kad būtina paklusti valdžiai, skatinti konformizmą, bet aš kartais nesutinku. Nelengva būti kariškio dukra be teisės laisvai reikšti mintis.“ Ši konfrontacija atrodė kone šventvagiška, bet pulkininkas jos neužčiaupė. (Vėliau jis man prisipažino gerbiąs dukters požiūrį.) Monica nutarė, kad tai ir bus jos paraiškos rašinio tema stojant į Čikagos universitetą. Merginos apmąstymai paklusnumo ir individualumo tema atspindi įtampą, būdingą visai Kinijos visuomenei ir užsienin traukiantiems studentams. „Skęstu vienodume, – išsiliejo ji rašinyje. – Aplinkoje, kurioje individualumas nevertinamas, bėgant metams mano gyvenimas bus toks pats kaip ir kitų karinės bazės gyventojų. To visai netrokštu.“
Mokykloje turime daugybę politinių pamokų apie komunizmą, bet niekada neskaitėme originalių Marxo ar Mao darbų.
Praėjusį rudenį paraiškų teikimo terminui artėjant prie pabaigos Christina ėmė panikuoti. Tris vasaros savaites ji praleido JAV, Armhersto koledže, kur dalyvavo Didžiųjų knygų programoje ir skaitė Nietzsche, Homerą ir J. K. Rowling. Bet grįžus į Kiniją merginai sunkiai sekėsi išgryninti rašinio temą. Galiausiai pasirinkusi ketvirtąją idėją – impresionistinį kūrinį apie plaukimą – ji parašė 19 rašinio variantų. Išsiuntusi pagrindinę paraišką į Smitho koledžą Masačusetse Christina ėmė kurti rašinius aštuoniolikai kitų koledžų, nes privalėjo įstoti į aukštąją mokyklą, kuri užtikrintų jai finansinę paramą. „Rašinius rašyti gali būti sunku, bet šis procesas pastūmėjo mane iš komforto zonos ir privertė išanalizuoti savo gyvenimą, – pasakoja ji. – Moksleiviai, kurie pasisamdo atstovus, kad viskas būtų padaryta už juos, turi daugiau galimybių įstoti į gerus universitetus, bet atsisako labai vertingos kelionės.“
JAV kandidatų vertinimo procesas itin subjektyvus, todėl laikotarpis nuo paraiškos pateikimo iki rezultatų paskelbimo atrodo kankinamai ilgas, ypač kinų moksleiviams, įpratusiems prie gaokao sistemos aiškumo.
Gruodį prieš pat Smitho koledžui skelbiant rezultatus, pasikalbėjau su Christina internetu. „Dieve, kaip jaudinuosi, – prisipažino ji. – Gali būti, kad rytoj skęsiu liūdesy ir nepajėgsiu su jumis pasikalbėti.“ Kitą rytą sulaukiau jos pranešimo: „Mane priėmė!“ Smitho koledžas suteikė jai beveik maksimalaus dydžio stipendiją, tad tėvų pasiaukojimas pasiteisino. Christina nulėkė į mokyklą papasakoti apie savo sėkmę gaokao mokytojams. Agentūra, padėjusi merginai pasiruošti SAT egzaminui, tą pačią dieną pasamdė ją mokyti jaunesnių moksleivių (ir būti sėkmės pavyzdžiu pritraukiant perspektyvių klientų). Tačiau Christina nepranešė naujienos seneliui, dėl kurio dovanotų knygų ji prieš dešimtmetį leidosi į šią kelionę. „Jam bus sunku paaiškinti, – sako ji. – Smitho koledžas – tai ne Harvardas.“
Dar nesulaukusi stojimo rezultatų Monica išgirdo naujienas iš dviejų draugių, kartu su ja pateikusių paraiškas į Gebenės lygos aukštąsias mokyklas. Vienai pavyko įstoti, antrai – ne. Kitą dieną bičiulė Brittney sužinojo esanti viena iš nedaugelio tautiečių, patekusių į Jeilio universitetą. Pasikankinusi dar tris dienas Monica gavo pranešimą, kad Čikagos universitetas patenkino jos prašymą. Galutinį sprendimą mergina priims šį pavasarį sužinojusi, kuo baigsis bandymai įstoti į kitas penkias prestižines aukštąsias mokyklas, įskaitant Jeilį.
Kinai sudaro beveik trečdalį visų Amerikoje besimokančių užsienio studentų. (Vida Press nuotr.)
Šaltą vėjuotą sausio dieną Monica, Christina ir dar 33 ESC moksleiviai atvažiavo į viešbutį šiaurinėje Pekino dalyje. Pokylių salėje jų laukė keli šimtai žmonių. Daugelis svečių buvo vidurinių mokyklų moksleiviai ir jų tėvai, atvykę pasidomėti galimybėmis įstoti į JAV universitetus. Stovėdamas už pakylos T. Rothschildas rengėsi įspūdingiausiam ESC pristatymui: į sceną netrukus turėjo įžengti 35 moksleiviai, įstoję į pasirinktas prioritetines aukštąsias mokyklas. (Iš viso šiame etape buvo priimti 52 iš 100 ESC lankiusių moksleivių.)
Patalpoje prigeso šviesos, kampe įsižiebė prožektorius, iš garsiakalbių suskambo filmo „Žvaigždžių karai“ teminės kompozicijos akordai. Vienas paskui kitą moksleiviai žengė į triukšmą ir šviesą mojuodami susirinkusiems žiūrovams. T. Rothschildas pristatė juos mandarinų kalba pabrėždamas garsių įstaigų, į kurias jie įstojo, pavadinimus: Jeilis, Duke’as, Pensilvanija. Christina nervingai šypsojosi šviesai, jos skruostai buvo išraudę. Prie scenos garsiai plodama stovėjo sutuoktinių pora iš Charbino, dėl dukros svajonės paaukojusi visas savo santaupas.
Greta kukliai mojuodama atsistojo juodą elegantišką sijoną ir raudoną palaidinę vilkinti Monica. Per akinančią šviesą ji nieko nematė, bet pirmoje eilėje greta savo raudonskruostės žmonos stovintis karininkas tyliai didžiuodamasis linksėjo galva. Po kelerių metų pokalbių ir ginčų Liaudies išlaisvinimo armijos pulkininkas susitaikė su tiesa, kad jo tvirtavalė dukra išsikels iš karinės bazės ir išvyks į JAV.
© 2016 „The Economist Newspaper Limited“. Visos teisės saugomos. Išversta iš žurnalo 1843 pagal IQ suteiktą licenciją. Originalų straipsnį anglų kalba galite rasti www.1843magazine.com.
