Pergalingą finišą LKL čempionate „Žalgirio“ komanda pasiekė po ilgų ieškojimų, nuopuolių ir pakilimų. Sezono viduryje, Ainarą Bagatskį pakeitus Rimantui Grigui, prie kurio vėliau prisijungė ir Darius Maskoliūnas, kardinaliai pasikeitė ir komandos žaidimo stilius. „Žalgirio“ strategas R.Grigas apie kiekvieną savo auklėtinį galėtų kalbėti ištisas valandas. Pateikiame sutrumpintą jo pasakojimą apie komandos permainas, apie save patį ir žalgiriečius.
Pertvarka
Svarbiausias dalykas, kurį pavyko mums su Dariumi Maskoliūnu pakeisti, buvo gynyba. Ją labiausiai reikėjo keisti ne taktiškai ar techniškai, bet psichologiškai. Prieš tai pusę sezono komanda buvo įpratusi prie gražaus, lengvo žaidimo, neakcentuojant gynybos. Reikėjo įpratinti žaidėjus kiekviename žingsnyje gintis agresyviai, kad varžovas negalėtų laisvai nei veržtis, nei mesti, nei perduoti kamuolį. Jeigu būtume tokį dėmesį gynybai rodę nuo sezono pradžios, mūsų gynyba, o kartu ir žaidimas, būtų buvęs geresnis. Tačiau net ir per tuos kelis mėnesius sugebėjome šį tą nuveikti, nes jeigu metikų komanda „Lietuvos rytas“ per kelis pirmuosius finalo mačus mums įmetė tik po 60 su trupučiu taškų, tai rodo, kad gynyba buvo nebloga.
Apie save
Per šį laikotarpį aš, kaip treneris, gavau labai daug pamokų – kaip vadovauti žaidimui, kaip elgtis per rungtynes, bendrauti su aukšto meistriškumo žaidėjais iš užsienio ir net su teisėjais. Per šį pusmetį ir LKL finalo seriją išmokau daugiau nei per penkerius metus. Turiu galvoje ne krepšinio žinias, kurių per 20 metų karjerą esu sukaupęs nemažai, bet visus tuos dalykus, kuriuos minėjau, kurie yra tarsi šalia aikštės. O krepšinio virtuvės pažinimas taip pat yra labai svarbus, tik pažinti visus jos užkaborius pusmečio neužteko.
Aišku tai, kad Eurolygoje teisėjai skirtingai vertina eilinius trenerius, ypač naujokus ir garsius strategus. Jie žino, ką gali prispausti ir kas gali juos paspausti. Todėl labai norėčiau padirbėti žinomo trenerio asistentu, pažiūrėti į jo darbą iš arti ir pasimokyti.
Paulius Jankūnas
Pauliaus žaidime šį sezoną atsirado
pagrindinis meistriškumo įrodymas – stabilumas, ypač kalbant apie antrąją sezono
pusę. Jam 23 metai, todėl jau nėra visai jaunas, bet ir paties žydėjimo dar
nesulaukė. Žinant, kokio amžiaus jis pateko į didįjį krepšinį, puolėjui branda –
ne už kalnų. Tačiau norėtųsi didesnio agresyvumo, aktyvumo, nes jis kartais pats
save riboja. Kodėl? Gal galvoja, kad yra dar jaunas, bet žinant, kokio amžiaus
jis atėjo į „Žalgirį“, turi suprasti, kad jau atėjo laikas pelnyti ne 10 taškų,
o 18. Tačiau Paulius turi vieną unikalią savybę – jis jaučia, kur nukris kamuolys. Kai dar žaidė jaunimo komandoje, juokais sakydavome, kad Paulius negalėtų eiti į karą, nes visos bombos kristų ant jo galvos.
Jonas Mačiulis
Tikėjausi Jono šuolio šį sezoną, bet, esu tikras, tai toli gražu ne viskas, ką jis gali padaryti. Manau, jis gali patobulėti tiek, kad sėkmingai žaistų už Atlanto. Jonas turi visas savybes, reikalingas aukšto meistriškumo krepšininkui: fizinę jėgą, charakterį, krepšinio supratimą. Jis gana gerai ir atakuodavo, bet prieš finalo seriją susimušė kojos raumenį ir tai turėjo įtakos jo taiklumui. Dėl traumos per treniruotes puolėjas mesdavo iš riešo, nepašokdamas, o kai per rungtynes reikėdavo atakuoti šuolyje, metimas būdavo visai kitoks, nes taip atakuoti jis buvo nepasirengęs. Tačiau žinodamas, kiek valios pastangų Jonui, taip pat – ir Tanokai Beardui reikėjo, kad jie apskritai galėtų žaisti finale, galiu tik galvą nulenkti prieš juos.
Mantas Kalnietis
Perspektyvus gynėjas šį sezoną žaidė gal
truputį mažiau, bet nepasakyčiau, kad jam tai buvo žingsnis atgal. Mantas
praėjusiais metais į „Žalgirį“ įėjo kiek netikėtai ir niekas jo nevertino kaip
rimto žaidėjo. Eurolygoje visi gaudė tik pagrindinius žaidėjus, o jo dengti
nesivargino. Taip jis ir blykstelėjo. O šiemet Mantą jau pradėjo vertinti kaip
visus rimtus žalgiriečius. Jis iš tiesų yra labai perspektyvus krepšininkas, bet
– dar jaunas. Jo galva truputį apsisukusi nuo šitiek reklamos ir rodomo dėmesio.
Turbūt nė vienas jaunas žaidėjas nėra sulaukęs tiek dėmesio, kiek jo teko
Mantui. Jam reikia dar daug dirbti, ypač – tobulinant metimą ir kamuolio varymo techniką.
Vidas Ginevičius
Šio komandos senbuvio didžiausios problemos – psichologinės. Jis tikrai gali žaisti geriau, nei tai darė šį sezoną. Tikriausiai išgyventa šeimos nelaimė turėjo didžiausios įtakos jo psichologinei būsenai, nes tokie dalykai gali palaužti ir pačius stipriausius žmones.
Tačiau antroje sezono pusėje, LKL finalo serijoje keletą rungtynių Vidas jau sužaidė tikrai neblogai. Norėčiau tikėti, kad jis jau atsigavo ir kitą sezoną savo galimybes išnaudos geriau.
Marcelinho Machado
Jis moka beveik viską, tačiau tikrai nėra toks stiprus metikas, kaip buvo manoma. Jis ir pats sako, kad nėra snaiperis. O jo puikiais gynybos sugebėjimais liko nustebę net jo agentai. Dėl geros gynybos brazilas tiek daug laiko gaudavo žaisti. Gali būti, kad dėl didžiulių pastangų ginantis suprastėjo jo taiklumas, nes gynyba iš žaidėjo reikalauja daugiausia jėgų. Bet jam galime būti dėkingi už tai, kad neatskleidė savo sugebėjimų LKL finale vilniečių lyderis Kareemas Rushas. Kita vertus, paskutinėse finalo rungtynėse Marcelinho paskutinę minutę pataikė tritaškį bei dvi baudas ir užtikrino mūsų pergalę.
Marselinho yra kuriantis žaidėjas ir tuo man labiausiai patinka. Labai gražu stebėti jį žaidžiantį, nes aikštėje nuolat kažką sukuria. Jis apskritai gali įvykdyti bet kurią užduotį, tik norėtųsi stabilesnio metimo iš trijų taškų zonos, nes iš vidutinio nuotolio jis meta puikiai.
Tanoka Beardas
Pirmoje sezono pusėje jam buvo išsakyta daug kritikos, tačiau antrojoje jis atliko savo misiją. Tai, kad jam nelabai sekėsi iš pradžių, labiau kaltas buvo ne pats krepšininkas, o komandos pasirinktas gražus, lengvas žaidimo stilius. Bet prie tokio žaidimo reikėjo dviejų kamuolių, nes prasidėjo nesutarimai tarp įžaidėjo ir vidurio puolėjo. Mūsų tuometinis „pirmasis numeris“ – mobilus, greitas krepšininkas, norėjo pelnyti daug taškų. „Centras“ – mąstantis žaidėjas, mokantis įvertinti situaciją, nuolat besistumdantis po krepšiu, todėl natūralu, kad susikūręs progą jis norėjo gauti kamuolį. O kai negaudavo kamuolio vieną, antrą, trečią ataką, pradėdavo pykti. Visi žinome, koks Tanoka yra impulsyvus. Tad toks žaidimo stilius sukėlė trintį tarp jo ir Marko Popovičiaus. Stebint iš šalies atrodė, kad Tanoka nežaidžia, bet vertinant ir analizuojant situaciją iš vidaus, iš mūsų pozicijų, galiu pasakyti, kad jo kaltės buvo mažiausiai. Tačiau kai pasikeitė komandos žaidimo stilius, pasikeitė ir Beardo žaidimas. Jis nesužaidė vienintelių rungtynių – Baltijos lygos finalo. Mano akimis, jis ryškiai naudingiausias komandos žaidėjas LKL čempionate, o kalbant apie Eurolygą tokį įvertinimą jam padalyčiau kartu su J.Mačiuliu.
Markas Popovičius
Kroatas – labai geras žaidėjas, bet jam reikia atitinkamų partnerių aikštėje. Šis gynėjas yra geras įžaidėjas, kai komanda turi greitus ir judrius puolėjus. Tačiau jų pora su Tanoka visiškai netiko, nes amerikiečiui palankesnis yra pozicinis žaidimas. Markas – visiška priešingybė. Jis nemėgsta ilgai įžaidinėti kamuolio, jam reikia greitai žaisti ir atakuoti. Todėl reikalai ėmė taisytis, kai Marką galėjome pastumti į atakuojančio gynėjo poziciją. Jeigu pradėdavo strigti pozicinis žaidimas, tuomet Markas vėl tapdavo „pirmuoju numeriu“ – jis pagyvindavo žaidimą. Svarbiausia, kad jam žaidžiant atakuojančiu gynėju, pasitaisė santykiai su Beardu, nes žaidžiant šioje pozicijoje jų pora buvo pakankamai veiksminga.
DeJuanas Collinsas
Prie „Žalgirio“ prisijungus šiam amerikiečiui, mūsų komandai jau beveik nieko netrūko, nes iki tol įžaidėjo pozicija buvo silpniausia. Markas – per karštas, Mantas – per jaunas. DeJuanas – patyręs, ramus, patikimas komandos dispečeris. Jis išpildydavo viską, ko buvo prašomas. Dvikovose su „Lietuvos rytu“ jis sugebėjo uždengti Robertą Štelmaherį, kuris savo rankose laikė visas komandos žaidimo vadžias. Koks svarbus DeJuanas buvo komandai, puikiai iliustravo antrosios finalo serijos rungtynės Vilniuje, kurias pralaimėjome, nes amerikietis bene vienintelį kartą priminė savo paties šešėlį.
Lorenas Woodsas
Paprastai komanda pradedama komplektuoti nuo
įžaidėjo ir vidurio puolėjo. Tada prie jų lipinami kiti krepšininkai, o po to
pamatai, kad, pavyzdžiui, „centras“ nelabai tinka prie esamų žaidėjų. Natūralu,
kad komandos komplektavimas yra nuolatinis ir nesibaigiantis darbas. Juk net
pačios stipriausios komandos sezono viduryje beveik visuomet ieško papildymo.
Taip mūsų komandoje, ieškant optimalios sudėties, atsirado Lorenas, suvaidinęs
labai reikšmingą vaidmenį LKL čempionato finiše. Be to, Lorenas puikiai pritapo
komandoje, jis visiems patiko. Manau, ir Eurolygoje jis mums būtų buvęs didelė paspirtis. Lorenas nėra fiziškai galingas ar atletiškas vidurio puolėjas, tačiau labai greitas, mąstantis, gerai metantis baudas ir iš vidutinio nuotolio, noriai dirbantis treniruotėse. Be to, jis neegoistiškas žaidėjas – visada ieško partnerių.
Hanno Mottola
Šis aukštaūgis į Kauną atvažiavo morališkai sužlugdytas. Sporto halėje jis dar neblogai sužaisdavo, tačiau išvykose atrodydavo silpnai. O prieš sezoną tikėjomės, kad suomis bus pagrindinis komandos krašto puolėjas, galėsiantis žaisti ir „centru“. Tačiau Hanas – jau ne tas žaidėjas, kokį prisimename žaidžiantį Italijoje. Manau, kad sezonas Maskvoje, „Dinamo“ klube, kur teko išlaikyti milžinišką spaudimą, jam padarė meškos paslaugą. Didžiulis moralinis smūgis jam buvo išsiuntimas į „Dinamo“ jaunimo komandą. Treniruotėse Hanno gali viską. Tačiau rungtynėse jis būna visai kitoks. Panašu, kad ir sezonas „Žalgiryje“ jam nesuteiks daugiau pasitikėjimo savimi.
Jaunimas
Vytenis Jasikevičius – ateities žaidėjas. Akivaizdu, kad jis
gali pasiekti daug. Turi tam tinkamas charakterio savybes, gerai meta, puikiai
supranta krepšinį ir labai nori žaisti. Tačiau jam reikia ne tik daug dirbti,
bet ir žaisti. Būtų negerai, jeigu Vytenis dar vieną sezoną praleistų ant
atsarginių suolo.
Artūras Milaknis turi visas galimybes ateityje tapti vienu
„Žalgirio“ lyderių. Jis yra gimęs snaiperiu. Turi įgimtą kamuolio jautimą. Tik
jam reikia dar išmokti greičiau ir tinkamu metu išmesti kamuolį. Dar didžiulis
jo privalumas – fizinės savybės, Artūras yra labai šoklus. Žodžiu, jo karjera –
jo paties rankose.
Dariaus Šilinskio problema – sveikata. Jį nuolat kamavo nugaros
skausmai, keletą mėnesių vargino Achilo sausgyslės uždegimas. Tai ribojo jo
galimybes. Todėl sezono metu prašiau jį gydytis, kad galėtų padėti komandai LKL
finale. Ačiū jam ir už tai, kad atsistojo ant kojų tada, kai komandai jo
reikėjo.
Vaidotas Pečiukas – taip pat labai perspektyvus žaidėjas. Bet
jam labiau atsiskleisti trukdė traumos ir ligos.
Parengė A.Adomavičius
Nuotr. R.Grigas ir su D.Maskoliūnu pirmiausia
pertvarkė „Žalgirio“ gynybą.
