Ir drąsius stogdengius kartais išpila šaltas prakaitas

Skardininkų dinastija

Kartu su tėvu Algimantu Masiliūnu Naujamiesčio Švento apaštalo evangelisto Mato bažnyčios bokštą tvarkantis dvidešimt penkerių metų panevėžietis Mindaugas Masiliūnas sako, kad stogdengio skardininko amatą jis paveldėjo iš tėvo, o šis – iš savo tėvo. “Mano dabar jau miręs senelis taip pat buvo skardininkas”, – paaiškina M.Masiliūnas. Kaip teigia jaunas vyras, savo nelengva ir pavojinga profesija jis labai nesižavi, bet gyventi reikia.


Tėvas, sūnus ir kartu su jais dirbantis Valdas Švalkūnas labai dažnai darbuojasi bažnytiniuose objektuose. Jie jau dirbo Ėriškių, Geležių, Upytės, Joniškėlio bažnyčiose. Paklaustas, iš kur toks populiarumas, pasitikėjimas, kad jiems nuolat patikimi sudėtingi bažnytiniai objektai, M.Masiliūnas paaiškina, kad kokybiškai atliekamas darbas yra iškalbingas. Pasak jaunojo stogdengio, pas kleboną Algirdą Dauknį buvo atėję nemažai siūlančiųjų savo paslaugas, bet pasirinko juos. “Mes esame geri specialistai, todėl labai kviečiami”, – nesikuklindamas sako M.Masiliūnas ir prisiminė vieną istoriją.


Pasak jo, kai Ėriškių klebonas išvarė už nedidelį atlyginimą, bet blogai dirbantį skardininką, į jo vietą buvo pakviesti Masiliūnai. Mindaugo Masiliūno teigimu, jiems teko viską perdaryti. Būnant Naujamiestyje, ponas Mindaugas aiškino, kad jau tą dieną jie su tėvu baigs skardinimo darbus, nudažys maždaug šešių septynių metrų aukščio metalinį kryžių, dar padailins kai kurias bokšto skardos detales ir išardys pastolius. Pasak M.Masiliūno, iš masyvaus metalo išlieti bažnyčios bokštų kryžiai dar labai gerai išsilaikę, nors stovi jau beveik šimtą metų. Naujos bokšto skardos nereiks dažyti trisdešimt metų, kaip, beje, ir bažnyčios stogo, kurį skarda apdengė tėvas, sūnus ir jų bendradarbis.


Rizika – kiekviename žingsnyje

M.Masiliūno teigimu, iki bokšto papėdės reikalingos medžiagas buvo keliamos elektriniu keltuvu, o į patį bokštą – rankomis. Iki bokšto viršaus, kurio aukštis šešiasdešimt šeši metrai, stogdengiai neskubėdami užlipa per dvidešimt minučių. Bet ir neskubėdami jie gerokai pavargsta. O jei kas nors pamirštama ar netiksliai atkerpamas skardos lapas, varginamą kelionę tenka pakartoti. “Kai po darbo dienos leidiesi žemyn, jauti didelį palengvėjimą”, – aiškina M.Masiliūnas.


Tėvas ir sūnus dirba neskaičiuodami valandų, bet, pasak M.Masiliūno, jie stengiasi darbus atlikti per kuo trumpesnį laiką. Paklaustas, per kiek laiko galima skarda apdengti tokio aukščio kaip Naujamiesčio bažnyčios bokštą, M.Masiliūnas sakė: dirbant intensyviai – maždaug per tris keturis mėnesius. Tačiau skardininkai kartais turi padaryti pertrauką, pavyzdžiui, jeigu pasitaiko vėjuota diena. Būdami pagiringi skardininkai taip pat nerizikuoja dirbti.


Rizikos dirbant stogdengiu – nemažai. Anot M.Masiliūno, būna taip, kad kartais net išmuša šaltas prakaitas. Vieną kartą lipant stogu lūžo grebėstas. Dirbant Naujamiestyje, atsitiko panašiai: stogdengio svorio neatlaikė beveik šimtmetį “atgyvenęs” grebėstas. Pasak M.Masiliūno, jam tas pats kur dirbti: ar trisdešimties, ar šešiasdešimties metrų aukštyje, nes vis tiek visą laiką rizikuoji ir jauti baimę. Kiek ilgiau padirbus, baimės lieka mažiau, tačiau šis jausmas visiškai neišnyksta. Mažindami riziką, skardininkai naudoja specialias saugumo priemones, ypač kruopščiai stengiasi sukalti pastolius. “Be to, mes visą laiką save kontroliuojame, be reikalo nesikarščiuojame, nesinerviname”, – aiškino Mindaugas Masiliūnas.


Almantas Šakys
tel. (8-655)04726, [email protected]

Bendrinti šį straipsnį
- R E K L A M A -
Komentarų: 0

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

- R E K L A M A -
- R E K L A M A -
- R E K L A M A -
- R E K L A M A -