Grąžino istorinę skolą

Dar visai neseniai apie vieną ryškiausių Panevėžio krašto partizanų vadų priminė tik istorijos puslapiai.

Žuvęs vos 26-erių, nespėjo sukurti šeimos, o jo artimųjų likimas iki šiol nežinomas. Tad pasirūpinti, kad laisvės kovotojo nuopelnai neliktų užmarštyje, teko ne giminaičiams, o Panevėžio rajono savivaldybei.

Po aštuonių dešimtmečių Ladislovui Jozokui pagaliau pripažintas kario savanorio statusas, suteiktas pulkininko laipsnis, o jo istoriją liudijantys dokumentai perduoti saugoti Panevėžio kraštotyros muziejui.

Įvertintas po mirties

Praėjus aštuoniems dešimtmečiams po vieno ryškiausių Panevėžio krašto partizanų vadų Ladislovo (Vlado) Jozoko (Jazoko), slapyvardžiu Petraitis, žūties, pagaliau pasirūpinta deramai įvertinti jo nuopelnus.

Panevėžio rajono savivaldybės iniciatyva šis laisvės gynėjas po mirties teisiškai pripažintas kariu savanoriu, o šalies prezidentas jam suteikė pulkininko laipsnį.

Kadangi partizano artimieji nežinomi, jo kovos kelią ir nuopelnus liudijantys dokumentai bus saugomi Panevėžio kraštotyros muziejuje.

Istorikams juos perdavė Panevėžio rajono meras Antanas Pocius.

Tai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išduota pažyma apie Lietuvos laisvės armijos Trečiosios šiaurės apygardos vado Ladislovo Jozoko teisinio kario savanorio statuso pripažinimą, šį statusą patvirtinantis pažymėjimas ir prezidento Gitano Nausėdos dekretas dėl pulkininko laipsnio suteikimo.

Pasak A. Pociaus, rajono Savivaldybė muziejui yra dovanojusi ne vieną eksponatą, tačiau toks, susijęs su pokario rezistencine kova, – bene pirmasis.

Kad istorija dar neatskleidė visų savo paslapčių, rodo ir šiuo metu Panevėžio rajone vykstantys archeologų bei istorikų tyrimai. Vadokliuose ir Krekenavos apylinkėse ieškoma pokariu nužudytų laisvės gynėjų palaikų.

„Buvo laikas, kai tokią informaciją stengtasi ištrinti iš mūsų istorijos“, – sako meras.

Todėl, pasak jo, itin svarbu išsaugoti tokius dokumentus – jie ateities kartoms leidžia tyrinėti, susipažinti su istorija.

Kartu tai ir atmintis apie už laisvę kovojusius žmones, jų pagerbimas.

„Žinoti istoriją privaloma kiekvienam“, – pabrėžia A. Pocius.

Panevėžio rajono meras Antanas Pocius Kraštotyros muziejui perdavė dokumentus, liudijančius apie rajono Savivaldybės iniciatyva partizanui Ladislovui Jozokui po mirties suteiktus kario savanorio statusą ir pulkininko laipsnį. G. Kartano nuotr.

Pasirūpino vietoje artimųjų

Panevėžio rajono savivaldybės Architektūros skyriaus vyriausiasis specialistas Skirmantas Vertelka pasakoja, kad viskas prasidėjo nuo planų šiemet Ažagų-Eimuliškio kautynių vietoje Smilgių seniūnijoje pastatyti informacinį stendą.

Šios kautynės buvo vienas didžiausių partizanų ir sovietų pajėgų susirėmimų pokariu.

Rengiantis įamžinti šią vietą, bendradarbiauta su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru.

Iš jo istorikės gauta informacijos apie patį mūšį ir su šia vietove susijusius partizanus.

Paaiškėjo, kad kautynėse dalyvavo ir Ladislovas Jozokas, maždaug po metų žuvęs Ažagų miške.

Tai vienas ryškesnių partizaninio pasipriešinimo vadų – jis buvo Lietuvos laisvės armijos Trečiosios šiaurės apygardos štabo vado pavaduotojas, vėliau pats ėjo šias pareigas.

Tačiau S. Vertelka išgirdo ir istorikės apgailestavimą, kad praėjus net 30 metų nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šiam partizanui vis dar nepripažintas kario savanorio statusas.

Manoma, kad viena iš priežasčių galėjo būti ankstyva jo žūtis.

Partizanų vadui buvo vos 26-eri, jis nespėjo sukurti šeimos, o kitų artimųjų galbūt jau nebėra.

„Remiantis jo biografija, turėjo dvi seseris ir brolį, bet mes nežinome jų likimo“, – sako S. Vertelka.

Pagal nustatytą tvarką dėl kario savanorio statuso pripažinimo paprastai kreipiasi būtent žuvusiojo artimieji.

Pasak rajono paveldosaugos specialisto, kreipdamasi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą, rajono Savivaldybė pabrėžė, kad partizano artimųjų nėra arba jų nepavyko rasti.

Kario savanorio statusas L. Jozokui suteiktas birželį.

Vėliau Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pasirūpino, kad prezidento dekretu partizanų vadui būtų suteiktas pulkininko laipsnis.

„Ateityje tikimės, kad jis bus pristatytas ir valstybiniam apdovanojimui. Rajono Savivaldybė jau pateikė tokį prašymą“, – pasakoja S. Vertelka.

Kadangi partizano artimieji nežinomi, jo kovos kelią ir nuopelnus liudijantys dokumentai bus saugomi Panevėžio kraštotyros muziejuje. G. Kartano nuotr.

Nusileido parašiutu

Ladislovas Jozokas gimė 1920 metais Pasvalyje, ten gyveno ir mokėsi.

Baigęs gimnaziją 1939-aisiais įstojo į Kauno karo mokyklą.

Pasak S. Vertelkos, ją baigė 1940 metų spalį, jau prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai.

„Kaip rašoma, karininko laipsnis jam nebuvo suteiktas, nors pats nurodo, kad buvo suteiktas atsargos karininko laipsnis“, – pasakoja S. Vertelka.

Baigęs Karo mokyklą, L. Jozokas įstojo į Vilniaus universitetą ir pradėjo studijuoti Matematikos skyriuje.

Į pogrindinę veiklą įsitraukė sovietų ir nacių okupacijų metais.

Pasak paveldosaugininko, L. Jozokas buvo Lietuvos laisvės armijos karys, dirbo priešgaisrinės apsaugos inspektoriumi Vilniuje, o nuo 1943 metų – Eišiškių priešgaisrinėje apsaugoje.

1944-ųjų rudenį kartu su kitais lietuviais jis išvyko į Rytų Prūsiją, mokėsi vokiečių žvalgybos mokykloje.

Parengtas desantininku ruošėsi pogrindinei kovai.

Baigęs mokymus 1944 metų pabaigoje kartu su kitais kovotojais buvo nuleistas į Lietuvą.

L. Jozokas parašiutu nusileido Panevėžio rajono Miežiškių valsčiuje.

„Desantininkus okupacinė kariuomenė, NKVD medžiojo, norėjo visus sunaikinti. Jų vidutinis kovos laikas buvo trumpas – retas kuris išgyvendavo metus ar porą. Dažniausiai būdavo mėnuo, du, trys“, – pasakoja S. Vertelka.

1945 metais L. Jozokas vadovavo vienai iš keturių Žaliosios rinktinės grupių.

Vėliau tapo Lietuvos laisvės armijos Trečiosios šiaurės apygardos vado Stepo Gerdžiūno-Gegužio pavaduotoju, o šiam žuvus – perėmė apygardos vadovavimą.

Pasak S. Vertelkos, apygarda apėmė didelę Panevėžio apskrities teritoriją: Kupiškio, Panevėžio, Pumpėnų, Pušaloto, Raguvos, Rozalimo, Smilgių, Subačiaus, Šeduvos, Šimonių ir Viešintų valsčius.

1946 metų vasarį L. Jozokas pateko į pasalą.

Per susišaudymą su NKVD buvo sunkiai sužeistas. Nenorėdamas gyvas pasiduoti priešams, nusišovė. Kartu žuvo jo adjutantas ir dar keli partizanai, du buvo suimti.

„Žuvus vadui centralizuota apygardos veikla praktiškai baigėsi“, – sako S. Vertelka.

Svarbi atmintis

Panevėžio kraštotyros muziejaus direktoriaus pavaduotojos Jūratės Gaidelienės teigimu, tokių dokumentų jų rinkiniuose iki šiol nebuvo.

Mat tai asmeniniai dokumentai, kuriuos paprastai saugo žuvusiųjų artimieji ir giminaičiai.

Pasak J. Gaidelienės, muziejui šie dokumentai yra itin vertingi.

Jie ne tik įamžina konkretaus žmogaus nuopelnus, primena jo darbus ir kovą, bet ir padeda visuomenei geriau pažinti rezistencijos laikotarpį.

„Jie to nusipelnė. Juk sovietmečiu labai nukentėję, padėję galvas už mūsų valstybę, ilgą laiką buvo neminimi, užmiršti“, – sako muziejaus atstovė.

Bendrinti šį straipsnį
- R E K L A M A -
Komentarų: 0

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

www.ekonovus.lt
- R E K L A M A -
- R E K L A M A -
- R E K L A M A -
- R E K L A M A -