Kontaktai

Ar jauti tai, ką ir aš?

Virtuoziškai po džiazo, hiphopo, soulo stilius nardantis atlikėjas José Jamesas į Vilnių grįžo po septynerių metų, per kuriuos ėmė kitaip galvoti apie muzikos esmę ir savo ryšį su ja. Ieva Rekštytė-Matuliauskė klausosi jo minčių ir muzikos.

Be abejo, jis šiek tiek vėluoja. Nekantriai trypčioju kukliame viešbučio vestibiulyje ir vis dirsteliu, kada ankštais jo laiptais ims leistis Niujorko scenos įžymybė. Po dešimties minučių laiptai girgžteli, ir pasukusi galvą matau José, neskubriai dėliojantį kojas pakopomis. „Yo, man“, – atsainiai mosteli ranka. Melodingas J. Jameso tembras nesupainiojamas ne tik jam dainuojant. Akis dengia tamsūs akiniai, o lėti judesiai išduoda tarpžemyninių skrydžių ir intensyvaus koncertų turo nuovargį. Šįvakar Vilniuje, „Tamstos“ klube, jis koncertuos po septynerių metų pertraukos ir atliks naujo albumo „Love in a Time of Madness“ kūrinius.

Pasikeitusi priežastis

„Šis koncertų turas labiau skirtas dainoms testuoti, – mums prisėdus viešbučio fojė, patikslina J. Jamesas. – Dauguma kūrinių jau įrašyti, bet man labai įdomu atlikti juos gyvai ir pasižiūrėti, kurie iš jų pasiteisins per koncertą, į kuriuos žmonės reaguos palankiausiai, ką mums patiems bus smagu groti. Penkios dainos jau atkrito.“ Atlikėjas paaiškina, jog iš dešimties kūrinių albumo koncertuose įprastai groja tik maždaug šešis, tačiau dabar nori, kad visos dainos būtų vertos klausytis ir atlikti gyvai. Ar jo požiūris į savo kūrybą ir jos atlikimą linkęs nuolat keistis? José šypteli ir nusiima akinius: „Manau, kad dabar pasikeitė priežastis, dėl ko visa tai darau.“

Pasiekiau tam tikrą tašką, kuriame svarbu suvokti, muziką kuriu sau ar žmonėms.

Puertorikietiškos ir afroamerikietiškos kilmės dainininkas savo karjerą Niujorke įtvirtino 2008-aisiais, išleidęs pirmą iš svaigių skambesių nuaustą albumą „The Dreamer“. Iki tol J. Jamesas rašė dainas ir puoselėjo svajonę gauti sutartį su įrašų studija. Kai pagaliau tai įvyko ir dainininkas leidosi į pirmąjį savo turą, netrukus ėmė kurpti planus apie dar platesnius kelionių maršrutus, didesnes scenas ir bendrą darbą su jam imponuojančiais muzikantais. „Šios svajonės buvo susijusios su manimi, mano lūkesčiais ir ego, – neslepia. – Nemanau, kad tai buvo blogai, tiesiog dabar, kai didelę dalį to, ką svajojau, jau padariau, ėmiau galvoti, koks apskritai yra muzikos tikslas, kokia mano prasmė joje. Pasiekiau tam tikrą tašką, kuriame svarbu suvokti, muziką kuriu sau ar žmonėms. Noriu sukti antruoju keliu.“

Muzikos reikšmė

Besimokant mokykloje, muzika J. Jamesui dar buvo neatrasta. Geriausiai jam sekėsi rašyti rašinius, ir jo aplinkos žmonės, nurimę, kad šis talentas pakankamas solidžiai gyventi, prognozavo José rašytojo ar literatūros mokytojo ateitį. „Mokykloje mano balai buvo arba aukščiausi, arba žemiausi. Nieko per vidurį, – juokiasi jis. – To, kas būdavo neįdomu, tiesiog nesimokydavau. Galiausiai netikėtai supratau, kad, be muzikos pamokų, man niekas kitas neberūpi.“

Dabar José atrodo, jog muzika ir kiti menai labiausiai žavūs tuo, kad kinta, kol pats keitiesi. Karjeros pradžioje jį labiausiai jaudino balso galimybių paieškos ir siekis suprasti, kaip dirbo ir kūrė jo dievaičiai: Marvinas Gaye, Nina Simone, Billie Holiday, Johnas Coltrane’as ir kiti. Dar priduria, kad ne tik iš muzikinės, bet ir iš emocinės, dvasinės pusės. „Kodėl Jimi Hendrixas vis dar svarbus 2016 m.? Kodėl tam tikros dainos, kaip „You Make Me Feel Like a Natural Woman“, atliepia mums šiandien? Kodėl vaikams mokyklose reikia skaityti Charlesą Dickensą? – vardydamas lanksto pirštus. – Tai ne tik geras menas. Tai ilgaamžiškumas bet kurioje meno srityje: tuose kūriniuose pavyko užčiuopti žmogiškąją tiesą. Šis suvokimas mane priartino prie muzikos esmės ir užpildo kur kas labiau nei ieškojimas joje naujų galimybių, stilių, savęs.“

Nuosekliu J. Jameso bandymu suvokti ir išjausti laiką įveikusią muziką tapo darbas įrašant B. Holiday dainas ir paskui pasirodęs jo albumas „Yesterday I Had Blues“. „Tikrai gera daina tave gali nunešti toliau nei bet kas kitas. – įsitikinęs dainininkas. – Tos pačios B. Holiday kūriniai. Sakyčiau, kad tik koks procentas visų muzikų pajėgūs sukurti tokių dainų. Pavyzdžiui, Stevie Wonderis apskritai fenomenalus, daugybė žmonių neturi nė dalelės tiek kūrybingumo kaip Stevie.“

Įžymybės ir ikonos

Detaliai gilindamasis ne tik į savo dievaičių kūrybą, bet ir biografiją, J. Jamesas jose pastebi bauginančių leitmotyvų – visiems jiems šlovė tapo dideliu iššūkiu. „Yra tam tikra riba, kai muzikos klausytojai nustoja galvoti apie juos kaip apie atlikėjus ir žmones, – atkreipia dėmesį pašnekovas. – Jie tampa ikonomis. Man tai kol kas negresia, tačiau net ir savo atveju esu šiek tiek sunerimęs.“ Prieš kelias dienas Stokholme, kur dainininkas surengė koncertą, pro restorano langą į jį ilgai spoksojęs gerbėjas staiga įpuolė į vidų ir ėmė maldauti autografo: „Jis nebuvo pavojingas, bet vis tiek susimąsčiau, kad tokie dalykai nesaugūs.“

Panašiais atvejais José sau kartoja, kad, pasirinkęs žaisti kokį nors žaidimą, turi priimti jo taisykles. „It Breaks You, or it Makes You (Tai tave arba sunaikina, arba sukuria – „IQ Life“ past.)“, – ramiai šypsosi jis. – Greičiausiai pasiduoda tie, kurie viską daro dėl pripažinimo ir šlovės. Bet kurioje srityje šiais laikais labiausiai praverčia kantrybė.“

Greičiausiai pasiduoda tie, kurie viską daro dėl pripažinimo ir šlovės.

O ko dabar labiausiai reikia pačiam José? Iš muzikinės pusės – jis pasiliko tik kūrybos vadybą ir dainavimą, nes anksčiau albumai sudarė 70–90 proc. jo darbo. Naujausiame „Love in a Time of Madness“ tebus kelios J. Jameso kūrybos dainos ir jokio prodiusavimo. Jo koncertai irgi pasikeitė – nebeliko elitinio džiazo atmosferos. Kaip pats sako, „noriu susitelkti į atlikimą, publiką, buvimą su ja. O šiaip… svajoju kada pasiimti laisvus metus ir per juos baigti rašyti knygą.“ 2000-aisiais pradėtame romane J. Jamesas rašė apie tai, ką geriausiai pažįsta – šiuolaikinį Niujorką, bet dabar, kai miestas jau gerokai transformavosi, reikia imtis rimtų revizijų. „Šį darbą būtinai turiu atlikti“, – tvirtai pasiryžęs jis.

Koncertas „Tamstoje“ įprasmina visa tai, ką J. Jamesas kalbėjo. Po stulbinančio pasirodymo iškviestas biso, jis vėl grįžta prie mikrofono. „Šiandien duodamas interviu kalbėjau apie tai, kas mano gyvenime pasikeitė per tuos septynerius metus, kai čia nesilankiau, – jis padaro pauzę. – Susimąsčiau, kokia daina susumuotų mano kūrybą ir apibūdintų mane kaip dainininką.“ Jam būdingu šiek tiek prislopintu balsu uždainuoja „Do You Feel What I Feel…“. Nesudvejoju, kad apsalusios publikos reakcijas José priima kaip atsaką į retorinį dainos klausimą.