(Pixabay nuotr.)

Fiesta, siesta ir keptas paršiukas

Fiesta, siesta ir keptas paršiukas

Trys raktažodžiai apibrėžia tik dalį Viktorijos Stanulionytės patirčių, su kuriomis teko susidurti gyvenant Sebu – vienoje iš tūkstančių Filipinų salų.

Pažintis su Filipinais man prasideda pavėluotu atvykimu jau po vidurnakčio. Netrukus paaiškėja, kad čia viskas visur ir visada vėluos. Prakaito lašai teka net į akis, lauke gal +27 °C, bet mano galvoje temperatūra jau pasiekė +45 °C. Net taksi vėluoja. O ir vairuotojas toks sutrikęs, kad atrodo, jog ne aš, o jis pirmą kartą gyvenime atsidūrė Filipinuose. Dar pati nesuprantu, kad tas švelnios vėsiu prakaitu atskiestos nuostabos jausmas manęs nepaliks visas likusias 119 dienų 20 valandų ir 15 minučių.

Ką tik atvykusio keliautojo euforija ryte kiek prasisklaido. Sebu miestas atsiskleidžia lyg atogrąžų bet kaip sutupdytų namų ir dangoraižių tvirtovė-labirintas. Gatvių pavadinimus rodo tik „Google Maps“, bet ne lentelės ant namų ar kelio ženklai. Net žemėlapyje prekybos centrą rasti lengviau nei ieškomą gatvę. Pasivaikščioti taip pat nelabai pavyksta, nebent prekybos centre iš vieno aukšto į kitą. Net jei atstumas nedidelis, šaligatviai nepraeinami ir labiau panašūs į automobilių stovėjimo bei konteinerių laikymo aikšteles. Jie tinkami bet kam, tik ne žmonėms eiti.

Pirmuoju mano susižavėjimo objektu greitai tampa jeepney – viena populiariausių transporto priemonių Filipinuose, išpuošta įvairiomis vaivorykštės spalvomis, Jėzaus, Mergelės Marijos, vienaragių, komiksų ir animacinių filmukų herojų atvaizdais, lemputėmis, girliandomis ir pliušiniais žaislais. Niekaip negaliu apsispręsti, kuo labiau noriu pasivažinėti: jeepney ar triračiu. Abiem atvejais vis vien teks springti dulkėmis.

Be jeepney, vienas pirmųjų žodžių, kuriuos vos atvykus galima įtraukti į savo žodyną, – fiesta. Ji neatskiriama nuo ant ugnies kepto paršiuko. Marinuoto paršiuko. Cukruje virto paršiuko. Ir dar visaip kitaip paskanintos kiaulienos, kiek prisvilusių ryžių ir kokakolos. Skamba amerikietiškai, bet atsidurti fiestoje labai smagu ir skanu. Man tai nutiko antrą buvimo Filipinuose dieną. Kaimo šventojo diena, vadinasi, bus fiesta. Koks tai šventasis, prisipažinsiu, neprisimenu, mano atmintį tądien nuplovė vietos romas, bet tai ne taip ir svarbu. Kaimelio gyventojai susirenka vienoje vietoje, atvyksta rubuilis kunigas ir palaimina maistą.

Tuomet prasideda geroji dalis, kurios visi entuziastingai laukia, – valgymas. Kiauliena ir ryžiai nuplaunami kokakola ir stipriaisiais gėrimais. Visi vieni kitiems siūlo vaišintis, įsidėti dar kiaulienos, užsikąsti kiauliena. Šiuos puikius puotos kvapus pajunta aplink šmirinėjantys šunys, katės, vištos, ožkos ir vis bando prasibrauti pro duris. Jų fiesta prasideda tuomet, kai paršiukas jau sudorotas.

Dvylikta valanda dienos – šventas pietų laikas. Visi išsibėgioja, maišo ant ugnies kunkuliuojančius puodus, jų mintis užtemdo alkio jausmas ir gurgiantis pilvas. Darbai ir rūpesčiai valandėlę palauks. Po kurio laiko imu suprasti, kodėl mano nauja pažįstama, žavi apvalutė filipinietė, man kas antrą dieną primena, jog išmokti skaniai gaminti yra labai svarbu. Nes jei vieną dieną ištekėsiu ir prastai gaminsiu, vyro šeima išsiųs mane namo.

Žavi apvalutė filipinietė kas antrą dieną primena, jog išmokti skaniai gaminti yra labai svarbu. Nes jei vieną dieną ištekėsiu ir prastai gaminsiu, vyro šeima išsiųs mane namo.

Po pietų prasideda siesta. Gatvėmis šlitinėja tik nuo kaitros apkvaitę nenuovokūs turistai. Vietiniai įsijungia oro kondicionierius, jei tokius turi, ir tyliai snaudžia, slepiasi pavėsiuose, bando išsaugoti savo šviesią odą. Arba bėga pramogauti į artimiausią prekybos centrą, kur temperatūra turbūt niekada nepakyla iki 18 ºC. Artėjant vasarai imu juos vis labiau suprasti.

Geografinės Sebu koordinatės lemia ne tik karštį, bet ir gąsdinantį reiškinį – taifūnus. Ši sala yra beveik Filipinų viduryje, iš visų pusių apsupta didesnių ir mažesnių salelių. Todėl taifūnas šioje saloje reiškia ne pakeliui viską šluojančias kelių metrų aukščio bangas, bet nesibaigiantį lietų.

Kiekvieną kartą atslinkus taifūnui prakiūra dangus, jūros paviršius tampa lygus lyg stiklas, o aplink tvyro vien sunkių debesų pilkuma ir drėgmė. Ketvirtą dieną lyjant be perstojo ima lašėti pro stogą. Išėjus pro namų duris tenka bristi per purvo upes ir šokinėti nuo vieno sausesnio žemės lopinėlio ant kito. Temperatūra lauke nukrinta iki 25 ºC. Neplaukia keltai, neskrenda lėktuvai, žvejai nekelia kojos į vandenį. Lėtas salos gyvenimas visai sustoja. Tokiomis aplinkybėmis kiekvienas nesklandumas paaiškinamas konstatuojant, jog dabar nieko neįmanoma padaryti – juk taifūnas. Tik jam nuslinkus išaušta saulėta diena ir viskas grįžta į įprastas vėžes.

Vis dėlto vien fiesta, siesta ir liūtimis filipiniečių gyvenimas neapsiriboja – tenka sukti galvas ir dėl pragyvenimo šaltinio. Tiesa, vietiniai tvirtina: jei nori būti turtingas, Naujųjų metų naktį reikia prisidėti į kišenes smulkių monetų ir jomis skambinti. Jei šių neturi, gali padėti ir taškuoti drabužiai. O jei nori užaugti aukštesnis (to trikšta bene kiekvienas filipinietis), Naujųjų metų naktį reikia šokinėti. Tik kažkodėl nesutikau nė vieno, besivadovaujančio šiais patarimais.

Raktas į sėkmę

Ką daryti, jei iš tiesų nori praturtėti? Atsakymas paprastas: gaidžių peštynės. Akivaizdu, kad sėkme filipiniečiai tiki labiau nei sunkiu darbu. Ir fortūną bando prisijaukinti kaip įmanoma dažniau, tai yra ketvirtadienio ar penktadienio vakarais ir savaitgaliais, per kiekvieną šventę ir laisvadienį. Įprasta prie kiekvieno namo pamatyti ne tik daugybę vištų ir jų gerklingų kompanionų, bet ir didesnių „fermų“, kuriose kiekvieno sparnuočio kojelė virvele pririšta prie nedidelės vištidės taip, kad pakaktų laisvės aplink strikinėti, laisvai užsilipti ant stogo, net grasinti kaimynui. Didelis šių triukšmingų paukščių skaičius liudija, kad jų savininkui išties pasisekė arba jis tvirtai tiki, jog sėkmė čia pat. Ją galima išmatuoti išloštais pinigais, didesniu nei kaimyno namu, įsigytu žemės plotu, geresne mokykla vaikams, nauju automobiliu, santaupomis banke ir didesne ramybe dėl rytojaus. Ilgainiui imu suprasti, kodėl dažnas filipinietis taip švelniai rankose laiko savo sparnuotį, juo puikuojasi ir į jį žvelgia meiliau nei į žmoną. Galbūt vieną dieną paukštis šeimininkui atneš turtų.

Meilė Filipinuose neretai būna labai praktiška ir pragmatiška. Štai jaunikiui – 29 metai, nuotakai – 36. Didžiausias abiejų turtas – po du vaikus iš ankstesnių santuokų. Istorijos pradžia tokia: jis pamato jos CV ir jai parašo. Viskas prasideda gana neromantiškai, bet vos po pusės metų baigiasi vestuvėmis. Meilė? Gal. Noras, kad kas nors padėtų užauginti vaikus? Tikrai taip. Dar saugumas, nuovargis. Kepta kiaulė, kokakola ir cukruotas vestuvinis pyragas bei karaokė. Taip gimsta tvirta katalikiška šeima, nuo šiol būsianti svarbesnė už visa kita. Dėl šeimos galima mesti mėgstamą darbą, atiduoti visas santaupas, dirbti, kad išlaikytum brolius ir seseris, atsisakyti savo tikslų ir svajonių. Nes juk vieną darbą įmanoma pakeisti kitu, pinigų galima uždirbti, o vyriausio vaiko pareiga yra rūpintis tėvais bei jaunesniais broliais ir seserimis. Tai neginčijamas dėsnis. Kiekvienas filipinietis pateiks įrodymų su pavyzdžiais.

Galėčiau patikėti, kad vietos šunys turi devynis gyvenimus.

Viskas Filipinuose glaudu, taip pat šeimos gyvenimas. Aštuonių asmenų šeima telpa vos 14 kvadratinių metrų ploto namelyje iš kartono plokščių, kurį nuo kelio skiria gal 30 centimetrų. Kalėdinėmis girliandomis ir Marijos atvaizdais išpuoštuose triračiuose išsitenka neribotas keliautojų skaičius. Ladyboys – transseksualai – meiliai įsitaiso pagyvenusiems vakariečiams ant kelių. Keturių asmenų šeima spraudžiasi ant vieno motorolerio.

Beje, eismas čia iš pirmo žvilgsnio chaotiškas, bet turintis savas taisykles. Svarbiausia – veikiantis garso signalas. Iššūkis vairuojantiems – ne tik itin siauras kelias, bet ir jį nugulę benamiai šunys. Kiekvieną rytą keliuose prasideda išgyvenimo žaidimas: visomis įmanomomis transporto priemonėmis judantys keliauninkai ir ant kelio įsitaisę šunys yra tvirtai įsitikinę, kad būtent jie turi pirmumo teisę. Keturkojai iš kelio vidurio vangiai traukiasi tik išgirdę erzinantį garso signalą. Galėčiau patikėti, kad vietos šunys turi devynis gyvenimus.

Katalikiškų tradicijų ir gausių šeimų priešingybė – veiksmas vieninteliame Sebu disko bare ir naktiniame klube. Sekmadieniais įprasta sulaukti klausimo: „Ar buvai „Pacita’s“?“ Čia niekada nesišypsančios filipinietės tamsiu pieštuku apvedžiotomis akimis pilsto gėrimus, o visai nedrovūs ladyboys šoka rateliu aplink susimestas rankines. Primena septintokų diskoteką, tik su alkoholiniais gėrimais. Mano kolega po kelių bokalų alaus su ledu prasitaria, kad su vienu vaikinu, kuris šįvakar pasipuošęs suknele, mokykloje žaidė futbolą. Gurkšnodama šiltą šlykštaus skonio alų niekaip negaliu to įsivaizduoti.

Pensininkai vakariečiai ramiai sėdi prie baro, ant kelių pasisodinę į dukras tinkančias Filipinų gražuoles ir gražuolius. Jie šokti neketina, atrodo, kad sveikata nebeleidžia. Tačiau čia susirinkusi prakaitu permirkusi minia banguoja pagal prieš gerus du dešimtmečius Europoje populiarių amerikietiškų dainų ritmą. Jos tokios saldžiai romantiškos, kad atrodo, jog iš akių pradės varvėti cukrus. Kitą rytą gatvėje galiu pasilabinti su kiek pažįstamais ladyboys, ir jie sveikinasi su manimi. Mes juk matėmės „Pacita’s“!

Galerija

Ką pamatyti?

Basilica Minore del Santo Niño. Pati svarbiausia ir seniausia Filipinų bažnyčia Sebu atrodo visai nauja, bet iš tiesų mena Magelano laikus. 2013 m. žemės drebėjimas apgadino statinio bokštą ir fasadą, tad teko bažnyčią atnaujinti. Altoriaus centre įtaisyta nedidelė kūdikėlio Jėzaus skulptūra, čia patekusi su krikščionybę atnešusiais europiečiais užkariautojais. Visgi originalą apžiūrėti ne taip paprasta, tad kasdienai filipiniečiai turi naujesnę skulptūros kopiją. Norint ją pamatyti, reikia pastovėti eilėje, nes čia būriuojasi ne tik turistai, bet ir vietiniai. Šalia bažnyčios įrengta koplytėlė su Magelano kryžiumi – tai dar viena Sebu įžymybė.

Badiano kanjoną. Viena smagiausių pramogų Sebu saloje yra Badiano kanjonas. Visa diena plaukimo, ėjimo upe, šokinėjimo, krioklių ir nepakartojamo grožio gamtos. Net jei šokinėti nuo krioklių baisu, pasiekus kanjoną pliūkštelti į vandenį labai norėsis: iki upės reikia apie pusvalandį paėjėti ir leistis žemyn, o tai atrodo sunkiausia dalis. Kanjone išvysite ir įspūdingus Kavasano krioklius.

Ryklius. Pasiplaukiojimas su bangininiais rykliais Oslobe yra populiari, bet kiek kontroversiška pramoga. Jau kurį laiką netyla diskusijos apie tokių pasiplaukiojimų poveikį bangininiams rykliams. Visgi tai yra viena iš nedaugelio vietų pasaulyje, kur galima jų pamatyti. Rekomenduojama atvykti kuo anksčiau, geriausia – 5 val. ryto. Išklausę kelias minutes trunkančios instrukcijos sėsite į valtį ir netrukus pamatysite iš vandens kylančias ryklių galvas. Tačiau juos domina ne turistai valtyje, o krevetės ir planktonas, kuriuo juos šeria žvejai.

Dau. Tai tarsi keletas krioklių vienoje vietoje, kurių aukščiausias – stati daugiau nei 10 metrų uola, lyg užuolaida dengiama upės vandens. Norint šią vietą pasiekti, reikia maždaug pusvalandį eiti kaimo keliuku, per džiungles, bristi upe, tačiau atsiversiantys vaizdai verti pastangų.

Osmenjos viršukalnę. Pavadinimą aukščiausia Sebu viršukalnė gavo nuo vieno šalies prezidento, kuris toje vietovėje mėgo jodinėti arkliais. Užsiropšti ten nelabai sunku, tenka paprakaituoti apie 20 minučių, o jei prieš tai lijo – ir paslidinėti molingu purvu. Nuo jos atsiveria puikus vaizdas ne tik į slėnį, jūrą, bet ir kitas salas. Keliaudami nuo viršūnės būtinai aplankykite bent vieną krioklį.

Paplūdimius. Sebu sala geriau žinoma ne dėl puikių paplūdimių, bet dėl povandeninio pasaulio. Būtų nelengva rasti geresnę vietą nardyti nei Moalboalyje esantis Panagsama Beachar Turtle Bay. Visas grožis slypi po vandeniu. Būtina paplaukioti su sardinėmis Panagsamos paplūdimyje. Norint tikro smėlio pakrantės, vertėtų aplankyti baltąjį Basdaku paplūdimį. Savaitgaliais jame mėgsta laiką leisti filipiniečiai su šeimomis.

Kur pavalgyti?

Pas vietinius. Neparagauti lechon (ant žarijų keptos kiaulienos arba vištienos) Filipinuose būtų nuodėmė. Paprastai paršiukas kepamas visas, jo vidų užpildžius citrinžolėmis ir prieskoniais. Geriausia proga jo paragauti – fiestoje ar per vestuves. Kitu atveju lieka du variantai: paklausti vietinio, kur pats skaniausias lechon, arba pamačius ilgą eilę prie lechon kioskelio nedvejojant stoti į jos galą. Juk tie žmonės taip ilgai laukia ne be reikalo.

„Lemon Grass“. Šalia prekybos centro „Ayala“ įsikūręs mano mėgstamiausias restoranas Sebu mieste, į kurį visada noriu sugrįžti, kad ir kiek skirtingų tailandiečių užeigų būčiau išbandžiusi. Labai skanus tailandietiškas ir vietnamietiškas maistas, gera atmosfera ir neįtikėtinai greitas Filipinams aptarnavimas.

„Lantaw Busay“. Turbūt geriausia vieta pavakarieniauti, ypač jei norite pamatyti Sebu panoramą. Visgi iki šiol negaliu sau atsakyti, ar maistas čia labai skanus todėl, kad vaizdas nepamirštamas, ar atvirkščiai.

„The Pleasure Principle Resto Bar“. Barą Moalboale būtina aplankyti ne tik dėl gana neįprasto Filipinams erotinio meno ant sienų, bet dėl skanaus vietos maisto. Jo bus daugiau, nei įstengsite suvalgyti. Be to, ši vieta išsiskiria mažam miesteliui nebūdingu geru aptarnavimu ir kūrybingais patiekalų pavadinimais.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų