Liepsnos, griūvantys pastatai, juodi dūmai ir į pagalbą lekiantys ugniagesiai iš kitų miestų – Panevėžys visa tai jau yra matęs. Liepsnų apimtos Naujamiesčio šimtametės bažnyčios, degančios „Ekrano“ gamyklos užfiksuoti vaizdai ir šiandien primena, kokia plona gali būti riba tarp sudėtingo gaisro ir didelio masto nelaimės.
Per daugiau nei du dešimtmečius pasikeitė ne tik technika, bet ir pats pasirengimas ekstremalioms situacijoms. Ugniagesiai gali pasiekti tai, kas anuomet buvo nepasiekiama, o gyventojai perspėjami vos per kelias minutes.
Istoriniai gaisrai liko praeityje, tačiau jų pamokos tebėra aktualios.
Atsivėrė pragaras
Vieną didžiausių gaisrų Panevėžio krašte, sukrėtusių ir visą Lietuvą, panevėžiečiai dar gerai pamena.
2007-ųjų rugpjūtis buvo karštas ne vien dėl saulės įkaitinto oro.
Minios žmonių važiavo į Panevėžio rajone esantį Naujamiestį apgailėti liepsnų siaubiamos 1908-aisiais statytos Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios.
Gyventojai plikomis rankomis iš ugnies gelbėjo, kas įmanoma – bažnytinius paveikslus, žvakides, kitus bažnytinius reikmenis.
Kai ugnyje paskendę griuvo bažnyčios bokštai, atrodė, atsivėrė pragaras. Gaisre nukentėjo keturi žmonės, iš jų – trys ugniagesiai. Tarp sužalotųjų dviem prireikė rimto gydymo ligoninėje.
Liepsnas malšino ne tik Panevėžio, bet ir Šiaulių, net Kauno, Vilniaus ugniagesių komandos.
Regėdami baisų ugnies šokį, daugelis meldėsi, kad šis amžiaus gaisras neapimtų ir viso miestelio.
Ugnis jau buvo persimetusi į netoliese esančią maisto prekių parduotuvę, laimė, pavyko greitai užgesinti.
Svarstyta į pagalbą kviestis ir aviaciją, nes ugniagesių gelbėtojų turima įranga leido pasiekti tik 30 metrų aukštį, o tai gesinant šventovę buvo gerokai per mažai.
Visgi lakūnų pagalbos atsisakyta – pabijota, kad iš aukštai pilamas vanduo galutinai nesunaikintų šimtamečio kultūros paveldo.
Nelaimę lydėjo stebuklai
Tuometis Naujamiesčio bažnyčios klebonas, Berčiūnų Lietuvos kankinių bažnyčios rektorius Algirdas Dauknys pamena: kai prasidėjo gaisras, buvęs gretimoje klebonijoje.
Apie pasirodžiusią ugnį pranešė darbininkai, dengę antrą bažnyčios bokštą.
Pasak dvasininko, šią didžiulę nelaimę lydėjo ir ne vienas stebuklas.
„Ačiū Dievui, bažnyčios bokštas griuvo ne į miestelio, o į vartų pusę. Kitaip būtų sudegę pusę Naujamiesčio“, – vieną tokių įvardija A. Dauknys.
O vienam įvykiui, anot kunigo, net nėra jokio racionalaus, logiško paaiškinimo – stebuklingu laikomas sopulingosios Marijos paveikslas, buvęs beveik gaisro židinyje, nenukentėjo.
„Nerandu kito paaiškinimo ir tai vadinu stebuklu“, – sako dvasininkas.
Stebuklu galima vadinti ir tai, kad bokštui griūnant pavyko išsigelbėti tuo metu bažnyčios viduje buvusiems dviem naujamiestiečiams, bandžiusiems gesinti vargonus.
„Aš buvau prie durų. Išėjo gaisrininkai ir sako: atrodo, du žuvo. Man taip nudiegė skausmas per širdį. Pasakiau, neduok Dieve, persižegnojau, o po kokių trijų minučių iš bažnyčios išėjo abu – Vytautas Magyla su Aleksandru Mitunevičiumi. Pastarojo batai sudegę, basomis kojomis“, – kraupias akimirkas pamena kunigas.
Vėliau jie pasakojo stengęsi gelbėti vargonus ir net nenumanę, kad ugniagesiams gelbėtojams nepavyks užgesinti degančių bokštų.
„V. Magyla sako kitam – šok, vinys krenta. Šoko, bet tuo metu griuvo kupolas ir ta banga jį nusviedė į stabiliausią vietą – durų staktą“, – pasakoja kunigas.
Pasak A. Dauknio, po kurio laiko atsipeikėjęs V. Magyla pradėjo šaukti A. Mitunevičių. Jo neišgirdęs, čiupo ugniagesių gelbėtojų paliktą žarną ir aklai pradėjo lieti vandenį. Tik tuomet suprato, kad vandeniu apipylė ieškomą bičiulį ir taip jį išgelbėjo.
A. Dauknys svarsto: argi ne stebuklas yra ir gana greitas šventovės atstatymas.
Užgesinus gaisrą netgi būta svarstymų, kad tikriausiai bažnyčios nepavyks atstatyti tokios, kokia saugojo miestelį visą amžių.
Pasak kunigo, kitais metais per Onines tikintieji dar meldėsi kultūros namuose, bet jau netrukus Dievą garbino šventovėje – dešinėje pusėje buvo įrengtas maldos kampas.
„Žmonės labai daug aukojo. Visą gyvenimą jiems dėkosiu ir kiekvieną mėnesį atlaikau šv. Mišias specialiai už geradarius“, – pasakoja A. Dauknys.
Dar vienas stebuklas, pasak klebono, įvyko jau remontuojant bažnyčią – nuo maždaug 18 metrų aukščio tik per plauką nenukrito stogą remontavęs darbininkas.
„Tų prisiminimų labai daug ir daug buvo stebuklų“, – tvirtina dvasininkas.
Užklojo juodi dūmai
Panevėžiečiams į atmintį įsirėžęs ir 2002 metų spalį kilęs gaisras, kai miestas paskendo juoduose dūmuose – degė „Ekrano“ gamykla.
Antroje dienos pusėje ugnis įsiplieskė 17 tūkst. kvadratinių metrų kineskopų surinkimo ceche. Liepsnos plito sparčiai.
Darbuotojai dar bandė patys gesinti gaisrą, tačiau nesėkmingai. Atvykus ugniagesiams gelbėtojams, jau degė visas stogas. Gaisro apimtame pastate tuo metu buvo žmonių. Laimei, aukų išvengta. Viena dūmais apsinuodijusi moteris pateko į ligoninę.
Gaisrą malšinti teko per visą naktį. Siaučiant liepsnai įgriuvo dalis stogo konstrukcijų. Net ir ryte dar tebesmilko gaisro židiniai, o prie jų patekti buvo sudėtinga.
Koordinuoti gaisro gesinimo darbų atvyko Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento atstovai, pasitelktos visos Panevėžio apskrities ugniagesių tarnybos, iškviesti Šiaulių ugniagesiai. Taip pat dirbo visa gamyklos priešgaisrinė apsauga ir dalis darbuotojų.
Ugniagesiams gelbėtojams į pagalbą atsiųsta aštuonios dešimtys karių, du karo medikų ekipažai, skrydžiui į nelaimės vietą buvo pasirengę karinių jūrų pajėgų sraigtasparniai.
Gaisro dūmus vėjas nešė tolyn nuo miesto, Pajuosčio kryptimi.
Aplinkosaugos specialistai nustatė, kad dūmų koncentracija ore leistinų normų neviršijo, tad gyventojų evakuoti neprireikė, tačiau rekomenduota neatidarinėti langų ir mažiau būti lauke.
„Pagal tą planą žiūrime, ar užtenka vien tik mūsų Panevėžio regiono pajėgų, o jeigu gaisras išplinta į didesnį plotą, galime išsikviesti ir kitų valdybų pagalbą.“
A. Rudys
Tiriant gaisro priežastis padegimo versija atmesta. Manoma, kad ugnis įsiplieskė atliekant metalo suvirinimo darbus – nuo žiežirbos užsidegė netoliese buvęs polistirenas.
Liepsnojusiame ceche gamyba nevyko – jis buvo rengiamas naujos kineskopų surinkimo linijos montavimui. Bendrovė ketino iš japonų pirkti įrangą visiškai plokštiems televizoriams gaminti. Tačiau patalpos nebuvo visiškai tuščios – čia stovėjo ir kitos įrangos. Pirmame aukšte veikė statybinių medžiagų parduotuvė.
Pajėgos stiprėja
Per pastaruosius dešimtmečius gaisrų gesinimo galimybės pasikeitė – ugniagesiai šiandien aprūpinti gerokai modernesne technika: turi naujas automobilines kopėčias, naują automobilinį keltuvą ir nebebūtų sudėtinga pasiekti net bažnyčios bokštų viršų.
„Situacija tikrai pagerėjusi. Visa mūsų turima įranga yra moderni. Jau galėtume pasiekti ir tokius aukštus, sudėtingus statinius“, – sako Panevėžio priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininkas Algirdas Rudys.
Anot jo, ugniagesiai turi sudarytus pajėgų sutelkimo planus, o kiekvienam objektui rengiami įvykių likvidavimo planai. Priklausomai nuo gaisro masto, numatoma, kiek pajėgų ir technikos gali prireikti.
„Pagal tą planą žiūrime, ar užtenka vien tik mūsų Panevėžio regiono pajėgų, o jeigu gaisras išplinta į didesnį plotą, galime išsikviesti ir kitų valdybų pagalbą“, – pasakoja A. Rudys.
Paskutinį kartą Panevėžio ugniagesiams kolegų iš kitų miestų pagalbos prireikė šįmet pavasarį gesinant Šepetos durpyno gaisrą Kupiškio rajone.
Tuomet į pagalbą pasitelktos ir Šiaulių bei Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos.
Panevėžio priešgaisrinės gelbėjimo valdybos pareigūnai ne kartą ir patys vyko padėti kolegoms kituose miestuose.
„Vienas didesnių ir ilgesnių gaisrų, kuriame mūsų valdyba tikrai ilgai – beveik visą savaitę – dirbo, buvo Radviliškyje“, – pasakoja A. Rudys.
Tuomet, prieš dešimtmetį, Radviliškyje užsiliepsnojo biokuro gamybos įmonės medienos granulių gamybos cechas.
Nors pastaruoju metu Panevėžyje kitų miestų ugniagesių pagalbos neprireikė, ir čia būta sunkių atvejų.
Pasak A. Rudžio, vienas sudėtingesnių gaisrų šiemet pavasarį kilo ant „Lino“ gamybinių patalpų stogo.
„Stogas, o virš jo dar saulės baterijos. Buvo labai sudėtinga prieiti prie gaisro židinio“, – sako jis.
Kad pasiektų gaisro židinį, ugniagesiams gelbėtojams teko atjungti saulės baterijas, dalį jų išardyti. Be to, stogas buvo dengtas bitumu, todėl gaisras buvo sudėtingas ir dėl į aplinką išsiskyrusių nuodingų medžiagų.
„Todėl mieste buvo aktyvuota Gyventojų perspėjimo ir informavimo sistema, kad žmonės užsidarytų langus, neitų į lauką“, – pamena A. Rudys.
Ar Panevėžys pasirengęs didelio masto gaisrams
Justas LAURINAVIČIUS
Panevėžio miesto savivaldybės patarėjas, atliekantis savivaldybės parengties pareigūno funkcijas
– Jeigu šiandien Panevėžyje kiltų tokio masto gaisras kaip 2002 metais „Ekrano“ gamykloje, kas pirmiausia imtųsi jo valdymo ir kaip būtų koordinuojami veiksmai?
– Pirmiausia į tokį įvykį reaguotų Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento pajėgos. Ugnies gesinimui įvykio vietoje tiesiogiai vadovautų gaisro gesinimo vadovas. Jeigu įvykio mastas plistų ir įvykis atitiktų ekstremaliosios situacijos kriterijus, būtų aktyvuojamas Panevėžio savivaldybės ekstremaliųjų situacijų operacijų centras. Savivaldybės lygio ekstremaliąją situaciją mero sprendimu būtų galima paskelbti visoje savivaldybėje arba jos dalyje ir paskirti savivaldybės ekstremaliosios situacijos operacijų vadovą. Operacijų centras koordinuotų savivaldybės lygmens veiksmus – gyventojų perspėjimą ir, jeigu reikėtų, evakavimą, transportą, laikino apgyvendinimo organizavimą, materialinių išteklių telkimą, bendradarbiavimą su kitomis institucijomis.
– Kuo pasirengimas tokio masto gaisrui šiandien skiriasi nuo to, kas buvo prieš 20–25 metus?
– Šiandien daug aiškiau reglamentuota institucijų sąveika, pajėgų telkimas, gyventojų perspėjimas, ekstremaliosios situacijos valdymas ir papildomų išteklių pasitelkimas. Atsirado gerokai daugiau galimybių operatyviai informuoti gyventojus. Informacija gali būti perduodama per perspėjimo sirenas, mobiliuosius telefonus naudojant korinio transliavimo sistemą, mobiliąją programėlę LT72, radiją, televiziją, savivaldybės interneto svetainę, socialinius tinklus ir žiniasklaidą.
Labai konkretų dabartinės sistemos veikimo pavyzdį turėjome ir šiemet, gegužę kilus gaisrui įmonės „Linas“ gamybinėse patalpose S. Kerbedžio gatvėje. Gaisro gesinimo darbus atliko gausios priešgaisrinės pajėgos. Panevėžio gyventojams į mobiliuosius telefonus buvo išsiųstas perspėjimo pranešimas dėl galimos oro taršos ir rekomendacija vengti būti lauke bei uždaryti langus. Savivaldybė kartu skelbė NVSC rekomendacijas, o vėliau, Aplinkos apsaugos departamento duomenimis, padidėjusi oro tarša mieste nebuvo užfiksuota.
– Kokios institucijos ir tarnybos galėtų būti pasitelkiamos?
– Pagrindinės pajėgos būtų Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (toliau – PAGD). Pagal įvykio pobūdį būtų pasitelkiama policija, greitoji medicinos pagalba, Aplinkos apsaugos departamentas, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, Savivaldybės ekstremaliųjų situacijų operacijų centras, objekto administracija ir kiti reikalingi subjektai. Jeigu vietos pajėgų nepakaktų, PAGD sistemoje būtų telkiamos papildomos priešgaisrinės gelbėjimo pajėgos iš kitų teritorijų.
Lietuvos kariuomenė taip pat gali būti pasitelkiama, jeigu įvykis perauga į ekstremaliąją situaciją ir civilinėms institucijoms nepakanka pajėgumų. Įstatymai numato galimybę kariuomenei taikos metu padėti atlikti gelbėjimo ir kitus neatidėliotinus darbus.
– Kaip šiandien būtų perspėjami Panevėžio gyventojai?
– Priklausomai nuo grėsmės masto, būtų naudojamos kelios priemonės vienu metu: trumpieji perspėjimo pranešimai į mobiliuosius telefonus, LT72 programėlė, perspėjimo sirenos, radijas, televizija, Savivaldybės ir atsakingų institucijų interneto svetainės, socialiniai tinklai bei žiniasklaida.
– Kaip būtų sprendžiama – evakuoti žmones ar liepti jiems likti patalpose? Kas priimtų sprendimą?
– Jeigu pavojingos medžiagos ar pats gaisras sukeltų tiesioginę grėsmę gyventojams, būtų organizuojama evakuacija. Pačiame ekstremaliosios situacijos židinyje sprendimą dėl skubaus žmonių iškeldinimo gali priimti gelbėjimo darbų vadovas. Dėl platesnės gyventojų evakuacijos savivaldybės teritorijoje sprendimą priima meras, o evakavimą organizuoja Savivaldybės operacijų centras.
– Panevėžys yra numatęs, kur būtų priimami evakuoti žmonės?
– Savivaldybė yra numačiusi gyventojų evakavimo organizavimo mechanizmus ir kolektyvinės apsaugos statinius, kurie gali būti naudojami laikinai evakuotiems gyventojams priimti. Kolektyvinės apsaugos statinių sąrašai skelbiami viešai Panevėžio savivaldybės interneto svetainėje.
– Kas vertintų dūmų, nuodingųjų medžiagų ir kitų teršalų keliamą grėsmę?
Įvykio vietoje situaciją vertintų PAGD pajėgos. Aplinkos apsaugos departamentas vykdytų aplinkosauginę kontrolę, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras pagal turimą informaciją teiktų rekomendacijas dėl poveikio žmonių sveikatai.
– Ar Panevėžyje šiandien yra objektų, kuriuose galėtų susidaryti panaši situacija kaip per „Ekrano“ gaisrą?
– Panevėžyje kaip ir bet kuriame pramoniniame mieste yra objektų, kuriuose gaisras dėl pastato ploto, konstrukcijų ar laikomų medžiagų gali tapti didelio masto. Rizika kiekvienu atveju priklauso nuo konkrečios veiklos, naudojamų ir sandėliuojamų medžiagų, pastato konstrukcijų, priešgaisrinių sistemų ir kitų aplinkybių.
– Kiek svarbus pačių gyventojų pasirengimas ir ką turėtų žinoti panevėžietis?
– Gyventojai turėtų suprasti, kad ir kaip gerai veiktų tarnybos, pirmuosius veiksmus savo saugumui užtikrinti jie turi atlikti patys. Jeigu kilo didelis gaisras ir dūmai sklinda gyvenamųjų namų link, svarbiausia neiti ir nežiūrėti gaisro, o uždaryti langus ir duris, išjungti rekuperacinę bei kitas vėdinimo sistemas, per kurias patenka oras iš lauko, pasirūpinti artimaisiais ir augintiniais. Jeigu žmogus yra lauke, reikėtų trauktis iš dūmų sklidimo krypties. Gavus oficialų perspėjimą – vykdyti jame pateiktus nurodymus ir sekti atnaujinamą informaciją.
Gyventojai taip pat jau dabar turėtų iš anksto pasitikrinti, ar telefone įjungta perspėjimo pranešimų priėmimo funkcija, turėti pagrindinių būtiniausių priemonių atsargą ir žinoti, kur ieškoti oficialios informacijos – LT72, savivaldybės ir kitų atsakingų institucijų kanaluose.
