-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Vos keli kilometrai nuo Indijos ir Pakistano sienos, viduramžių prekybos kelių kryžkelėje, tarsi miražas iš smėlio iškyla Džaisalmerio miestas tvirtovė. Į pasaulio paveldo sąrašus įtrauktas Džaisalmeris dar vadinamas auksiniu Indijos miestu. Gelsvame smiltainyje išskaptuotas fortas primena smėlio pilis, kvapą gniaužia raižiniais dekoruoti langai, arkos, durys ir balkonai, akys nepaliauja keliauti įmantriomis augalų bei geometrinių formų graviūromis, reljefais ir skulptūromis, liudijančiomis žmogaus rankų meistriškumą ir nepailstamą siekį išreikšti dievybių bei gamtos grožį.
Dauguma vietinių yra šio miesto įkūrėjų palikuonys ir tebegyvena su šeimomis pagal nusistovėjusias kastas, išlaikę paveldėtas profesijas. Nors kastų sistema nebelegali, tam tikros jų tradicijos indų visuomenėje vis dar giliai įsišaknijusios ir tai ypač juntama Radžastane.
Į Džaisalmerį atkeliaujame jau sutemus. Prie vartų mus pasitinka vietos gidas ir siauromis vingiuotomis gatvelėmis palydi iki pačioje tvirtovėje įsikūrusių svečių namų. Pakeliui prasilenkiame su būreliu moterų, vilkinčių nuostabiais spalvingais sariais. Abipusis smalsumas nugali ir vieni kitus nesidrovėdami nužiūrime nuo galvos iki kojų. Iš tvirtovės bokšto terasos po žvaigždėtu dangumi atsiveria įspūdingas istorinio miesto vaizdas, girdėti šurmuliuojanti gatvė ir nepažįstamų indiškų instrumentų skambesys. Darsyk pagalvoju, kad Indija pažadina visas žmogaus jusles. Šeimininkas atneša prieskoninės masala chai arbatos, įsitaisome terasos krėsluose ir jausdamiesi it viduramžių keleiviai, po ilgos kelionės atvykę į egzotišką šalį, nugrimztame į paslaptingą šio miesto aurą.
Prieš saulei patekant, suskamba pirmasis azan, transliuojamas per garsiakalbius, kad girdėtų viso miesto gyventojai. Tai musulmonų mečetės kvietimas maldai. Azan – labai gražus ir melodingas, užkabinantis dvasines stygas, nesvarbu, kurios religijos atstovas būtum. Dar per miegus suklūsti ir pajauti, tarsi pats Dievas tave žadina pradėti dieną ir darbus. Man tai vienas įsimintiniausių patyrimų keliaujant po Indiją.
Aplankę Džaisalmerio garsenybes, po pietų išsiruošiame į kupranugarių safarį Taro dykumoje. Norime patirti ne turistinį nuotykį, o tikrą dykumą ir jos gyvenimą, tad pasirenkame vienos nakties safarį su nakvyne po atviru dangumi. Mūsų vedliai – 11 ir 17 metų berniukai, gyvenantys dykumoje. Kad ir kaip romantiškai tai skambėtų, kelionė gyvūnams ant kupros nėra jau tokia komfortiška ir reikalauja nemažai fizinių pastangų bei ištvermės. Vos po pusvalandžio nuslūgsta pirminis jaudulys, o dykumos tyla ir monotoniškas kraštovaizdis nugramzdina į vidinius apmąstymus. Tik kartkartėmis pamatytas avis ar ožkas genantis piemuo, laukinis šuo ar dykumų antilopės pažadina iš letargo būsenos. Po penkių valandų kelionės per dykumą (tai atrodė lyg amžinybė) pasiekiame nakvynės vietą. Raudona saulė vis dar kabo horizonte, o mes, kaip tikri beduinai, jaučiamės užsitarnavę poilsį ir duonos kąsnį.
Salos kraštovaizdis – tankus atogrąžų miškas ir stačios kalvos, iš vienos pusės besiremiančios į ramią šilkinio smėlio paplūdimių Karibų jūrą, iš kitos – į temperamentingesnį Atlanto vandenyną.
Gyvenimas Tobage teka lėčiau nei lėtai. Sala yra vos apie 40 km ilgio, bet ją pervažiuoti trunka kelias valandas. Vištos, ožkos ir avys vaikštinėja tiesiog keliuose. Siauručiai vingiuoti keliai kerta stačius kalnus, o vietos vairuotojai signalizuoja nepažįstamais rankų judesiais ir nesinaudoja nei vienos, nei kitos kelio pusės eismo taisyklėmis. GPS signalo nėra kaip ir kelio ženklų.
Iš visų lankytų Karibų salų Tobagas mažiausiai pritaikytas turistams, tačiau paplūdimiai – kaip iš atostogų atvirukų. Mūsų laikini namai – virš jūros pakibęs kuklus medinis namelis, pro kurio grindų plyšius matyti uola ir į ją atsimušančios bangos, skverbiasi gaivus jūros kvapas. Pro pravirą langą gali stebėti Kastaros kaimelio žvejus, kurie prieš saulei leidžiantis tinklais į krantą traukia dienos laimikį. Pagalvoju, kad galėčiau čia likti visam laikui, ir su šia mintimi užmiegu, tiesiai po lova riaumojant bangoms.
Prieš šimtmečius Karibų jūros piratai glausdavosi būtent šioje atokioje ir sunkiai prieinamoje įlankoje, kurios paplūdimys, turiu pripažinti, vienas įspūdingiausių mano matytų. Ieškodama jo gavau nemažai adrenalino. Automobiliu vos ne vos užkilus stačiu šlaitu į kalno viršūnę, teko leistis atbuline pavara. Pasitelkus ypač draugiško ir kantraus vietinio pagalbą, šį vairavimo testą pavyko įveikti sėkmingai. Maža to, kalno papėdėje esančiame kaimelyje jis man padėjo pelnyti garsenybės statusą – buvau ta „balta moteris, kuri užkilo į kalną“.
Kelionės prie vairo mano prisiminimuose užima itin svarbią vietą, tačiau palei Ramiojo vandenyno pakrantę nuo Pietų Kalifornijos iki Vašingtono besidriekiantis kelias yra pačių ypatingiausiųjų lentynėlėje. Vos pasieki šį greitkelį, apsvaigsti nuo dramatiškų, vienas už kitą gražesnių peizažų, posūkių, vingių, į vandenyną krintančių skardžių ir įspūdingų tarp uolų kabančių tiltų. Užlieja nepaprastas laisvės jausmas, o atsiveriantys vaizdai vilioja nuvažiuoti dar vieną mylią.
Kai ketverius metus gyvenau Kalifornijoje, šiuo legendiniu keliu teko mėgautis ne kartą. Nors jam suteiktas greitkelio statusas, juo važiuojama tik tuomet, kai niekur neskubama ir yra laiko sustoti. Kelionė gali užtrukti nuo kelių valandų iki dienų, bet kelias niekada neprailgs. Pakeliui išvysi smėlio paplūdimių ir banglentininkų miestelių Pietų Kalifornijos pakrantėje, šurmulingo Los Andželo bei garsiųjų Santa Monikos ir Malibu rezidencijų, Santa Barbaros vienuolynų ir vynuogynų, ant skardžių stūksančių švyturių, ekscentrišką milijardieriaus Williamo Randolpho Hearsto pilį San Simeone, Karmelo ir Monterėjaus įlankose pasirodančių definų bei banginių, galėsi pasivaikščioti magiškame Big Suro miške, apžiūrėti garsųjį San Fransisko Auksinių vartų tiltą, didžiausius pasaulio medžius Redvudo nacionaliniame parke ir iš rūko bundančius Oregono bei Vašingtono krantus… Pasibaigus kelionei, kiekviena kūno ląstelė būna prisipildžiusi ypatingo šio kranto grožio ir dar ilgai pulsuoja jo energija.
