Avantiūristo užrašai. Pasaulis „po tiesos“

JAV prezidentas, pats rašantis žinutes tviteryje, yra didelė naujiena. Tokia didelė, kad tradicinė žiniasklaida niekaip negali su ja susidoroti.

Rytis Zemkauskas (Vyčio Snarskio pieš.)

Ar nebus taip, kad tie, kas laiko savo pareiga mus informuoti apie problemas, yra nelabai gerai pasiruošę spręsti jiems patiems iškylančius sunkumus? Gal net galima tai pavadinti savotišku „Medūzos efektu“: graikų mitologinės pabaisos žvilgsnis paversdavo akmeniu kiekvieną, tačiau pačią Medūzą galėjo sunaikinti veidrodis? Palyginimas veikiausiai kiek per stiprus ir per griežtas tradicinės žiniasklaidos atžvilgiu, bet kai tokie dalykai dedasi tviteryje…

Tradicinė žiniasklaida turi keletą stiprybių. Pirmoji yra patikimų žinių arba, paprastai sakant, tiesos sklaida. Antroji – instancijos vaidmuo. Mūsų kraštuose tai dažnai pavadinama ketvirtąja valdžia. Ši klišė retai vartojama Vakaruose, tačiau nereiškia, kad, atlikusi šimtus sėkmingų žurnalistinių tyrimų, žiniasklaida nejaustų savo raumenų. Tikrai jaučia. Dar viena svarbi stiprybė buvo gebėjimas reaguoti greitai. Na, ir žiniasklaida visada yra tarpininkė, turinti ir filtro ypatybių.

Visa tai perėmė internetas ir socialiniai tinklai. Pirmiausia, jie pradėjo informuoti, t. y. dirbti tiesos lauke. Antra, pavyzdžiui, „WikiLeaks“, yra instancija, galinti smarkiai paveikti visuomenės procesus. Toliau – greitis. Aplenkti D. Trumpo tviterio žinutės neįmanoma.

Galiausiai pati didžiausia revoliucija – internetas ir socialiniai tinklai gali veikti be tarpininkų. Na, beveik. Bent jau iš principo, ir D. Trumpas instinktyviai arba sąmoningai neleidžia tradicinei žiniasklaidai net prisiliesti prie savo žinučių – atsisako jas komentuoti, t. y. trukdo tradicinei žiniasklaidai atlikti tarpininkės vaidmenį.

Situacija nauja. Žaidimo taisyklės pasikeitė ir reikia laiko joms išsiaiškinti, išmokti.

Ką daro tradicinė žiniasklaida?

Man atrodo, ji ne visada nori aiškintis. Neretai ji tiesiog pyksta.

Nes kaip kitaip pavadinti staiga atsiradusias katastrofines gaideles, kaip, tarkime, „The Washington Post“ pasirinktą naują šūkį „demokratija miršta tamsoje“ ir daugelio leidinių nuolat kartojamas prielaidas, kad tiesa yra prarasta, pasaulis gyvena „po tiesos“ ir faktai tapo nebesvarbūs. Idėja apie pasaulį „po tiesos“ nėra žiniasklaidos sukurtas konstruktas, ji atėjo iš literatūros ir akademijos. Tačiau žiniasklaidoje greitai pasigauta ir pritaikyta D. Trumpui, Marine Le Pen ir apskritai bet kam, kas suranda būdų veikti mases be įprastų tarpininkų filtro.

Taip pat tradicinėje žiniasklaidoje galima pastebėti tendenciją prikišamai nuspręsti, kas gi yra demokratija, o kas – jau nebe. Neblogas pavyzdys galėtų būti sprendimas visiškai dirbtinai rinkimus Prancūzijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose ir „Brexit“ Jungtinėje Karalystėje susieti į vieną Hario Poterio vertą „gėrio ir blogio kovos Europoje“ konstruktą. Net nesigilinant į reikšmingus kultūrinius bei politinius minėtų valstybių skirtumus, toks paradigmos formavimas mažų mažiausiai reiškia nesąžiningą spaudimą tų šalių rinkėjams.

Bet kokio bet kurios Vakarų valstybės politinio veiksmo vertinimas pagal kriterijų „kiek tai naudinga Vladimirui Putinui ir kiek jis čia dalyvavo?“ yra dar vienas keistokas naujos katastrofinės paradigmos simptomas, naudingas V. Putinui.

Na, ir galiausiai gąsdinimas, jog gyvename pasaulyje, kur tiesos nebeįmanoma atskirti nuo melo ir faktai nebe konstatuojami, o kuriami tam, kad būtų konstatuojama tai, kas patogu. Ar negali būti taip, kad ši katastrofinė prielaida kaip tik ir rodo, kaip smarkiai išsigąsta socialinių tinklų ir nesisteminės žiniasklaidos? Beveik tas pats, kas sakyti, kad žmonės neskiria feisbuko draugų nuo bičiulių realiame gyvenime. Arba kad jie nepajunta perėjimo iš tikrovės į virtualiąją realybę.

Išskyrus apverktinas išimtis, jie tikrai pajunta ir tikrai skiria. Kitaip Europoje autobusai ir traukiniai nebeatvažiuotų laiku, nepavyktų išsikviesti santechniko ir griūtų tiltai. Žinau, kad tokia empirika – dar ne viskas ir kad daug kas gali veikti iš inercijos, o destruktyvių D. Trumpo, M. Le Pen ir V. Putino (o šie oportunistai tikrai destruktyvūs) veiksmų padarinius gal pamatysime ateityje, tačiau, kalbant apie tiesą ir faktus, kasdienybės argumentai man visada atrodė itin svarūs. Kasdienybę ir ypač daiktų apčiuopiamumą simuliuoti sunkiausia. Ir kaip tik kasdienybės dalykai tampa geriausiais įrodymais, kai reikia, pavyzdžiui, iškelti aikštėn genocidą arba karo nusikaltimus.

Kaip tik tokiam pasauliui tradicinė žiniasklaida, kad ir su klaidomis ir dažnomis išimtimis, atstovavo iki šiol.

Pasikeitus padėčiai, nuomonės ir interpretacijų produktai užėmė labai daug vietos. Norint sukurti jiems efektyvią atsvarą, tradicinė žiniasklaida kaip tik turėtų beveik maniakiškai mėginti atstovauti daiktiškumui, būti tuo tiltu, kurį galima tiksliai apskaičiuoti, kokybiškai pastatyti ir saugiai naudoti. Kurdama konstruktus ir siaubo filmus (net jei jie įspėja apie tikrą grėsmę), tradicinė žiniasklaida liks žaisti oportunistų žaidimo ir pralaimės, nes šiandien jie išties gabūs.