(Getty Images nuotr.)

Grioveliai ir adatos

Grioveliai ir adatos

Patefonai netelpa į kišenę, yra sunkūs, plokštelės dulka ir užima daug vietos. Atrodo, jie jau turėjo seniausiai išnykti, tačiau dalis melomanų patefono neiškeistų į jokį kitą prietaisą, ir entuziastų vis daugėja. Gretindamasis prie jų, Gytis Kapsevičius prisimena šio aparato dalis ir ieško aukso viduriuko.

Plokštelės sugrįžo – nuo kritinių 2006 m. šio tipo įrašų pardavimas tolygiai kyla. Pernai JAV jų parduotas rekordinis skaičius – 13,1 mln. vienetų. Ir pradedančios, ir garsiausios muzikos grupės šiandien laiko garbe albumą išleisti tokiu formatu. Pasaulinės tendencijos atsikartoja ir Lietuvoje: albumų į plokšteles įrašo ir populiarūs atlikėjai (Andrius Mamontovas, „Lemon Joy“, Džordana Butkutė), ir alternatyviosios muzikos atstovai („Ir visa tai kas yra gražu yra gražu“, „Autism“, Donis).

Pasiūlos nebūtų be paklausos. Įsilieti į plokštelių klausytojų gretas skatina įvairios priežastys: rasta ar paveldėta įrašų kolekcija, vaikystės nostalgija, smalsumas, kokybiško garso poreikis, draugų įtaka ar tiesiog noras būti „ant bangos“.

Audiofilai leidiniuose ir tinklalapiuose diskutuoja, kokiu kampu sustatyti kolonėles, koks optimalus laidų ilgis. Tačiau ekspertu, žinančiu, kurios patefono galvutės – mm ar mc – garsą perteiks geriau, per naktį netampama. Tad koks turėtų būti pirmasis patefonas?

Prieš išsirengiant ieškoti patefono, neprošal apsidairyti po kambarį, kuriame jis gros, nes patalpos akustika reikšmingai lemia klausymosi patirtį. Jei gyvenate lofte, net ir labai brangi muzikos įranga gali skambėti prastai. Išsirinkus pažangesnes sistemas, tenka pasitelkti akustikos mokslą, parengti projektą, priderinti akustines lubas, paviršiams naudoti specialias medžiagas. Tačiau ne itin reikliam muzikos mėgėjui pakaktų žinoti, kad tuščios erdvės, dideli langai, lygūs paviršiai skambėjimą gerokai pablogina. Kilimai, storesnės užuolaidos, minkšti baldai sudaro kur kas palankesnes sąlygas geram garsui kambaryje sklisti.

Naudinga žinoti ir patefono dalių paskirtį. Pagrindas, be esminės funkcijos, atlieka ir kitą svarbią užduotį – prietaiso komponentus izoliuoja nuo aplinkos vibracijų. Minivibracijas skleidžia ir diską sukantis variklis. Jie būna dviejų rūšių – tiesioginės (direct drive) ir diržinės pavaros (belt drive). Pastarieji paprastai laikomi kiek pranašesniais, nes sukelia mažiau vibracijų, tačiau dėl to patefonų mylėtojų bendruomenė nesutaria.

Ne itin reikliam muzikos mėgėjui pakaktų žinoti, kad tuščios erdvės, dideli langai, lygūs paviršiai skambėjimą gerokai pablogina.

Ant disko dedamas pagrindas, tuomet – plokštelė. Tonarmas (garso ėmiklis) – svirtis, kurios galvutėje įtaisyta adatėlė. Ji liečiasi su besisukančia plokštele, atkartoja joje įrėžtus griovelius ir perduoda vibracijas į galvutę, kuri generuoja elektrinę garso bangą. Ši siunčiama į stiprintuvą ir garso atkūrimo šaltinį – taip girdite muziką!

Nors visi mechanizmai atlieka aiškias funkcijas, jų kainos, medžiagos, išvaizda ir galimybės skiriasi taip smarkiai, kad viena smulkiausių patefono dalių – galvutė – gali atsieiti ir 25, ir 15 tūkst. eurų. Tiesa, beveik visi patefonai parduodami sukomplektuoti, ir to pradedančiajam greičiausiai užteks.

Ilgą laiką klausius muzikos per paprastą garso sistemą, kad ir kompiuterį ar pigesnį muzikinį centrą, plokštelės skambesys neišvengiamai padarys įspūdį, todėl nereikėtų susivilioti pirmu išbandytu patefonu.

Kalbinti garso prekių įmonių konsultantai teigė, kad patefonas pirmiausia turėtų būti derinamas prie garso atkūrimo sistemos. Auksinė taisyklė – tinkamas kolonėlių ir patefono kokybės santykis. Brangesnius patefonus geriau rinktis tada, jei turite kokybiškesnę garso sistemą. „Kirvis turi atitikti kotą. Tiems, kurie patefoną jungia prie muzikinio centro, visiškai pakanka 200–500 eurų kainuojančio prietaiso“, – teigė salono „A Cappella“ atstovas Paulius Kirslys.

Ausinės irgi turi pranašumų – nereikia per daug jaudintis dėl akustikos, klausymas tampa intymesnis, be to, dažniausiai sėdima arčiau patefono ir, norint pakeisti plokštelės pusę (deja, taip), nereikia pereiti per kambarį. Taip pat ausinės pravers, jei neturite kolonėlių ar neketinate už jas brangiai mokėti. Kita vertus, norint iš tiesų mėgautis analoginiu garsu, ausinių kainos turėtų prasidėti nuo triženklių sumų.

Salono „Audioguru“ konsultantas Šarūnas Šimanauskas užsiminė, kad kokybinis pačių patefonų slenkstis yra ties 1–2 tūkst. eurų riba. Už dar aukštesnę kainą siūloma daugiau „plonybių“ prisiekusiems audiofilams, turintiems glėbį plokštelių, pinigų ir puikiai suprantantiems, ką daro.

Tai nereiškia, kad pigesni patefonai niekam tikę – yra gerai skambančių prietaisų iki 500 eurų. Pavyzdžiui, aukso viduriuko rinkimuose užsienio spaudoje garbingas vietas nuolat užima tokie Lietuvoje parduodami modeliai kaip „Rega Planar 1“ (iki 500 eurų) ar „Pro-Ject Debut Essential II“ (220–260 eurų).

P. Kirslys pabrėžė, kad yra ir kitas pirkėjų segmentas. Jiems aktualus ne tik geresnis nei CD skambesys, tačiau ir grotuvo dizainas – tai turi būti pastebimas namų akcentas, priderintas net prie baldų spalvos. Nors toks reikalavimas nėra pagrindinis, patefonų dizainas ir medžiagos išties skiriasi. Žinoma, tai skonio reikalas, ir ne visiems brangesnis prietaisas bus gražesnis. Tačiau brangesni patefonai pagaminti iš kokybiškesnių medžiagų, kurios taip pat pagerina skambesį.

Plokštelių klausymą tiek audiofilas, tiek hipsteris dažnai vertina kaip ritualą: atsargiai iš dėklo išimama plokštelė, ją uždėjus ant disko ir paleidus suktis, palengva nuvalomos susikaupusios dulkės.

Pavyzdžiui, vienas apžiūrėtų, bendrovės „Marantz“ gaminys TT-15 S1, yra minimalistinio dizaino, jungtys ir mygtukai paslėpti po korpusu, o diską sukantis dirželis matomas išorėje. Grojimas hipnotizuoja, bet 1700 eurų kaina – irgi. Tai toli gražu ne brangiausias pirkinys rinkoje – Lietuvos pardavėjai siūlo ir solidų „Linn Majik LP12“ už daugiau nei 3 tūkst. eurų ar 65 kg sveriantį „EAT Forte C-Note“, kainuojantį 9 tūkst. eurų.

Kitas „Marantz“ kūrinys TT 5005, atsieinantis apie 220 eurų, yra kur kas „žemiškesnis“: standartinės išvaizdos, plastikiniu korpusu, su tiesiogine variklio pavara, turi ir dangtį nuo dulkių. Atkūrimo galimybės palyginti ribotos, tačiau plokšteles jis neabejotinai gros.

Tai nėra pigiausias variantas. Mažiausia internete rasta kaina už naują patefoną su garantija siekė 55 eurus („Camry CR 1113“), prietaisas turėjo ir FM radiją bei žadintuvą. Dviženklį skaičių plokštelių grotuvų Lietuvos parduotuvėse galima įsigyti už mažiau nei 100 eurų. Pasirinkimas dar labiau padidės, biudžetą padvigubinus. Tačiau į mažiausią kainų kategoriją verta žvalgytis tik tuo atveju, jei jūsų tikslas yra turėti bet kokį prietaisą, kuris leistų klausytis plokštelių. „Iš praktikos pastebėjau, kad pigiausius modelius renkasi tie, kurie rado rūsyje plokštelių ir nori jų paklausyti, arba tie, kurie patefonus dovanoja draugams. Tokie įrenginiai su automatika, tad nereikia sukti galvos“, – teigė P. Kirslys.

Galerija

Vienas įdomiausių ir bene geriausiai parodančių plokštelių populiarumo mastą – „Crosley Cruiser II“ (apie 170 eurų) patefonas. Jis išsiskiria dizainu (įmontuoti lagamino formos dėkle, primena sovietinius „Junost“) ir yra nešiojamas. Taip pat gali būti maitinamas baterijomis, yra ausinių lizdas ir integruoti garsiakalbiai – kitaip tariant, sumontuota viskas, kad plokštelių būtų galima klausytis nors ir miške.

Kita vertus, į jį sudėta beveik viskas, dėl ko audiofilai kreivai šypteli. Pagrindinė taisyklė, kurią kartojo visi kalbinti konsultantai, – kuo mažiau „aksesuarų“, tuo kokybiškesnis skambesys. Tad integruoti garsiakalbiai ir pigūs tonarmai tiks plokštelėms groti, bet nebūtinai leis tinkamai išgirsti muziką.

Papildomų modernių funkcijų yra ir stacionariuose patefonuose. Kai kurie jų turi USB jungtį, suteikiančią galimybę persirašyti plokšteles į kompiuterį. Ši funkcija gal atrodo kiek beprasmiška, tačiau ji gali būti naudinga, jei esate sukaupę ypač senų plokštelių, t. y. kurios nėra perleistos ar suskaitmenintos. Kitais atvejais greičiau, pigiau ir racionaliau tiesiog parsisiųsti kūrinius elektroniniu formatu. Be to, prie perkamos naujos plokštelės neretai būna pridėta kortelė su kodu, leidžiančiu dainas atsisiųsti legaliai.

Pigesni patefonai gali turėti mechaninius tonarmus, kurie patys nusileidžia, o įrašui pasibaigus – pasikelia. Nors toks sprendimas saugo nuo bereikalingo plokštelės braižymo ir yra patogus, vinilo puristams tai nepriimtina iš esmės dėl dviejų priežasčių. Pirma, dėl patogumo siūloma rinktis „Spotify“, „Deezer“ ar „Pandorą“. Plokštelių klausymą tiek audiofilas, tiek hipsteris dažnai vertina kaip ritualą: atsargiai iš dėklo išimama plokštelė, ją uždėjus ant disko ir paleidus suktis, palengva nuvalomos susikaupusios dulkės. Nuveikus tiek darbo, galbūt nėra per sunku tonarmą nuleisti ar pakelti pačiam.

Antra, automatika apsunkina galimybę tobulėti. Apsipratus, nusistačius prioritetus ir pradėjus bristi į gilesnį vinilo baseino galą, imama pastebėti, kad senasis patefonas lūkesčių nebeatitinka. Kokybės būtų įmanoma išgauti keičiant tam tikras prietaiso dalis (tonarmą, galvutę, fono korektorių, laidus ir t. t.) į geresnes, tačiau pigiuose „viskuo pasirūpinta“ klasės patefonuose tokios galimybės nėra.

Š. Šimanauskas patarė, kad, nors visi prietaiso komponentai yra svarbūs, jei reikėtų rinktis, į ką investuoti pirmiausia, pinigus išleistų brangesnei galvutei ir geresniam fono korektoriui. Pastarasis „išskleidžia“ plokštelę – pakoreguoja aukštus ir žemus dažnius, kurie dėl plokštelių fizinių ypatybių šiek tiek „supaprastinami“ muziką įrašant.

Intensyviai naudojant patefoną bus dar daugiau išlaidų ir prireiks kantrybės: plokšteles rekomenduojama kartais plauti, dėvisi kai kurios dalys, pavyzdžiui, dirželiai, adatėlės ar tos pačios plokštelės, be to, jos trečdaliu ar net dvigubai brangesnės už CD. Siekdami geresnio garso ar aiškindamiesi, kodėl vienas ar kitas įrašas skamba ne taip gerai, greičiausiai perversite daugybę specializuotų interneto puslapių. Kita vertus, visi į šią sritį įžengę klausytojai žinojo, kur eina, o pasiklydusiems tinkamą kelią padės rasti nuolatos didėjantis bendraminčių būrys.

Tendencijų priešakyje

Patefonai tapo savotiška mada, tačiau, jei pavėlavote į traukinį, nenusiminkite – atrodo, kad atgimsta dar vienas formatas. „Billboard“ skelbia, jog didžiausioje JAV muzikos rinkoje pernai 74 proc. augo… garso kasečių pardavimas.

Per pastaruosius metus albumus kasetėmis leido ne tik išskirtinumo ieškančios pogrindžio grupės (lietuviai „Parranda Polar“ ar „Without Letters“), bet ir tokie gerai žinomi pasauliniai muzikos veikėjai kaip Eminemas, Justinas Bieberis, Kanye’as Westas, „Blink 182“, „Green Day“, „Motörhead“, „Muse“, „Marina and the Diamonds“, „Twenty One Pilots“ ir kiti. Galbūt laikas nupūsti dulkes ir nuo seno „Sharp“?

Komentarai

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų