Dešimtmetį su autistiškais vaikais dirbanti panevėžietė mokytoja Alma Pupštienė sako išmokusi svarbią taisyklę – prieš ieškant, ko vaikas negali, pirmiausia reikia pamatyti, ką jis gali.
Jos klasės kasdienybę metus stebėjusios filmavimo kameros ją pavertė dokumentiniu filmu.
Tačiau už filmo slypi gerokai daugiau nei pasakojimas apie mokytoją ir jos mokinius.
Kai gydytojai Almai pasakė, kad dėl labai silpno regėjimo nederėtų rinktis mokytojo profesijos, ji pasielgė priešingai.
Kai po daugelio metų Panevėžio mokyklos direktorius pasiūlė dirbti su autistiškais vaikais, pirmoji mokytojos mintis buvo: „Oi, ne.“
O šiandien būtent ši patirtis tapo ne tik svarbiausiu Almos Pupštienės profesinio gyvenimo keliu, bet ir į kino filmo juostą perkelta istorija.
Filmavimo kameros klasėje
Kartais, kad suprastum kitą žmogų, tereikia kurį laiką pabūti šalia.
Nieko nekeisti, nevertinti, neskubinti – tiesiog stebėti.
Taip į vieną Panevėžio Beržų progimnazijos klasę visus mokslo metus žvelgė režisierės Andrės Jarutytės-Balžekienės ir filmo operatorės Eglės Marijos Želvytės kamera, o iš to gimė jautrus dokumentinis filmas „Pasuk mane“, šią savaitę pasiekęs didžiuosius kino ekranus.
Jautrus kūrinys kviečia į autistiškų vaikų pasaulį pažvelgti ne per diagnozę, o per jų individualumą, santykį su aplinka ir žmonėmis, galimybes bei mažus kasdienius laimėjimus.
Filme nėra surežisuotų scenų ar bandymo parodyti ypatingą, nuo kasdienybės nutolusį pasaulį. Čia tiesiog gyvenama – mokomasi, juokiamasi, kartais pavargstama, džiaugiamasi mažais atradimais ir žingsnis po žingsnio augama.
Tai pasaulis, kuriame kiekvienas vaikas priimamas toks, koks yra.
Viena šio filmo herojų – mokytoja Alma Pupštienė, su autistiškais vaikais dirbanti jau dešimtmetį.
Jos klasėje mokomasi ne visada sėdint suole: čia pamokoje mokiniui galima atsistoti, gulėti ant grindų, šokinėti ant kamuolio ar užgulti palangę. Galima auginti daržoves, stebėti iš kokono besiruošiantį išsiristi drugelį, kurti miestus iš senų dėžių ir džiaugtis tuo, kas kitam galbūt atrodytų visai nereikšminga.
A. Pupštienė neslepia: jos darbe ašarų tikrai netrūksta. Bet jos būna įvairios – ir liūdesio, ir džiaugsmo.
Nes didžiausia prasmė, anot mokytojos, atsiranda tuomet, kai vaikas, kuriam kažkas atrodė neįmanoma, po truputį atranda, kad jis vis dėlto gali.
„Kiekvienas vaikas – man kaip lobis“, – sako ji.
Muselė ant sienos
Dokumentinio filmo „Pasuk mane“ atsiradimas mokytojai A. Pupštienei – itin asmeniška istorija. Juk filmo režisierė – jos pačios dukra Andrė, ne kartą sakiusi, kad norėtų pabūti „muse ant sienos“ savo mamos klasėje.
„Čia kalta mano dukra. Ji jau seniai kalbėjo, kad norėtų mano profesinę patirtį kaip nors įprasminti. Taip jai gimė idėja sukurti filmą – pabūti ta maža muse mūsų klasėje“, – šypsosi mokytoja.
Į šį savotišką nuotykį ir ji pati, ir jos kolegė Rasmina Uščiauskienė, ir patys vaikai, tuometiniai ketvirtokai, leidosi drąsiai, nors nenumanė, kaip atrodys toks neįprastas mokslo metų palydovas – klasėje besisukiojančios kameros.
Pasak A. Pupštienės, pirmomis dienomis jaudulio buvo ir vaikams, ir mokytojoms.
Tačiau kūrybinei komandai lankantis vis dažniau, kameros tapo beveik nepastebima kasdienybės dalimi.
Todėl filme nėra pakartotų ar specialiai surežisuotų scenų.
Jame – tikras klasės gyvenimas.
„Buvo keista pamatyti tai, kas sutilpo į valandos filmą. Tai buvo tarsi aklas pasimatymas. Iš anonso maniau, kad filmas bus labai graudus, bet ašarų beveik nebuvo. Buvo daug juoko, gražių prisiminimų, kuriuos jau buvome su kolege net primiršusios. Labai geras jausmas, kad viskas perteikta taip pagarbiai ir gražiai, nieko dirbtinai neperspaudžiant. Tik tai, kas iš tiesų kiekvieną dieną čia vyksta. Labai džiaugiuosi ir savo dukros, kaip režisierės, ir operatorės darbu, kad jos sugebėjo pamatyti tuos ypatingus momentus“, – po filmo premjeros įspūdžiais dalijosi A. Pupštienė.
Į makulatūrą atiduoti dienynai
Pašaukimas pedagogikai, svarsto A. Pupštienė, tikriausiai gimė dar vaikystėje.
Jos mama dirbo paruošėja – supirkdavo makulatūrą.
Tarp gausybės senų knygų patekdavo ir mokyklinių žurnalų, kuriuose kadaise būdavo rašomi pažymiai, pamokų temos, mokinių pavardės ar žymimos praleistos pamokos.
Šie dienynai tapdavo svarbia vaikų žaidimo dalimi, o Alma visada būdavo mokytoja.
Tiesa, paauglystėje svajojo studijuoti apželdinimą – norėjo kurti gėlynus ir sodus, tačiau šios specialybės buvo mokama tik technikume. O itin gerai besimokiusiai merginai norėjosi įgyti aukštąjį išsilavinimą.
Vis dėlto vienuoliktoje klasėje nutiko tai, kas privertė pažvelgti į mokytojo darbą kitaip. Tąkart auklėtoja, rusų kalbos mokytoja, jos paprašė padirbėti su penktokais.
„Pabuvusi su vaikais pagalvojau, o gal išties visai smagu būti mokytoja“, – pamena A. Pupštienė.
Į pedagogiką ji pasuko net nepaisydama gydytojų perspėjimo dėl labai stiprios trumparegystės. Jai buvo sakoma, kad didelis skaitymo, rašymo ir sąsiuvinių taisymo krūvis gali dar labiau pakenkti regėjimui.
„Kai man taip pasakė, norėjosi padaryti priešingai. Tarsi įrodyti, kad gali būti kitaip. Ir įstojau mokytis pradinio ugdymo specialybės“, – šypsosi A. Pupštienė.
Mama, užauginusi du kūrėjus
Dėl regėjimo gydytojai nerekomendavo Almai tapti ir mama.
Tačiau šiandien A. Pupštienė gali ne tik didžiuotis mokiniais, bet ir dviem užaugintais savo vaikais – filmo „Pasuk mane“ režisiere Andre Jarutyte-Balžekiene bei visiems žinomu dainininku Justinu Jaručiu. Jis kartu su seserimi sukūrė ir filmo pabaigoje skambančią dainą „Saulė kils ir leisis“.
Beje, Andrė pati mokėsi mamos klasėje.
Nedidelėje Kupiškio rajono Skapiškio mokykloje buvo tik viena klasė, tad kito pasirinkimo ir nebuvo. A. Pupštienė svarsto, kad tikriausiai dukrai buvo gerokai sunkiau nei jai.
„Būdavo, rašau į pažymių knygelę tėveliams kvietimus į susirinkimą, o dukra duoda ir savąją knygelę. Ji sakydavo: man liūdna, kad tu visiems vaikams įrašai, o man ne“, – pamena pašnekovė.
Paklausta, kaip užauginti tokius talentingus vaikus, A. Pupštienė šypsosi, kad jokio recepto nėra – tiesiog leisti jiems būti savimi ir priimti tokius, kokie yra.
„Toks yra ir filmo „Pasuk mane“ moto, tokiu principu dirbu ir mokykloje“, – sako mokytoja.
Išsigando, bet surizikavo
Gyvenimo aplinkybėms pasikeitus, iš Kupiškio A. Pupštienę kelias atvedė į Panevėžį.
Darbo ieškojusiai pedagogei draugė pasiūlė užsukti į Beržų progimnaziją – tuo metu mokyklai reikėjo psichologo.
Alma yra ir individualiosios psichologijos konsultantė, bet jos kvalifikacija darbui mokykloje netiko. Tuometis mokyklos direktorius pasiūlė kitą kelią – tapti naujai kuriamos specialiosios klasės autistiškiems vaikams mokytoja. A. Pupštienė puikiai pamena, kad pirmoji mintis buvo – oi, ne.
„Iš patirties jau žinojau, kad tai tikrai nebus lengva. Bet mane nuramino, kad klasėje bus tik šeši vaikai. Grįžusi namo pradėjau ieškoti, kas yra tas autizmas. Perskaičiau, bet nieko nesupratau“, – prisimena pedagogė.
Tad tą vasarą prieš rugsėjį ji praleido savanoriaudama Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ organizuotoje stovykloje pajūryje.
Ten mokytoja pirmą kartą galėjo iš arčiau pažinti autistiškus vaikus.
Vienos mamos patarimas tapo ypač svarbus. Ji pasiūlė būsimų pirmokų tėvų paprašyti parengti savotiškus vaikų „pasus“ – segtuvus, kuriuose būtų surašyta, kas vaikui patinka, kas kelia sunkumų, kokie yra sensoriniai jautrumai, kaip jį geriausia suprasti.
Tai Almai tapo savotišku raktu į kiekvieno savo klasės vaiko pasaulį.
„Kaip pradėti dirbti, nežinojau, bet nusprendžiau pasikliauti širdimi“, – atvirai kalba A. Pupštienė.
Labai daug padėjo ir ilgametė pedagoginė patirtis, psichologinės žinios, pozityviosios tėvystės grupių vedimo įgūdžiai.
Pirmosios savaitės buvo kupinos įtampos, tačiau netrukus darbas ją įtraukė.
„Mano pačios nuostabai, darbas su šiais ypatingais vaikais taip sudomino, kad jam atsidaviau visa širdimi“, – pasakoja A. Pupštienė.
300 kilogramų
Pedagogė pažymi, kad mūsų visuomenėje dar labai daug stereotipų apie autistiškus vaikus.
Kartais jie vis dar apibūdinami kaip agresyvūs, sunkūs ar tiesiog netinkamai auklėjami.
Tačiau mokytoja iš patirties žino, kad už elgesio, kuris aplinkiniams atrodo netinkamas, dažnai slypi visai kitos priežastys.
Tai gali būti nerimas, sensorinė perkrova, baimė, nuovargis ar tiesiog nesugebėjimas kitaip išreikšti savo poreikių.
„Stengiausi matyti ne tai, ko šie vaikai negali, o tai, ką jie gali geriausiai. O jeigu ko negali, ieškau priežasčių. Galbūt vaikas yra sensoriškai per jautrus, gal jam pirmiausia reikia susitvarkyti su nerimu. Už tylos, pykčio, atsitraukimo ar netinkamo elgesio dažnai slypi ne bloga valia, o nerimas, sensorinė perkrova, poreikis būti suprastam. Kai manęs kas paklausia, ar išties šie vaikai sunkūs, pajuokauju, kad sudėjus visus savo mokinukus gal ir gausis 300 kilogramų. Tai čia sunkūs ar ne?“ – šypsosi pašnekovė.
Šis požiūris keičia ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų matymą.
Alma prisimena kolegę, kuri kadaise jos gailėdavosi – esą dirbti su tokiais vaikais turėtų būti labai sunku. Tačiau išgirdusi, kiek daug klasė veikia, mokosi ir patiria, ji nustebo. Dar labiau jos nuomonę pakeitė filmas.
„Pabūti ta musele visai verta. Tai gerokai praplečia pasaulio matymą“, – sako A. Pupštienė.
Išsiskleidžia lyg drugeliai
Vienas iš būdų, padėjusių mokytojai geriau suprasti vaikų mokymosi galimybes, buvo dėmesio sutelkimo metodas „Attention Autism“.
Su juo Alma susipažino autistiškų vaikų stovykloje. Šio metodo esmė – ne versti vaiką žiūrėti, klausytis ar atlikti užduotį, o sukurti tokią įdomią veiklą, kad vaikas pats norėtų į ją nukreipti dėmesį.
Panevėžietė svajoja išleisti knygą, kurioje būtų galima išsamiau papasakoti apie šio metodo galimybes ir jo pritaikymą vaikams, susiduriantiems su įvairiais sunkumais.
„Vaikai su užsidegimu įsitraukia į šią veiklą, o rezultatai – stulbinami. Jie išmoksta ne tik sutelkti dėmesį, bet ir bendradarbiauti vienas su kitu, laukti. Tai puiki galimybė ir turtinti žodyną“, – pasakoja pedagogė.
Almos klasėje mokymasis retai apsiriboja vadovėliu ir suolu.
Čia daug kitokio ugdymo – ką galima paliesti, paragauti, užuosti, išbandyti.
Su savo mokiniais ji ne tik keliauja į gamtą, bet ir augina daržoves, mokosi virti kavą, leidžiasi į įvairius eksperimentus.
Šiuo metu klasėje auginami drugeliai. Vaikai stebi kokonus ir laukia, kada iš jų išsiris spalvingi vabzdžiai.
Mokytoja šypsosi, kad lygiai taip pat skleidžiasi ir jos vaikai.
„Net tie, kurie anksčiau negalėdavo nė pažiūrėti į ridikėlius, salotas ar svogūnų laiškus, pradėjo juos valgyti. Nes patys užsiaugino. Tereikėjo pašalinti tam tikras baimes“, – kalba A. Pupštienė.
Mokosi ir ant grindų
A. Pupštienės klasėje nėra būtina sėdėti suole ir valandų valandas nejudant klausytis mokytojo.
Jeigu vaikui geriau mokytis stovint – jis stovi. Jeigu lengviau susikaupti gulint ant grindų – jis guli. Jeigu reikia pašokinėti ant kamuolio – galima ir tai.
„Skaičiai ir raidės jiems ne visada įdomūs, nors turime kažkaip irtis ir akademiniame pasaulyje. Todėl leidžiu dirbti ir atsistojus, ir gulint ant grindų ar užsigulus palangę – kad tik jiems būtų patogiau“, – pasakoja mokytoja.
A. Pupštienė žino, kaip vaikams svarbu turėti galimybę patirti sėkmę. Tad jos auklėtiniai dalyvauja įvairiuose konkursuose, varžybose. Pasak pedagogės, net jei vaikas kažko negali, tai dar nereiškia, kad kitoje srityje jis negali būti nugalėtojas. O autistiški vaikai, pasak Almos, be galo kūrybingi. Tik įprasta švietimo sistema ne visada lengvai prisitaiko prie vaikų, kurių raida, emociniai ir socialiniai poreikiai skiriasi. Kai kuriems vaikams prieš pradedant akademinį mokymąsi pirmiausia reikia išmokti susireguliuoti, būti tarp kitų, užmegzti santykį, žaisti, palaukti savo eilės.
„Jiems daugelis dalykų nėra intuityviai duota. Visko reikia mokytis – net žaidimo. Negalime iš vaiko reikalauti to, ko jis tiesiog negali, bet turime skatinti tai, ką jis gali. Bent jau mūsų klasėje jie gyvena tikrai laisvą ir kūrybišką gyvenimą“, – pasakoja A. Pupštienė.
Ne tik liūdesio ašaros
Ieškodama atsakymų, kaip dar geriau padėti savo mokiniams, Alma susidomėjo DIR Floortime terapijos metodu. Mokymuose ji rado daug atsakymų į klausimus, su kuriais susidurdavo kasdien. O svarbiausia – tik tada, kai vaikas jaučiasi saugus, jam mokytis lengviau.
Almos klasėje netrūksta nei juoko, nei ašarų. Tačiau pastarosios čia nebūtinai reiškia liūdesį. Kartais tai – džiaugsmo ašaros. Kartais – palengvėjimo. Kartais – jaudulio, kai vaikas pirmą kartą padaro tai, ko ilgai nepavyko.
Ir nors būna sunkių dienų, mokytoja sako niekada neleidžianti sau sustoti ties žodžiu „negali“. Didžiausia jos laimė – matyti, kaip vaikai auga, keičiasi, kaskart tobulėja. Kaip išmoksta naują dalyką. Kaip įveikia baimę. Kaip pirmą kartą užkalbina kitą vaiką. Kaip išdrįsta paragauti, ko anksčiau net nenorėjo paliesti. Kaip atranda tai, kas jiems sekasi.
„Lengviausia pasakyti, kad vaikas negali. Bet vis tiek ieškai tų kelių, kad „negali“ taptų „gali“. Kiekvienas vaikas man – kaip lobis. Svarbiausia – ne bandyti vaiką įsprausti į visiems vienodą rėmą, o padėti jam atrasti savo kelią. Šis pasaulis sudėtingas, bet labai įdomus. Ir ta patirtis su autistiškais vaikais labai daug duoda ir man pačiai. Ji mane visapusiškai praturtina“, – tvirtina A. Pupštienė.
