-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Architektas Mantas Maziliauskas. (Asmeninio archyvo nuotr.)
Jei ant trijų piliakalnių dainuojame sutartines, matome garse, vaizde ir formoje išsiskleidusią sandarą. Piliakalniai, žinoma, pats ryškiausias mūsų architektūros paveldas. Drįsčiau teigti, kad mūsų protėviai baltai buvo vieni ryškiausių pasaulio estetų. Juk susipilti apie du tūkstančius piliakalnių tam, kad gražiai matytum, girdėtum, jaustum, būtum pakylėtas, mokytum vaikus žvaigždžių takų, tai milžinų reikalai! Karybai skirtas laikas per praėjusius tris tūkstančius metų, atrodo, nesudaro nė procento. Vadinasi, beveik viskas buvo skirta kūrybai, menui.
Ar šiandien pajėgiame įvertinti grožį? O kas yra gražu? Galbūt tai, kas grįžta? Tai, kas gražu, sukasi kultūrų apykaitoje ir trunka amžius. Dažniausiai tai būna gamtos įkvėpti ir su ja dermėje atsiradę dalykai. Tai mes globojame, džiaugiamės ir perduodame ateities kartoms. Kitokie (brutalūs, tamsūs, neįkvepiantys) pastatai ar erdvės dažniausiai būna sukonstruoti sintetiškai ir gamtoje neišsilaiko, sunyksta. Tiesiog įvyksta atmetimo reakcija.
Einu per Vilnių šiandien, einu per Kauną, Klaipėdą ir Švendubrę… Oho, kiek visko čia gražaus, skambaus, ir disonanso sočiai. Kodėl taip yra – būta aibės pokalbių, ir atsakymų ieškota. Bet ar mums aišku, kad tai, paprastai tariant, trukdo įkvėpti. Nuotaikos nėra. Nejauku. Nervina. Taip ir gyvenam įnervinti. Galbūt kiti pastatai net efektingi, madingi, bet ramybė kažkur dingo. Friedrichas Heigelis rašė: „Neigti reiškia kurti.“ Ar tikrai? O gal, kaip sakė Friedrichas Nietzsche, „ne apie tuos, kurie išranda naują triukšmą, o apie tuos, kurie naujas vertes pasiūlo, pasaulis sukas, nepastebimai jis skrieja“.
Neatsitiktinai Indijoje architektūra šimtmečius buvo dėstoma kaip pagrindinis dalykas, o senovės Graikijoje buvo viena iš keturių pagrindinių mokomų disciplinų.
Tarkime, kad miestovaizdis – kaip natiurmortas. Esminė jo darna pasiekiama per tris matmenis: saulės, medžio ir žmogaus. Į saulę atgręžta architektūra būna sklandi, jauki, šilta. Medis – didžiausia pasaulio gyvybė, todėl būtų pagarbu savo statiniu neperžengti jo matmens. Žmogus – būtent jam, o ne Rex Dizainui – projektuojamas langas – pasaulio akis. Dabartiniai naujieji Vilniaus bokštai lyg ir turi reikšmę, bet jie beprasmiai. Vilniuje, žinoma, yra tikrasis dangoraižis, t. y. Gedimino kalnas su viršūne. Jis valdo ir, tikėkimės, valdys. O bejausmiai dalykai ilgai netveria, informacija be pajautos neskraidina. Kaip tą jausmą, nuotaiką, jaukumą ir ramybę susikurti? Pirmiausia, turbūt, nusiraminant.
Gamta yra kaip dovana, o architektūra – kaip drabužis. Nuogas neišbūsi – šaltoka. Drabužis yra kasdienė būtinybė. Bet yra ir sekmadienio apranga: aikštės, bokštai, šventvietės, šventyklos, svečių kambariai, vartai. Nepragmatiškieji, nekomerciniai, bet visuomeniški ir žmogiškieji tūriai. Ar bėra jų poreikis? Ar turime jautrumo ir drąsos?
Manau, kad architektūrinis švietimas yra gyvybiškai būtinas nuo mažens. Jis turėtų prasidėti nuo vaikų darželio. Tai leistų atpažinti, kur esame atsidūrę, priimti sprendimus ir išsaugoti bei stiprinti visokeriopą sveikatą. Taip, tam reikia daug žinių ir meilės. Bet kitu atveju mes klaidžiojame nežinioje, begaliniuose nesusipratimuose ir nejautroje. Namus statome iš kvadratinių metrų, bet tūrio neįkuriame. Jau dažnai patikime, kad lipdukas gali plakti ąžuolo širdimi. Kartais nebežinome, kur šiaurė, kur pietūs, kur saulė teka. Vargu ar bepaleidžiame galingiausią vidaus degimo variklį – svają. O pabandykime bent mintyse susikurti svajonių namus.
Erdvė ir daiktai sukuria darną, o judesys esu Aš. Kasdienės erdvės, kambariai – kaip čia galima slinktis nuo buities prie būties per vidaus erdvės kūrybą bei įsigyvenimą? Kokiais matavimais remtis pradedant architektūrinę prakalbą: centrimetrais, kvadratiniais ar kubiniais metrais? Manau, pirmiausia yra pajauta. Nuo jos – iki rakto, iki saulės, medžio ir žmogaus matmens.
Neatsitiktinai Indijoje architektūra šimtmečius buvo dėstoma kaip pagrindinis dalykas, o senovės Graikijoje buvo viena iš keturių pagrindinių mokomų disciplinų. Architektūra buvo ir yra visuomenės bei asmens savikūros dalis.
