Vienas iš ilgiausiai tą patį klubą treniruojančių strategų – Londono „Arsenal“ klubo vairininkas A.Vengeras davė interviu žurnalui „France Football“. Treneris pasakojo apie Londono klubo perspektyvas, Anglijos futbolo ateitį, kritikavo R.Abramovičiaus politiką ir pabrėžė moralės svarbą.
Sprendimas likti
– Ar nekilo mintis palikti „Arsenal“ ekipos po to, kai sužinojote, kad iš jos traukiasi jūsų bičiulis Deividas Deinas (buvęs klubo direktorius bei akcininkas, – aut. past.)?
– Taip, tam tikrais momentais tikrai abejojau. Baigiantis sutarčiai, visąlaik iškyla tokių dvejonių. Bet kur turėčiau eiti? Turiu omenyje, kad niekada nepradėjau net preliminarių diskusijų su kitais klubais. Buvo itin sunku susitaikyti su D.Deino išvykimu, tačiau aš teigiau, kad turiu prisiimti atsakomybę už labai jauną komandą, už žaidėjus, kuriuos pakviečiau žaisti. Esu atsakingas ir sirgaliams bei klubo vadovybei, kurie visada manimi pasitikėjo, nors klube buvo įvairių nesutarimų.
– Ar siekis išlaikyti T.Henry nebūtų buvęs ženklas, kad jūs norite pasilikti Londono ekipoje?
– Ne. Thierry jau artėjo prie savo trisdešimtmečio. Jis žinojo, kad mes judame į priekį su labai jauna komanda. Jis nebuvo užtikrintas, kad aš tikrai liksiu „Arsenale“. T.Henry pasiekė tą amžių, kai jam, kaip puolėjui, liko jau nebe daug laiko žaisti. Puikiai tai suprantu. Jis man pasakė: „Treneri, tai tiesa, kad mes turime gerą komandą, tiesa, kad mes turime jauną komandą. Kada nors ji taps tikrai labai stipria, tačiau aš neturiu laiko laukti. Ar ji bus stipri kitą sezoną, ar dar kitą? Aš nežinau, o sprendimą turiu priimti jau šiandien.“
Aš jam atsakiau: „Bet, Thierry, puikiai suprantu tavo problemą. Aš manau, kad komanda bus stipri labai greitai, tačiau galiu suprasti, kodėl tu klausi manęs.“ Taigi jis man pasakė norįs palikti klubą. Tai tiesa, kad D.Deino pasitraukimas lėmė jo sprendimą. T.Henry traumos padėjo jam priimti sprendimą. Praėjusį sezoną jis žaidė mažiau, o komanda, jam grįžus, jau nebeturėjo vilčių kovoti dėl čempionės titulo. Komandos stiprybė priklauso nuo pasitikėjimo savimi, tačiau kai mes iškritome iš lenktynių dėl aukso, praradome ir šį pasitikėjimą.
– Neseniai teigėte, kad neprisimenate komandų, kurias treniravote prieš atvykdamas į „Arsenal“ klubą. Ar tai buvo pokštas?
– O ne. Turėjau dešimt labai intensyvių sezonų Londone. Tai jausmas, kurio nepatirsiu niekur kitur. Kasryt, kasdien tavęs laukia tiek daug darbų. Jei nori kovoti, turi įsigilinti į komandos reikalus iki paskutinės smulkmenos. Anglijos futbolas toks intensyvus ir tu taip į jį įsitrauki, kad pamiršti, kur buvai prieš tai.
– Jei jūs pasiliksite „Arsenal“ klube iki savo sutarties pabaigos 2011 metais, tai pagerinsite Georgui Allisonui priklausantį rekordą (G.Allisonas komandą treniravo 1934-1947 metais). Ar jūs žvelgiate į ateitį ir svajojate apie vietą Londono klubo istorijoje šalia tokių legendų kaip Herbertas Chapmanas?
– Ne, nelabai. Žvelgiu į ateitį, tačiau šiek tiek kitaip. Bandau atlikti savo darbą kaip galima geriau, kad žmonės mane prisimintų su malonumu. Taip, manau, kad prisidėjau prie klubo istorijos ir mane verčia didžiuotis, kad žmonės jau dabar mane lygina su tokiomis žvaigždėmis kaip Chapmanas, kuris buvo išskirtinė asmenybė, suteikusi Londono klubui didelį postūmį.
Jei jūs pažvelgsite į jo pasiekimus,
galėsite teigti, kad jis buvo ne iš šio pasaulio. Neįtikėtina.
– Bet kaip paaiškintumėte tokį ilgaamžiškumą? Elitiniuose Europos klubuose tėra du treneriai, kurie savo postuose sugebėjo išbūti 10 metų – jūs ir seras Aleksas Fergusonas. Ar yra kokia paslaptis?
– Nežinau. Mane lydi neįtikėtina laimė. Metus praleidau „Monaco“ klube, o dabar jau 11 sezoną esu Londone. Sutikau čia gerų žmonių, jie manimi pasitikėjo.
– Ar tikite likimu?
– Taip. Man sėkmė gyvenime reiškia laimingą įvykių eigą, kurią tu pasieki savo paties darbu.
– Klubas ką tik viešai paskelbė savo įspūdingus finansinės veiklos rezultatus. Dabar jūs esate antra turtingiausia pasaulio komanda po Madrido „Real“ ekipos. Ar sandoris su Emyratų kompanija atsipirko?
– Taip, be jokios abejonės. Skaičiai tai puikiai rodo. Mes pasiekėme naują etapą ir, kai išsimokėsime skolas….
– Kada?
Per 20-23 metus. Tačiau manau, kad skirtumą jau bus galima pajusti po 2008-2009 metų sezono. Tuomet mes disponuosime gerokai didesniais resursais. Tačiau mano prioritetas bus išlaikyti komandoje žaidėjus, kuriuos turiu dabar. Tikiu kolektyvu, o jį galima išlaikyti tik turint kultūrą, kurią galima perduoti ateinančioms žaidėjų kartoms. Ta kultūra turi būti įskiepyta jauniems žaidėjams, kad vėliau jie patys galėtų ją perduoti. Jei klubas taps tik vieta, į kurią atvykstama ir išvykstama, tai jis nieko nepasieks. Meilė mūsų žaidimo stiliui turi būti perduodama. Aš vadovausiuosi šia taisykle, tačiau jei kartais atsiras žaidėjas, kuris galėtų sustiprinti mūsų ekipą, visada galėsime jį nupirkti.
– Taigi tęstinumas išlieka jūsų prioritetu?
– Visada.
– Ar tai nėra atsitiktinumas, kad vienas iš jūsų buvusių klubų „Nancy“, kuris prarado mažiausiai žaidėjų per paskutiniuosius trejus metus, šiuo metu pirmauja Prancūzijos lygoje?
– Ką gi, tai tikra pamoka. Mūsų visuomenė dažnai trokšta naujų dalykų, pastebima tendencija viską mesti vien dėl to, kad užsigeidei kažko naujo. Pamirštama, kad komandinio sporto galia kyla iš grupės dvasios, ji atsiranda tik žaidėjams kartu praleidus tam tikrą laiką. Kaip pavyzdį paimkime dabartinę „Arsenal“ ekipą. Jos žaidėjai subrendo kartu. Vadinasi, jie ir kentėjo kartu; labai svarbu dalintis kančia. Pagalvokite apie visus nusivylimus, kuriuos jie patyrė praėjusį sezoną. Tačiau nepaisant to, aš jaučiu, kad jie peržengė barjerą. Kai mes, galima sakyti, ėjome prieš vėją, kai mums buvo sunku, niekada nepasidavėme, aš jaučiau, kad komandoje auga jėga, kuri nustebins visus.
– Ir jūs pasiliksite, kad pažiūrėtumėte, kur ta jėga nuves?
– Taip.
Futbolas kryžkelėje
– Praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pabaigoje futbolo rinką kamuojant žaidėjų transferų bei algų infliacijai, jūs pareiškėte, kad Anglijos futbolas atsitrenks į sieną. Tačiau šią vasarą vėl buvo gerinami transferų rekordai. Ar tai reiškia, kad krizė baigėsi?
– Pinigai patys savaime yra nekalti. Tai žmonės su tais pinigais gali pridaryti bėdos. Jei tikslas yra siekis pagerinti sąlygas žaidėjams, kad jie uždirbtų daugiau, tai yra puiku. Bet, jei tai bloškia mus į infliacijos liūną, kuris paskui atveda prie milžiniškų klubų įsiskolinimų bei bankrotų, tada yra katastrofa. Futbole veikia trys faktoriai: klubo turtas, pelnas, kurį atneša parduodamos televizijos transliavimo teisės bei klubo savininko turtas.
– Ar tai nekelia jums nerimo?
– Mane baugina, kad kai kurie klubai gyvena nepaisydami savo galimybių ribų. Kai kuriose vietose jūs galite regėti finansinių gudrybių sugrįžimą. Europinis įstatymas nebūtų bloga idėja. Tačiau dar geriau būtų, jei klubą valdantys asmenys būtų supratingi ir neverstų priiminėti tokių įstatymų, nes tuomet mes pateksime į situaciją, kurioje bus kuriamos organizacijos, kontroliuojančios tuos, kurie patys kontroliuoja klubus. Tai reikštų biurokratinę visuomenę, kurioje ribojamas bet koks kūrybiškumas, o tai nėra geras sprendimas.
– Tačiau ar jums nekelia nerimo tendencija, kad vis daugiau Anglijos Premier lygos klubų tampa užsienio investuotojų, besitikinčių greito pelno, taikiniais?
– Tikrą pavojų kelia žmonės, kurie perka klubus, o paskui padengia sandorio išlaidas skolindamiesi iš banko, o skolą įrašydami į klubo finansinius dokumentus.
– Būtent taip pasielgė „Manchester United“ įsigiję broliai Glazeriai.
– Taip, daugmaž. Mančesterio komanda gauna labai daug pajamų, tad jie bus pajėgūs išsisukti iš šios situacijos, tačiau jei panaši istorija pasikartotų žemesniu lygiu, jos pasekmės būtų katastrofiškos. Dabar – tai didžiausias pavojus Anglijos futbolui.
– Bet ar nėra bendro pavojaus, kuris gresia visam Europos futbolui. Turiu omenyje „dviejų pavarų“ futbolo visuomenės sukūrimą, kurioje elitiniai klubai dėl televizijos transliacijų pardavimo derasi atskirai, o visi vargingesnieji paliekami nuošalyje?
– Taip, bet manau, kad tai neišvengiama. Turite prisiminti, kad futbolo pasaulyje visada egzistavo kelios pavaros. Ar prisimenate laikus, kai anglai važiavo žaisti į Prancūziją vien dėl to, kad toje šalyje jiems buvo geriau mokama. Televizijos kanalas „Canal Plus“ sumokėjo milžinišką pinigų sumą už transliacijos teises. Ar kas nors tuomet skundėsi tuo? Niekas.
Dabar Rumunijos ar Bulgarijos futbolo klubai gali kalbėti apie dviejų pavarų sistema, jei savo lygą lygintų su aukščiausiu Prancūzijos divizionu. Tol, kol nuspręsime sukurti 53 Europos šalių, kurios turėtų visiškai vienodą gyventojų skaičių ir vienodus resursus, tol skirtumai neišvengiamai egzistuos.
– Bet šiandien į Anglijos futbolą yra investuojami ir pinigai, kurių kilmė…
(A.Vengeras pertraukia žurnalistą)
– Tai nepateisinama, tačiau, nelaimei, taip yra valstybių viešajame sektoriuje bei bankuose.
Moralė futbole
– Galima susidaryti įspūdį, kad jums labai svarbus yra moralus futbolas, įskaitant ir tai, kaip futbolas yra žaidžiamas.
– Taip, ir aš tuo labai didžiuojuosi. „Arsenal“ turi tradicijas, kurias aš gerbiu, bet ši komanda turi ir moralines savybes, už kurias esu atsakingas ir kurias siekiu ginti. Kiekvienas turi savas vertybes, kurias perduoda iš kartos į kartą. Todėl aš norėjau paklausti „Chelsea“ atstovų, kai vyko ginčai dėl Ashley Cole‘o perėjimo į jų klubą, kokios yra jų moralinės normos. Suprantu, kad jie siekė įsigyti žaidėją, kuris yra vienas geriausių savo pozicijoje, tačiau vis viena kyla klausimas, kur yra moralinės vertybės.
– Ar manote, kad Anglijos futbolas praranda savo sielą?
– Šiek tiek. Pasikeitė dalykų vertinimo skalė. Svarbiausia, kad vietoje savininko aistruolio į sceną įžengė savininkas verslininkas. Ten, kur nebuvo pavojaus anksčiau, jis iškyla dabar. Tačiau negalime smerkti žmonių vien dėl to. Juk gali būti verslininkų, kurie gerbtų angliško futbolo vertybes. Tačiau suprantu, iš kur kyla nauji pavojai. Anksčiau būdavo taip, kad berniukas, kuris eidavo ir stebėdavo savo mylimos komandos rungtynes ir taip tapęs, tarkime, „Liverpool“ komandos gerbėju, susilaukęs sėkmės gyvenime tiesiog įgyvendindavo savo svajonę nusipirkti dievinamą klubą. Tačiau situacija smarkiai pasikeitė.
– Tačiau, jei daktaras Vengeras turėtų pateikti Anglijos futbolo diagnozę, kokia ji būtų?
– Anglijos futbolas yra itin puikios sveikatos. Ir manau, kad jam pavyko išlaikyti savo dvasią, taip pat pagerinti kokybę. Dabar tai yra futbolas, kuris labiausiai žiūrimas ir labiausiai mylimas visame pasaulyje. Dabar jis susiduria su dar didesne atsakomybe – kaip toliau gerinti futbolo kokybę neprarandant dvasios. Tai – iššūkis, su kuriuo susiduriame ir kuris reikalauja didelio budrumo.
– Kas turi būti budrūs? Aistruoliai?
– Be abejo. Jie yra futbolo gynėjai. Jie arba ateina į rungtynes, arba ne, o jų sprendimai dažniausiai būna teisingi. Jie supranta žaidimą. Žaviuosi, kad Anglijos futbolas išlaikė sirgalių entuziazmą. Tačiau aš vis viena manau, kad pasiekėme kritinį tašką. Pirmieji to ženklai jau jaučiami. Stadionai yra ne tokie pilni, nes televizija persotinta tiesioginių transliacijų. Egzistuoja limitas, kiek žmogus gali suvalgyti ir kiek suvirškinti. Egzistuoja ir limitas, kiek jie gali mokėti už bilietą, jei galima žiūrėti televiziją.
Trevoras Brookingas, Anglijos futbolo analitikas, susirūpinęs, kad šios šalies klubuose mažėja vietinių žaidėjų. Jo duomenimis, pirmajame ture žaistose rungtynėse vos 37 procentai į aikštę išbėgusių žaidėjų buvo anglai.
Tai dar kartą įrodo, kad mes pasiekėme kryžkelę. Ar Anglijos Premier lyga privalo gerinti savo kokybę kiek tik įmanoma, kad išliktų geriausiu čempionatu pasaulyje, ar ji turi prisiimti atsakomybę bei ugdyti žaidėjus nacionalinei šalies ekipai? Tai yra opus ginčas.
– Ir kurią pusę jūs palaikote?
– Nesu šio ginčo dalis. Nesu didelis nacionalinių ekipų gerbėjas. Be to, man labiausiai rūpi žaidimo kokybė.
– Tačiau tai nepaaiškina fakto, kad Premier lygos komandose sparčiai mažėja anglų. Tai ypač pastebima didžiuosiuose klubuose. Ar anglai yra per prasti ar pernelyg brangūs?
– Manau, kad visų pirma tai yra kokybės problema. Kodėl nėra gerų žaidėjų Anglijoje? Normalu, kad vaikas, atvykstantis iš Pietų Afrikos ar Brazilijos, yra geresnis už vietinį. Tai aš ir bandau įgyvendinti „Arsenal“ jaunimo akademijoje. Brookingas teigia, kad būtų galima į akademiją pakviesti anglų, kurie būtų tokie pat geri, kaip ir iš užsienio atvežami jaunieji talentai. Jaunieji Anglijos talentai bus aukšto lygio tuomet, kai aš, pamatęs Prancūzijos jaunimo iki 17 metų rinktinės žaidimą, pasakysiu, kad neverta pakviesti nė vieno jų žaidėjo, nes Anglijoje turiu tokio pat meistriškumo vietinį žaidėją. Tačiau vienas iš gražiausių dalykų sporte yra galimybė paklausti: „Kodėl labai talentingas ir atsidavęs futbolui vaikas iš Zimbabvės neturi šanso žaisti kartu su geriausiais pasaulio žaidėjais?“ Neleisti jam to daryti būtų neteisinga.
– Taigi moralė ir čia labai svarbu?
– Taip, jos reikia visur.
Pagal „The Guardian“ parengė Donatas
PUSLYS
Nuotr. Londono „Arsenal“ klubo vyriausiasis treneris
A.Vengeras jau 11-ą sezoną stovi prie komandos vairo.
