Geriausias pasaulio disko metikas laikinojoje sostinėje surengs apšilimą prieš pasaulio čempionatą. Jis nuo 2003 metų nepralaimi svarbiausiose varžybose, nuo 2004-ųjų birželio yra pasaulio disko metikų reitingo lyderis, o praėjusį savaitgalį laimėjo 31-ą turnyrą iš eilės.
Pasiruošimas
Tačiau disko metimo lyderiu tapęs Virgilijus Alekna sustoti neketina, nes jo kolekcijoje dar trūksta trečio pasaulio čempiono titulo. O apšilimą prieš planetos pirmenybes Osakoje (Japonija), kurios prasidės rugpjūčio 25-ąją, keturiskart geriausias Lietuvos sportininkas ketina surengti Kaune.
35 metų V.Alekna išvyko į stovyklą Palangoje. Liepą jo laukia turnyrai Atėnuose (Graikija) ir Madride (Ispanija), o liepos 25 dieną Kaune kartu su Europos lengvosios atletikos varžybomis „Kaunas 2007“ S.Dariaus ir S.Girėno stadione bus surengtas ir V.Aleknos vardo disko metikų turnyras. Tai bus paskutinė repeticija prieš pasaulio čempionatą.
Vienas geriausių pasaulio lengvaatlečių Virgilijus Alekna atvirai kalbėjo apie dominavimą disko metimo sektoriuje, pasaulio rekordą ir karjeros pabaigos galimybes.
Prie varžovų nesitaikys
– Osle iškovojote jau 31-ą pergalę iš eilės. Ką jums reiškia šis skaičius?
– Visiškai nieko, į tokius skaičius nekreipiu dėmesio. Tai buvo tik dar viena pergalė, po jos džiaugsmas toks pat, kaip ir po visų kitų. Jeigu 2005 metais iškart po pasaulio čempionato nebūčiau pralaimėjęs varžybų Estijoje, dabar tų pergalių iš eilės būtų gerokai per penkiasdešimt.
– Tai dėl tos nesėkmės Estijoje vis dėlto graužia apmaudas?
– Ne, to tikrai nėra. Pagaliau ta serija nėra tokia nepajudinama, buvo ir daugiau atvejų, kai galėjau pralaimėti. Pasitaikė varžybų, kai laimėjau vos keliais ar keliolika centimetrų.
– Osle pirmą kartą šį sezoną susidūrėte su pagrindiniu pastarųjų metų varžovu estu Gerdu Kanteriu. Kokie įspūdžiai?
– Manyčiau, kad šios varžybos buvo principinės. Šiemet dar nebuvome kovoję akis į akį, bet ir jis, ir aš jau pasiekėme neblogų rezultatų, todėl buvo tikrai įdomu, ką parodys Gerdas. Šiam susitikimui skyriau nemažai dėmesio, nenorėjau pralaimėti, siekiau išlaikyti psichologinį pranašumą. Aišku, tikėjausi, kad Gerdas pasirodys geriau, bet tai dar nėra svarbiausios kovos. Sezono akcentai bus pasaulio čempionatas ir sezono pabaigoje vyksiančios finalinės „Grand Prix“ varžybos. Jas laimėti ir yra svarbiausias mano tikslas.
– Nuo 2005-ųjų „Aukso lygos“ varžybų organizatoriai disko metimą išbraukė iš sąrašo rungčių, kuriose visus šešis etapus laimėję sportininkai pasidalija 1 mln. JAV dolerių prizą. Atrodo, kad jūsų dominavimas kenkia disko metimo rungčiai?
– „Aukso lygoje“ kiekvienais metais iš keturių vyrų ir keturių moterų metimų rungčių į pretendentų laimėti milijoną sąrašą įtraukiama tik viena. Pagrindinis kriterijus – kad rungtyje būtų ne vienas ir ne du lyderiai, o laimėti visas šešias „Aukso lygos“ varžybas būtų kuo sunkiau. Taigi žiūrint šiuo aspektu disko metimo perspektyvos grįžti į kovą dėl milijono sumažėjo. Nebent man reikėtų metus kitus nusileisti į žemesnį lygį, leisti varžovams mane prisivyti. (Šypsosi.) Bet tikriausiai taip nesielgsiu – gerai taip, kaip yra.
Stabilumas – metimo
technika
– Šiemet per visas varžybas dominuojate net ryškiau nei ankstesniais metais, varžovus lenkiate 4-5 metrais. Konkurentai nebeatlaiko jūsų pasiūlyto tempo?
– Esu neblogai pasirengęs sezonui, bet nemanau, kad tai vienintelė priežastis.
Reikia prisiminti, kad tai – tik sezono pradžia, o daugelis sportininkų optimalią formą stengsis įgyti liepos-rugpjūčio mėnesiais ir kuo geriau pasirodyti pasaulio čempionate. Taigi kol kas dar ankstoka daryti išvadas.
– Bet jums pačiam
nenuobodu, kai pergalei užtenka vieno gero metimo, o varžovai net negali
prilygti prasčiausiam jūsų bandymui?
– Tikrai ne. Kiekvienam startui rengiuosi labai atsakingai. Noriu ne tik laimėti, bet ir pademonstruoti solidų rezultatą. Gal ir galėčiau švęsti pergalę numesdamas įrankį 65-66 metrus, bet manęs tai netenkina. Ir pačiam malonu, kai švieslentėje dega didmeistrio rezultatas – toliau nei 69 metrai.
– Sporto pasaulyje būna, kad daug pergalių iškovojęs atletas ar komanda vis sunkiau randa motyvacijos iš visų jėgų siekti dar daugiau titulų. Jūsų trofėjų kolekcija taip pat labai turtinga, nuo 2003 metų nepralaimėjote jokių svarbiausių varžybų. Kaip pavyksta išsaugoti pergalių alkį?
– Bijau pralaimėti, todėl ir stengiuosi. (Šypsosi.) Aišku, gerai suvokiu, kad nieko nėra amžino, ateis laikas ir nesėkmėms. Dabar apie alkį nėra net kada susimąstyti. Kiekvienais metais rengiamos bent vienos svarbios varžybos, ir jas labai noriu laimėti. Šiemet tai yra pasaulio čempionatas, kitąmet – Pekino olimpinės žaidynės. Tai ir stumia į priekį, su ta mintimi einu į treniruotes. Kai viską laimi, dar labiau norisi treniruotis ir išlaikyti formą. Kad varžovams net neliktų vilčių priartėti.
– Jūsų rezultatų suvestinę per kelerius pastaruosius metus būtų galima drąsiai įtraukti į vadovėlius kaip neįtikėtino stabilumo etaloną. Gal atskleisite tokio stabilumo paslaptį?
– Čia nėra jokių paslapčių. Viskas atėjo pamažu, atkakliai treniruojantis. Labai svarbus veiksnys buvo ir nusistovėjusi metimo technika. Ją pavyko nušlifuoti jau apie 2000 metus, bet vėliau buvo nedidelių traumų, metimo technika šiek tiek nukentėjo. Maždaug nuo 2003 metų viskas nusistovėjo, nebereikėjo keisti judesių, ieškoti naujovių – galbūt todėl ir rezultatai nuo tada gana stabilūs. Šiuo metu esu patenkintas savo technika, bet nesiliauju bandęs ją dar patobulinti. Nuolat galvoju, ką galėčiau padaryti, bet tai nėra labai lengva. Įsivaizduokite, visas disko metimas trunka apie sekundę, o norisi pakeisti mažytį judesį, kuriam skirta vos šimtoji sekundės dalis. Treniruotėse tam skiriu laiko, bet tai būtų tik menki pakeitimai. Metimo technikos revoliucijos jau nedarysiu.
Stadionas palankus
rekordui
– Šiemet jau trečią kartą bus rengiamos jūsų vardo disko metikų varžybos, jos persikelia iš Vilniaus į Kauną. Tai bus paskutinė repeticija prieš pasaulio čempionatą, todėl jai tikriausiai skirsite daug dėmesio?
– Man tai tikrai svarbios varžybos, tikiuosi jas laimėti ir trečią kartą. Be to, manau, kad turėtų susirinkti nemažai žiūrovų, todėl norėtųsi, kad iš stadiono jie išeitų su maloniais įspūdžiais. Į varžybas susirinks visi geriausi sportininkai, kurie bus pagrindiniai konkurentai pasaulio čempionate. Todėl tai bus puiki proga pasitikrinti jėgas ir pamatyti, ką gali varžovai.
– Ar jau aišku, kokie disko metikai susirinks Kaune? Ką nusprendėte dėl Roberto Fazekašo, kuris prašosi į šias varžybas?
– Į Kauną atvažiuos Gerdas Kanteris, Aleksandras Tamertas, abu amerikiečiai – Džaredas Roumas ir Janas Valtzas, Marijus Pestanas, Francas Kriugeris, Piotras Malachovskis, Zoltanas Kovagas ir Gaboras Matė. Kol kas lieka klausimas dėl Larso Rydelio. Šiemet jis dar nedalyvavo varžybose, todėl į Kauną tikriausiai atvyks kitas vokietis – Michaelis Miolenbekas.
O dėl R.Fazekašo – matyt, jo nekviesime. Po diskvalifikacijos jis šiemet tik kartą dalyvavo varžybose ir diską numetė apie 58 metrus. Tai tikrai per mažas rezultatas, nes Kaune noriu pamatyti stipriausius disko metikus.
– Kaune esate pasiekęs antrą rezultatą per visą lengvosios atletikos istoriją (73,88 m) ir esate minėjęs, kad S.Dariaus ir S.Girėno stadionas parankus disko metikams. Be to, šiemet jie prieš varžybas galės pasirinkti vieną iš dviejų sektorių ir pabandyti „pagauti“ palankų vėją. Ar tai leidžia tikėtis, kad liepos 25 dieną laikinojoje sostinėje galėtų būti pagerintas pasaulio rekordas?
– Rekordo žadėti negaliu, nes tam visų pirma reikalingos oro sąlygos. Tarkime, Osle sąlygos tikrai nebuvo idealios, o diską pavyko numesti 70,51 metro. Bet galima tik svajoti, kas būtų, jei sąlygos būtų pasitaikiusios palankesnės. Kitas dalykas – tas pats Gerdas Kanteris geriausią šio sezono rezultatą (72,02 m) pasiekė Saline (JAV), kur vėjo greitis tada siekė 20 metrų per sekundę. Tai jau praktiškai uraganas, nes ir „Anatolijaus“ (1999 metais Lietuvoje siautusi audra) greitis siekė 25 metrus per sekundę. Tai tik dar kartą patvirtina, kiek lemia palankus vėjas – metimas gali būti tolesnis net 5-6 metrais. Rekordas nėra mano svarbiausias tikslas, labiau norisi, kad žiūrovai išvystų tolimą metimą ir laimėti. O dėl rekordo – tam ateis laikas. Jei kur nors oras bus palankus, būsiu pasirengęs.
– Tačiau ir varžovai ieško palankių galimybių rekordui pasiekti?
– Taip, žinau, kad Gerdas Kanteris iškėlė sau tikslą pagerinti rekordą. Todėl ir važiavo į Saliną, o dabar dalyvaus dar vienose varžybose JAV, kur pernai diską nusviedė daugiau nei 73 metrus. Bet tai tam tikra loterija. Pasaulio rekordininkas Jurgenas Šultas, atrodytų, pasiekė neįtikėtiną rezultatą (74,08 m), bet vėliau per savo karjerą tik du kartus metė toliau nei 70 metrų. Taigi vieniems pasiseka, kitiems – nelabai.
Tikisi pakelti bokalą
alaus
– Ar jau žinote, kada skrisite į Tolimuosius Rytus?
– Po varžybų Kaune dar truputį pasitreniruosiu Lietuvoje, o rugpjūčio pradžioje, likus 20 dienų iki pasaulio čempionato, jau vyksiu į Japoniją. Minties skristi iškart į čempionatą atsisakiau, nes man jis labai svarbus. Į Japoniją vyksiu antrą kartą, pirmąsyk buvau 1997 metais, bet nedaug ką atsimenu. Reikia priprasti prie aplinkos, vis dėlto ir laiko skirtumas didžiulis.
– Kiek svarbi yra aklimatizacija?
– Tai svarbu kiekvienam žmogui. O sportininkui net dar labiau, nes blogai jausdamasis, neišsimiegojęs gerų rezultatų nepasieksi. Todėl yra dvi galimybės – atvažiuoti iškart prieš startą ir dalyvauti varžybose, kol biologinis laikrodis dar gyvena senuoju ritmu, arba vykti iš anksto ir priprasti. Kadangi disko metimo finalas rengiamas praėjus dviem dienoms po kvalifikacijos, vykti iškart į varžybas būtų rizikinga – penktą dieną po atvykimo savijauta būna bene prasčiausia. Be to, labai svarbu atlikti savotišką testą, kaip organizmas reaguoja į laiko juostos pasikeitimą, nes kitąmet laukia olimpinės žaidynės Pekine.
– Ar Vilniaus oro uosto kavinės darbuotojos rugsėjo pradžiai, kai grįšite iš Osakos, jau turėtų ruošti tą didžiulį bokalą, iš kurio išgeriate alaus po pergalių čempionatuose?
– Manau, kad jis visada paruoštas, na, nebent reikės šiek tiek dulkes pašluostyti (šypsosi). Kadangi jis pakeliamas tik pergalės proga, tikėkimės, kad šie metai nebus išimtis.
Mintyse – ir Londonas
– Per savo karjerą tapote tarsi tiltu tarp dviejų disko metikų kartų: senosios – Romo Ubarto, Jurgeno Šulto, Larso Rydelio ir naujosios – Gerdo Kanterio, Zoltano Kovago, Piotro Malachovskio. Kuo šios kartos skiriasi?
– Jaunimas kaip visada išsiskiria ambicijomis – nori ateiti ir iškart nugalėti, kuo greičiau išstumti senąją kartą. Bet iš savo patirties galiu pasakyti, kad niekas taip greitai nevyksta. Kai atėjau į didįjį sportą, aš buvau toks pat – norėjau visko ir daug. Tik vėliau paaiškėjo, kad ne viskas taip paprasta, reikia ilgai ir kantriai laukti, sunkiai dirbti, kol galėsi aplenkti senesnius asus. Dabar jau atsidūriau priešingoje barikadų pusėje – bandau atsilaikyti prieš jaunimą.
– Kyla minčių apie karjeros pabaigą?
– Apie tai dar negalvoju. Po Pekino galbūt jau ir susimąstysiu, bet jei pavyktų išvengti traumų, nuvažiuočiau ir į Londoną (ten rengiamos 2012 m. olimpinės žaidynės). Tik dar neaišku, koks būtų mano vaidmuo – ar dalyvaučiau varžybose, o gal tik neščiau trispalvę.
– Vieni sportininkai batus kabina būdami viršūnėje, kiti sportinę karjerą stengiasi pratęsti kuo ilgiau, nors ir nebepasiekia gerų rezultatų. Kuris variantas būtų arčiau širdies jums?
– Galbūt aukso visada nelaimėsi, bet yra ir sidabro, ir bronzos medaliai. Kol dar gali pretenduoti į apdovanojimus, kam kabinti batelius ant vinies. Bet treniruotis ir varžybose užimti 6, 8 ar 10 vietą tikrai nėra prasmės. Manęs tai netenkintų – sporte ir gyvenime sau keliu didesnius tikslus.
Parengė A.Adomavičius
Nuotr. Vienas geriausių pasaulio lengvaatlečių V.Alekna apie
karjeros pabaigą dar negalvoja.
