„O kur Garis?“ – tokio klausimo vis dar sulaukia „Garso“ kino centro kolektyvas.
Į filmą atėję panevėžiečiai pasigenda vieno ryškiausių darbuotojo – kadaise lankytojus pasitikdavusio, į salę palydėdavusio ir ant kelių mielai įsitaisydavusio katino.
Į Panevėžio centrą sugrįžęs kino centras „Garsas“ buvo priverstas atsisveikinti su ankstesnėse patalpose žiūrovus pasitikdavusiu katinu Gariu.
Kadaise buvęs pamestinukas anaiptol netapo dar kartą benamiu.
Gavo gyvą dovaną
Rusvakailis Garis išgarsėjo, o ir Panevėžio kino centrą „Garsas“ išgarsino prieš penkerius metus. Buvęs bevardis katinėlis 2021-ųjų vasarą padovanotas iš miesto centro į pakraštį iškeltam, profesinės mokyklos patalpose įkurdintam kino centrui.
Šią gyvą dovaną kultūros įstaigai įteikė Panevėžio rajone, Kaimiškyje, veikianti gyvūnų prieglauda.
„Garso“ kino veiklos koordinatorė Kornelija Novikova mena, kad buvęs pamestinukas Garis, patekęs į naują aplinką, iš pradžių šalinosi žmonių ir jautėsi nelabai jaukiai.
Tačiau lepinamas kino centro darbuotojų ir netgi gavęs darbo kabinetą – atskirą vietelę netoli kasų, katinas įstaigoje apsiprato.
„Adaptacija pavyko ir mūsų Garis, iš pradžių ypač bijojęs vaikų, tapo jų draugu. Draugiškas ir meilus jis buvo ir suaugusiems“, – pasakoja K. Novikova.
Iš pradžių Gario valdos buvo jo „kabinetas“, vėliau išdrįso apžiūrėti pirmąjį pastato aukštą, o ilgainiui, kaip įprasta katinams, tapo visos pastato dalies, kur veikė kino centras „Garsas“, šeimininku.
K. Novikova teigė nemačiusi žmogaus, kuris, atėjęs į „Garsą“, nebūtų norėjęs susipažinti su Gariu. O šis irgi džiaugdavosi lankytojais. Sutikdavo juos ateinančius, palydėdavo į kino sales, netgi užsiropšdavo ant kelių.
Ne visada jam užtekdavo kantrybės išgulėti ant kelių iki filmo pabaigos. Katinas buvo išmokęs pats išeiti iš salės.
Ir prižiūrėtojas, ir reklamos agentas
Panevėžiečiai juokavo, kad Garis – ir „Garso“ kino centro šveicorius, ir reklamos agentas, ir netgi įstaigos veidas.
„Profesinėje mokykloje Panevėžio pakraštyje kino centras gyvavo kiek mažiau nei penkerius metus – iki 2026-ųjų balandžio. Tapę „Stasys Museum“ padaliniu ir atsikraustydami į jo patalpas, atsisveikinome su Gariu“, – teigia K. Novikova.
Anot jos, meno muziejuje keturkojui gyventi nedera.
Tačiau Gariui grįžti į globos namus nebereikėjo.
Mielą katiną priglaudė dabar jau buvusi „Garso“ darbuotoja.
Pas naują šeimininkę Garis jau pusmetis, tačiau, kaip teigia K. Novikova, dar gana dažnai iš atėjusiųjų žiūrėti filmų išgirstamas klausimas, o kurgi katinas. Tenka aiškinti, kad jis turi kitus jaukius namus.
Pasak K. Novikovos, daugiau nė vienas Lietuvos kino centras nėra turėjęs ir neturi gyvo katino. Tačiau tokį darbuotoją yra mačiusi viename iš Bulgarijos kino teatrų.
Liūdnas bibliotekos katino likimas
„Garsas“ buvo ne vienintelė Panevėžio kultūros įstaiga, kurią pamėgo katinas.
Prieš keletą metų Rainis buvo tapęs ir Elenos Mezginaitės bibliotekos padalinio – Nemuno gatvėje esančios „Židinio“ bibliotekos darbuotoju savanoriu.
„Tą, kas pirmas ateidavome į biblioteką, Rainis pasitikdavo prie durų. Pasibaigus darbo dienai jis oriai išeidavo“, – mena bibliotekos vedėja Irena Kartanienė.
Rainis savotišku įnamiu tapo, kai sykį įsmuko pro duris įkandin vienos skaitytojos. Taip atėjęs į knygų namus išeiti nebepanoro.
„Šito svečio sulaukėme prieš Kalėdas. Mums tai sukėlė šypseną, nes yra išleista knyga „Katinas, kuris atėjo per Kalėdas“, – pasakoja I. Kartanienė.
Skaitytojai katiną iškart pamėgo, dažnas ateidamas atnešdavo skanėstą.
Tačiau po kiek laiko katino nebeliko.
I. Kartanienė neslepia, jog jai iki šiol skaudu prisiminti vienos skaitytojos pasakojimą, kaip jos kaimynas tyčia pražudė katiną.
„Žinojome tą žmogų. Gana greitai po katino žūties išgirdome, kad žuvo ir tasai žmogus, nukritęs nuo aludės laiptų“, – teigė „Židinio“ vadovė.
Šis įvykis, pasak I. Kartanienės, privertė pagalvoti apie atpildą, kurio tenka sulaukti už savo darbus.
